Žolinis pašaras – pagrindinis gyvulininkystės ūkio pašaras

Vidas Tolevičius

LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresn. gyvulininkystės specialistas

2019-02-26

© LŽŪKT nuotr.
Pašaro kokybę lemia žolyno botaninė sudėtis, tręšimas, pjūties laikas, pasirinktas žolės konservavimo būdas ir tinkamas jo atlikimas.

Sausosios medžiagos

Analizės pradžioje atskiriami vanduo ir sausosios medžiagos (SM). Išdžiovinus mėginį pagal nurodytas sąlygas, gaunamas sausųjų medžiagų kiekis. Džiovinant be vandens pasišalina ir lakiosios medžiagos. SM yra ir organinių, ir neorganinių, t. y. degių ir nedegių sudedamųjų dalių. Sudarant racioną ir vertinant pašarų kokybę, visi pašarai perskaičiuojami į SM. Jų kiekis taip pat rodo raciono apimtį, o suėstas kiekis – pašarų ėdamumą ir gyvulio apetitą.

Galvijų 100 kg svorio reikia skirti 3,5–3,8 kg, kartais – iki 4,0–4,7 kg pašarų SM per parą.

Galvijų suėdamo pašaro kiekis 65–70 proc. priklauso nuo SM virškinamumo.

Rekomenduojamas SM kiekis – 25–35 proc.; pavytintos žolės SM kiekis siekia 35–45 proc.

SM esant daugiau kaip 40 proc., silosuojama masė blogiau minasi, vystosi daugiau pelėsinių grybų ir mielių, lėtėja mikrobiologiniai rūgimo procesai.

Žalioji ląsteliena

Tai organinė liekana mėginio, paveikto pirmiausia rūgštimi, tada šarmu. Daugiausia ją sudaro ląstelės sienelės polisacharidai (celiuliozė, β-gliukanai, pentozanai) ir kitos ląstelės sienelės medžiagos (ligninas). Bene svarbiausias žolės ir konservuotų žolinių pašarų kokybės rodiklis – ląstelienos kiekis. Suvėlinus žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašaras bus tik vidutiniškos kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintis pašaras, visai nepriklausomai nuo to, iš kokios vertingos žolės jis pagamintas, yra laikomas blogu.

Ląstelienos kiekį 22–24 proc. lemia augalų fazė pjovimo metu. Optimali varpinių žolių pjovimo fazė – plaukėjimo pradžia, ankštinių – butonizacija.

Žalieji baltymai

Baltymai yra labai svarbios statybinės maisto medžiagos, nuo kurių kiekio racione ir vertingumo priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokybė ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai.

Baltymų pilnavertiškumas tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamųjų aminorūgščių, t. y., lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino.

Taip pat yra iš dalies pakeičiamų ir pakeičiamų (neesminių) aminorūgščių. Nepakeičiamos aminorūgštys organizme nesintetinamos, todėl jos turi būti gaunamos su pašarais.

Žaliųjų baltymų kiekį ir vertingumą 16–18 proc. lemia žolyno botaninė sudėtis (1/3 ankštinių ir 2/3 varpinių), tręšimas azotu.

ADF – rūgščiame tirpale išplauta ląsteliena

Rūgščiame tirpale išplautą ląstelieną sudaro celiuliozė ir ligninas. Ši ląstelieną rodo pašaro ėdamumą. Bent 75 proc. ADF turi būti gaunama iš stambiųjų pašarų.

Galvijo racione turi būti 21–30 proc. ADF.

NDF – neutraliame tirpale išplauta ląsteliena

Neutraliame tirpale išplautą ląstelieną sudaro celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas. Ši ląsteliena skatina atrajojimą ir didžiojo prieskrandžio veiklą. Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos fazės žolių ląsteliena. Peraugusių augalų ląsteliena virškinama blogai – ji yra balastas.

Optimalus NDF kiekis pašaro sausosiose medžiagose yra 32–38 proc. Gali būti iki 50 proc.

Žalieji pelenai

Liekanos, nesudegusios mėginio dalys vadinamos žaliaisiais pelenais. Be mineralinių medžiagų į šią grupę patenka ir kitos nesudegusios pašalinės sudedamosios dalys, užterštos dirvožemiu ir kitais silikatais. Jos ne tik mažina maisto medžiagų kiekį pašaruose, bet ir neigiamai veikia jų virškinamumą.

Žaliųjų pelenų kiekį < 9 proc. lemia tinkamas pjovimo aukštis, silosavimo higiena; visa, kas viršija 7 proc., – purvas).

Organinių medžiagų virškinamumą ≥ 75 proc. lemia augalų fazė pjovimo ar ganymo metu.

Žalieji riebalai

Tai trigliceridai, fosfatidai, vaškai, karotinai, organinės rūgštys ir kt. Pagrindiniai iš pašarų gaunami galvijų energijos šaltiniai yra ląsteliena, cukrus, krakmolas, riebalai. Žalieji riebalai skaidomi didžiajame prieskrandyje ir pasisavinami žarnose. Kai atrajotojų racione yra riebalų, pašarams fermentuojantis dalis riebiųjų rūgščių susijungia su kalciu ir susidaro muilas. Kai didelis riebalų kiekis racione, didžiajame prieskrandyje sumažėja bakterijų aktyvumas, lėtėja fermentacija.

Žaliųjų riebalų žoliniuose pašaruose yra nuo 1,7 iki 4,5 g/kg sausųjų medžiagų.

Apykaitos energija

Iš bendrosios pašaro energijos atėmus išmatų energiją, gaunama pašaro virškinamoji energija. Dalis jos prarandama su šlapimu ir rūgimo dujų pavidalu. Iš virškinamosios energijos atėmus šiuos nuostolius, gaunama apykaitos energija. Organizmas ją panaudoja ne visą, nes dalis išsiskiria kaip šiluma ir sunaudojama pašarui kramtyti, virškinti. Šilumos energiją atėmus iš apykaitos energijos, gaunama grynoji (neto) energija (NEL). Augančių galvijų pašarams vertinti ir poreikiui nustatyti taikoma apykaitos energija.

Apykaitos energija pirmos pjūties žolėje – 6,2 MJ kg, atolų – 5,7 MJ kg.

Parengta pagal doc. Evaldo Klimo metodinę medžiagą „Produktyvių žalienų įrengimas ir tvarkymas“ ir kitų lietuvių bei užsienio autorių straipsnius.