Viešnagė demonstraciniuose ir aplinkai draugiškuose Baltijos ūkiuose

Erika Mankutė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Rinkodaros skyriaus vadovė

2011-04-22

Pavargę nuo besaikio vartojimo, žmonės vis dažniau atsigręžia į tai, kas yra natūralu, atidžiai skaito maisto prekių etiketes, meta šalin produktus, pažymėtus raide E ir skuba į ekologiška produkcija prekiaujančius turgelius. Ekologiškomis idėjomis užsikrėtę net tik vartotojai, bet ir produkcijos tiekėjai – ūkininkai.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Viesnage-ukiuos1

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistai lankėsi trijuose Latvijos draugiškuose aplinkai ūkiuose, kuriuos vienija ne tik ekologinės idėjos, bet ir dėmesys tautiniam paveldui, giminės istorijai. Ūkininkai sutiko pasidalinti netradicinio ūkininkavimo patirtimi.

Istorijos paliesti ūkiai

Mišraus ūkio savininkai Guntaras ir Valentina Dolmaniai (Guntars Dolmanis ir Valentīna Dolmane), gyvenantys Lielkrūzėje, svečius pasitiko nešini sodybos vėliava ir giedodami pačių sukurtą ūkio himną. Ūkininkai labai vertina senąjį paveldą, domisi šalies ir giminės istorija. Archyvo dokumentuose yra atradę, kad jų sodyba pirmą kartą paminėta XVII a. karo su švedais metu. Dauguma išlikusių medinių ir iš akmens statytų trobesių yra autentiški. Pasak ūkio šeimininko, šioje vietoje giminės tradicijas tęsia jau dvylikta karta.

Ramondas Klepersas (Raimonds Klepers) ūkininkavimo abėcėlę taip pat ketina perduoti savo vaikams, nusprendusiems atsisakyti miesčioniško gyvenimo būdo. Todėl planai dideli: modernizuoti ūkį, renovuoti senuosius pastatus, statytus dar 1880 metais.

Ūkyje ne vien pastatai primena istoriją – štai senasis sodybos uosis įrašytas į Latvijos gamtos paminklų sąrašą. Lieka laiko ir kitai širdžiai mielai veiklai. R. Klepersas – buvęs miškininkas, todėl įrengtame šeimos muziejuje rado vietą ir daugybė su miškininkystės veikla susijusių eksponatų.

Netradicinės idėjos

Lielkrūzės ūkis įsikūręs miškingoje vietovėje, kur plyti daugybė tvenkinių. Juose ekologiškai auginamos žuvys (lydekos, karpiai, karšiai, karosai) – pagrindinis ūkininkų pajamų šaltinis. Tai pirmasis ūkis Latvijoje, kuriame pradėtos ekologiškai veisti žuvys. Dabar šalyje tokių ūkių yra devyni.

Ūkyje pagaminta produkcija yra sertifikuota. Čia spaudžiamos obuolių sultys, džiuginančios ne vieną latvį, specialiu aparatu gaminamos skiedros, skirtos stogams dengti.

G. Dolmanio galvoje apstu ekologinių idėjų. Štai savo rankomis pastatytame, bet dar neįrengtame name, ūkininkas svajoja apgyventi mokslininkus, kurie stebėtų ūkio veiklą, teiktų pasiūlymus, kaip tvariai ūkininkauti išsaugant ekologinę pusiausvyrą.

Dažni ir laukiami svečiai Lielkrūzės ūkyje – ornitologai. Paukščių stebėtojai suskaičiavo, kad apylinkėse gyvena apie 100 skirtingų paukščių rūšių. G. Dolmanis nelinkęs kištis į natūraliai gamtoje įsigalėjusius procesus, bet šiais metais nusileido savo principams ir miške sparnuočiams iškėlė ne vieną dešimtį inkilų, nes dėl audros išvartytų medžių daugybė jų neteko buveinių.

Ekologinės idėjos neliko nepastebėtos – Lielkrūzės ūkis 2009 metais buvo išrinktas draugiškiausiu aplinkai Baltijos jūros regione.

Vekši mišraus ūkio savininkai Sanita ir Ainis Aboliniai (Sanita ir Ainis Āboliņi) ūkininkaudami stengiasi nesilaikyti standartų, pavyzdžiui, trijuose hektaruose įveisto svarainyno neravi. Anot jų, piktžolės apsaugo dirvą nuo vandens išgaravimo, o tai vienas iš būdų gauti gausesnį derlių. Apsilankantys ūkyje įkurtoje parduotuvėje, gali nusipirkti ne tik sertifikuoto svarainių džemo, bet ir latvių tautodailininkų darbų, pagal specialią technologiją ūkyje pagamintos alksnio anglies.

Latvius ir estus vienija požiūris į nuganomas pievas

Bendriausias aplankytų ūkių bruožas – pievų priežiūra. Pievoms nuganyti ekologiškai ūkininkaujantys latviai laiko mėsinius galvijus, arklius, avis. „Šią funkciją jie atlieka labai gerai – žolę nuskuta tarsi skustuvu“, – juokiasi Lielkrūzės ūkio šeimininkas.

O Viekši žemėse laisvi ganosi ne tik mėsiniai galvijai, bet ir olandų dovanoti lenkų genofondo veislės (Polskie koni) arkliai. Jie nejodinėjami, o prieaugis atiduodamas kitiems projekto veikloje dalyvaujantiems ūkiams.

Dėl įgyvendinamų aplinkosaugos programų Estijos Nakatu kaimo turizmo ūkyje šienauti galima tik nuo birželio 20 d., todėl pievoms nuganyti Kristijanas Pyrimėjė (Kristijan Piirimae) nusprendė įsigyti 60 škotų herefordų veislės galvijų. Šiuo metu toks ūkininkavimo būdas yra itin populiarus, nes nereikia daug sąnaudų. Žinoma, yra ir kita medalio pusė – išaugusios žemės kainos. Prieš 25 metus vienas hektaras estiškos žemės kainavo 100 EUR, o dabar siekia 1000 EUR už hektarą.

Anot ūkininko, pastaruoju metu vis daugėja norinčiųjų ūkininkauti. Užsiimti šia veikla skatina ir valstybė, ypač raginama auginti mėsinius galvijus, jų augintojams mokamos nemažos išmokos – 170 EUR/ha. Netgi labai turtingi žmonės perka žemę ir augina galvijus, kadangi didelių išlaidų jiems išlaikyti nereikia – gyvuliai nelaikomi tvartuose, visus metus ganosi natūralios gamtos prieglobstyje. Mėsinius gyvulius dažniausiai superka turkai.

Ūkininkaujama durpyne

Tomo Marjaso (Toomo Marjasoo) 59 ha sklype įkurtas netradicinis šilauogių (14 ha) bei spanguolių (2 ha) ūkis gavo apdovanojimą už ūkininkavimui panaudotus išeksploatuotus durpynų plotus. Ūkininkas žinių sėmėsi užsienyje, o grįžęs į Estiją patirtimi pasidalijo su mokslininkais, prisidėjo kuriant naujas šilauogių veisles.

Per metus gaunama apie 30 tonų produkcijos. Anot ūkio šeimininko, sudėtingiausia būna, kai reikia uogas nurinkti, nes kibti į darbą norinčiųjų nedaug. Dėl šios priežasties jis sumanė susikonstruoti specialų įrenginį, siurbiantį uogas. Perdirbtos uogos keliauja į Talino bei Helsinkio parduotuves.

Ūkininkas bendradarbiauja su kolegomis iš Latvijos. Norėtų užmegzti ryšius ir su lietuviais, deja, ši iniciatyva nėra lengvai įgyvendinama, nes mūsų šalyje durpynai priklauso valstybei ir nėra galimybės jų privatizuoti, o aplinkosaugos reikalavimai riboja juose ūkinę veiklą.