• Temos
• Verta žinoti

Vietos maisto produktų pirkimą Lietuvoje skatinantys ir ribojantys veiksniai

Gintarė Vaznonienė, Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė

2018-12-02

© LŽŪKT nuotr.

Vietos maisto sistema (toliau VMS) – naujas reiškinys Lietuvoje, kuris gali padėti spręsti aplinkosaugos, ekonomines ir socialines problemas, nukreipti kaimo vietovės vystymąsi darnumo link, padidinti kaimo bendruomenių atsparumą įvairioms krizėms. Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga vykdė projektą „Vietos gamybos žemės ūkio ir maisto produktų vartojimo didinimas plėtojant trumpąsias maisto tiekimo grandines ir formuojant vietos maisto sistemas savivaldybių lygiu“, kurį finansavo Žemės ūkio ministerija. Buvo atliktas mokslinis tyrimas ir nustatyti įvairūs dėsningumai.

VMS galima apibrėžti kaip tarpusavyje susijusių procesų kompleksą, kuris jungia žemės ūkio produkcijos ir maisto gamybą, perdirbimą, paskirstymą, vartojimą ir atliekų tvarkymą, siekiant pagerinti vietos bendruomenės gyvenimo kokybę, gamtinę aplinką, sustiprinti vietos ekonomiką bei „ekologizuoti“ maisto gamybos ir vartojimo kultūrą. VMS kūrimas yra grindžiamas vietos maisto produktų gamyba, perdirbimu, pardavimais ir vartojimu tam tikroje apibrėžtoje geografinėje vietovėje, siekiant maisto produktų gamybą kuo labiau priartinti prie vartotojų, sutrumpinti produktų transportavimo atstumą, arba maisto mylias, išsaugoti vietos maisto gamybos tradicijas ir minimaliai maisto produktus pakuoti.

Analizuojant gerosios praktikos pavyzdžius nustatyta ne tik įvairiausių pardavimo būdų, bet ir iniciatyvų, kurios apjungia smulkius ūkius, siekiama tiekti ekologiškus, vietinius maisto produktus mokykloms, darželiams, ligoninėms ir kitoms viešojo maitinimo įmonėms. 1 lentelėje pateikiama apibendrinta ES šalių patirtis organizuojant vietos maisto sistemą pagal trumpųjų maisto tiekimo grandinių, projektų ir programų atvejus.

1 lentelė. ES šalių trumpųjų maisto tiekimo grandinių ir vietos maisto sistemų organizavimo atvejų analizė (pagal Bendruomeninės maisto tiekimo sistemos, 2014; Audriaus Banionio ūkis, 2018; Krašto naujienos, 2018)

2018 m. buvo atliktas empirinis tyrimas, skirtas nustatyti VMS kūrimo galimybes Lietuvos rajonų savivaldybėse. Buvo atlikta sociologinė apklausa, kurioje dalyvavo 324 respondentai iš Molėtų, Jurbarko, Pakruojo ir Radviliškio rajonų. Didžioji dalis tyrimo dalyvių buvo moterys (74 proc.), o pagal amžių atstovavo 51–65 m. amžiaus grupę, mažiausiai – iki 25 metų. Tyrėjai yra dėkingi anketą padėjusiems platinti pilotinių rajonų Žemės ūkio skyrių ir VVG atstovams, LRŽŪR specialistams, Šeimos ūkininkų sąjungai. Dalis anketų buvo užpildyta susitikimų su vietos maisto sistemos kūrimu pilotiniuose rajonuose suinteresuotaisiais.

Daugiau nei 80 proc. visų respondentų dažniausiai apsiperka mega prekybos centruose. Svarbi apsipirkimo vieta yra ir ūkininkų turgus (betarpiškai iš ūkininkų ar gamintojų). Kaip labiausiai nepriimtini ar nenaudojami apsipirkimo būdai – tiesiogiai pirkimai iš ūkininkų, kurie ateina į namus ir patys siūlo produktus. Taip pat respondentai retai perka ekologiškų produktų parduotuvėse ir skyriuose, prekybos kioskuose.

Daugiau nei 80 proc. visų respondentų teikia pirmenybę Lietuvos ūkininkų, gamintojų produktams, o daugiau nei 50 proc. respondentų rinkdamiesi maisto produktus teikia pirmenybę vietos (savo rajono ir gyvenamosios vietovės) ūkininkų, gamintojų produktams. Vietos produktus vartoti skatina geros skonio ir sveikatai palankios maisto produktų savybės, šeimos poreikių tenkinimas. Mažiausiai skatina vietos maisto produktus vartoti mintis, kad taip palaikomos tam tikrų produktų vartojimo tradicijos. Aprūpindami save ir savo šeimą maisto produktais gyventojai labiausiai kreipia dėmesį į maisto produktų kokybę (3,63 balo iš 5 balų) ir šviežumą (3,43 balo) bei produktų įtaką sveikatai (3,32 balo). Mažiausiai svarbus pasirenkant maisto produktą yra prekės ženklas (skirta tik 1,97 balo). Mažiausiai reikšminga renkantis maisto produktą yra pakuotė, galimybė bendrauti su produkto pardavėju, kuris paaiškina produkto naudą, pakonsultuoja.

Nors daugiau nei 70 proc. visų pilotinių rajonų respondentų atsakydami į klausimą „Ar turite problemų save ir savo šeimos narius aprūpindami vietos ūkininkų/gamintojų maisto produktais?“ teigė, kad tokių problemų jie neturi. Tačiau beveik 29 proc. Pakruojo r. respondentų nurodė, kad tokių problemų turi. Vertinant problemas (žr. 1 pav.), dėl ko sunku įsigyti/apsirūpinti vietos ūkininkų, gamintojų maisto produktais pilotiniuose rajonuose, nustatyta, jog daugiau nei 65 proc. visų respondentų sudėtinga nusipirkti vietos maisto produktus, tam reikia skirti daugiau laiko. Daugiau nei pusė Jurbarko r. ir Molėtų r. respondentų nurodė siaurą vietos produktų asortimentą, Pakruojo ir Radviliškio r. respondentų pažymėjo, kad palyginti aukštos vietos produktų kainos.

1 pav. Problemos, kurias reikia spręsti siekiant aprūpinti savo šeimą vietos ūkininkų, gamintojų maisto produktais, proc.

Pastarieji atsakymai leidžia teigti, jog gyventojai norėtų vartoti vietos maisto produktus, tačiau įvardintos problemos apriboja jų galimybes. Ne visi tyrimo dalyviai vietos maisto produktus gali lengvai nusipirkti, todėl svarbu buvo identifikuoti „Kokie veiksniai riboja vietos maisto produktų pirkimą?“ (2 pav.).

2 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Kokie veiksniai riboja vietos maisto produktų pirkimą?“ vertinimas, balais

Apibendrinant aptartus klausimus, galima teigti, kad yra didelės galimybės kurti vietos maisto sistemas pilotinėse savivaldybėse. Tyrimo dalyviai pozityviai vertina ir norėtų pirkti bei vartoti vietos maisto produktus. Nauda įsigyjant vietos maisto produktus ir palaikant vietos ūkininkus tyrimo dalyvių suvokta vienareikšmiškai. Svarbus vaidmuo tenka ne tik vietos ūkininkams, kurie turėtų plėsti vietos produktų asortimentą, tobulinti produktų laikymo ir transportavimo technologijas, bet ir vietos savivaldos institucijoms, kurios galėtų populiarinti, skleisti informaciją apie vietos produktus, tobulinti vietos produktų pardavimų infrastruktūrą. Būtų svarbu susitarti, kas atskiruose rajonuose yra ar galėtų būti vietos maisto sistemos iniciatoriais ir organizatoriais. Labiausiai motyvuoti turėtų būti ne tik pavieniai ūkininkai, bet ir vietos bendruomeninės organizacijos ir vietos veiklos grupės. Tačiau vertindami VMS organizavimo kompetenciją respondentai nurodė, kad būtent rajono savivaldybės administracija turėtų inicijuoti, o ūkininkai ir maisto produktų gamybos įmonės turėtų organizuoti VMS kūrimą. Šių suinteresuotųjų aktyvus veikimas galėtų būti skirtingas, tačiau tiek vietos gyventojams, tiek ūkininkams tai galėtų būti naudinga.