Žolynų mišiniai gyvulininkystės ūkiuose: ką ir kada rinktis?

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2022-03-24

^© LŽŪKT nuotr.
Artėjant pašarų ruošimo etapui, Konsultavimo tarnybos Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro specialistai pakvietė aptarti gyvulininkystės ūkiams svarbius klausimus. Įžvalgomis apie žolynų mišinius dalinosi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vaclovas Stukonis (nuotr.).

Per selekcijos 100-metį šalies selekcininkai yra sukūrę nemažai žolių veislių. Kai kurios iš jų dauginamos Amerikos, Vokietijos, Kanados, Naujosios Zelandijos sėklininkystės firmose.

„Tai didelis Lietuvos selekcininkų pasiekimas, o darbas vyksta LAMMC Selekcijos centre, Akademijoje, Kėdainių rajone“, – sakė LAMMC Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Vaclovas Stukonis, kvietęs seminaro dalyvius žolynus atnaujinti lietuviškomis žolių veislėmis, nes jos gerai prisitaikiusios prie vietinio klimato, derlingos, jų gera pašarinė vertė.

Pasak mokslininko, prieš žolyno rengimą svarbu žinoti jo paskirtį, kokio ankstyvumo jis bus, koks yra dirvožemis, kokie gruntiniai vandenys. Dirvožemis – vienas iš svarbiausių. Nuo jo priklauso žolyno rūšinė sudėtis ir derlingumas. Pieninės krypties gyvulininkystės ūkių žolynams reikalingi geresni dirvožemiai, o mėsinių gali būti ir blogesni. Renkantis mišinius, svarbūs ir gruntiniai vandenys. Ypač žolynų vegetacijos laikotarpiu.

Pagrindiniai pievų tipai: ilgaamžiai žolynai, labiausiai tinkantys mėsiniams gyvuliams, trumpaamžiai – pieniniams, ir natūralios pievos, tinkančios ir pieniniams, ir mėsiniams.

Optimalus kultūrinių pievų pjovimo laikas – pradėjus plaukėti vyraujančioms žolėms. Būtent tada yra geriausias kokybės ir derliaus santykis.

Pieninės krypties ūkių žolynai

Dr. V. Stukonis akcentavo, kad pieninės krypties ūkiams reikia geros pašarinės vertės, intensyvių žolynų. Pagrindiniai tokio žolyno ankštiniai augalai Lietuvoje yra raudonieji dobilai. Jie neblogai auga visoje Lietuvoje. Tinka trumpaamžiams, ekologiniams žolynams. Registruotos veislės: ankstyvoji – `Vytis` ir vėlyvoji –`Arimaičiai`.

Rausvieji dobilai dažniausiai auginami tose dirvose, kur nelabai gerai auga raudonieji. Rausvieji dobilai tinka trumpaamžiams žolynams. Skirti daugiau pašarams, o ne ganyti, nes gyvuliai jų nelabai mėgsta dėl karčiųjų medžiagų. Dvi pagrindinės veislės – `Poliai` ir `Lomiai`.

Kalvotų vietovių, sausuose dirvožemiuose, žvyro kalvose baltuosius dobilus pakeičia apyninės liucernos. Tik jos trumpaamžės – išsilaiko 2–3 metus, kaip ir raudonieji dobilai. Skirtos trumpaamžiams žolynams, daugiau ganykloms. Kol kas sukurta vienintelė veislė `Arka DS`.

Vienos iš pagrindinių dabar auginamų kultūrinių žolių yra svidrės. Jos žaliojoje masėje sukaupia daugiausia angliavandenių, gera pašaro kokybė, greitai krūmijasi, gausus derlius. Skirtos daugiau trumpaamžiams žolynams. Viena derlingiausių veislių – `Elena DS`.

Svidrėms giminingos eraičinsvidrės. Jos labai produktyvios. Produktyvesnės už eraičinus ir svidres. Žiemoja geriau nei svidrės, o pašarų kokybė geresnė nei eraičinų. Tinka trumpaamžiam arba vidutiniam iki 5 metų žolynui. Veislės – `Punia DS` ir `Lina DS`.

Pagal svarbą po daugiamečių svidrių yra tikrieji eraičinai. Jie derlingi, gerai žiemoja, nereiklūs dirvožemiui. Tinka trumpaamžiams ir ilgaamžiams žolynams. Mokslo darbuotojas išskyrė dvi veisles: `Alanta` ir `Raskila`.

Ilgaamžiai žolynai – mėsiniams galvijams

Pasak dr. V. Stukonio, ilgaamžiai žolynai daugiau tinka mėsiniams galvijams. Jų privalumas – nereikia dažnai sėti, pakankamai gerai auga, tinka šienauti ir ganyti, atsparūs žiemojimui, mažina dirvos eroziją, nes ji neariama, apsaugo gruntinį vandenį, didesnė biologinė įvairovė. Trūkumai – jie mažiau produktyvūs ir šiek tiek prastesnė pašarinė vertė.

Tokių žolynų karaliene iš ankštinių augalų mokslo darbuotojas pavadino mėlynžiedę liucerną. Jos gera pašaro kokybė. Tiesa, ji ilgaamžė tik esant tinkamoms augti sąlygoms. Jei podirvis rūgštus ar smėlis, ilgaamžiškumas sutrumpėja. Mėlynžiedžių liucernų didelis sausųjų medžiagų derlius, jos atsparios sausroms. Veislės: `Birutė`, `Malvina`, `Antanė`.

„Liucernos ypač tinka mišiniuose su vėlyvesnėmis eraičinsvidrių veislėmis, kad branda atitiktų, nes liucernos žydi vėliau. Labai ankstyvų veislių liucernų nėra. Optimalus jų pjovimo laikas – pati žydėjimo pradžia“, – atsakydamas į seminaro dalyvių klausimus, sakė V. Stukonis.

Pagrindiniai ilgaamžių žolynų ganyklose yra baltieji dobilai. Jie noriai ėdami, sustiprina velėną. Veislės: `Nemuniai`, `Sūduviai`, `Dotnuviai`.

Seniausiai Lietuvoje auginama pašarinė žolė – motiejukai. Nors jų pirmos pjūties derlius labai didelis, atolas atželia gana prastai, palyginti su kitomis žolėmis. Motiejukai daugiau tinka ilgaamžiams žolynams nei trumpaaamžiams. Atsparūs užliejimui, nepalankioms klimato sąlygoms. Veislės – `Gintaras2`, `Žolis`, `Dovas DS`.

Natūralios pievos yra vertingos

Dr. V. Stukonis teigė, kad vyrauja nuomonė, jog natūralios pievos nieko vertos. Pasak mokslininko, jos vertingos ne tik dėl biologinės įvairovės – ir ūkiniu požiūriu.

Viena natūralių pievų iš karalienių gyvulių sveikatingumui yra bitkrėslė. Ją ėsdami gyvuliai apsivalo nuo parazitų, kirmėlių. Taip pat svarbi pievinė vingiorykštė, kaupianti daug fenolio, jos didelis oksidacinis efektyvumas ir kt.

Žinoma, pievų išlikimo garantas yra gyvuliai, o Lietuvos kraštovaizdis be natūralių pievų neįsivaizduojamas. Nenaudojamos pievos užauga krūmynais, vertingos žolių rūšys išnyksta. Kaip atnaujinti natūralias pievas? V. Stukonis rekomendavo diskinėmis akėčiomis įsėti raudonųjų dobilų, motiejukų ir jokiu būdu nesėti liucernų, nes jos yra ne mūsų krašto augalai.

Išsamius dr. Vaclovo Stukonio, LŽŪKT gyvulininkystės eksperto Vyto Gudaičio ir kitus seminaro metu skaitytus pranešimus galite išklausyti čia.

Agroakademija.lt rekomenduoja pažiūrėti

„Žolynų įrengimas: kaip pasirinkti tinkamą veislę“