Tręšimo reikalavimai auginant lauko daržoves

Dr. Ona Bundinienė

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Daržininkystės technologijų mokslo darbuotoja

2014-03-24

Žemės ūkio veikla ir aplinkos apsauga yra susijusios, todėl nuo ūkininkavimo priklauso kraštovaizdžio išsaugojimas, biologinė įvairovė, aplinkos tarša ir maisto medžiagų balansas, reikalingas augalams ir gyvūnijai.

Aplinkos apsauga reikalauja papildomo darbo ir išlaidų, bet žemės ūkis gali padėti išsaugoti aplinką kur kas mažesne kaina negu bet kuris kitas ūkio sektorius.

Auginant daržoves pagal Lietuvos KPP II krypties „Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas“ priemonę „Tausojanti aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistema“, vadovaujantis LR žemės ūkio ministro 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3D-231 „Priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ pagrindiniai reikalavimai ir sankcijų dydžiai“ išberiamo su trąšomis azoto kiekis negali viršyti 122 kg ha-1, o I krypties programos „Žemės, maisto ir miškų ūkio sektoriaus konkurencingumo didinimas“ priemonės „Dalyvavimas maisto kokybės schemose“ reprezentacinėje Išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybos specifikacijoje (IKP) nurodoma, kad azoto sunaudojimas negali viršyti 140 kg ha-1 (LR žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D-308, Valstybės žinios, 2012-02-15, publikacijos Nr. 971). Kiti makroelementai skaičiuojami pagal azotą. Taip pat nurodoma, kad mikroelementinės trąšos gali būti naudojamos tik tais atvejais, kai vadovaujantis moksliškai pagrįstomis auginimo technologijomis ar laboratorinių tyrimų rezultatais įrodyta, kad dirvožemyje ar augalų lapuose jų nepakanka.

Dalyvaujant programose, kiekvienais metais turi būti sudaromas tręšimo planas, apskaičiuojant kiekvienam laukui ar lauko daliai išberiamų trąšų normą, nurodant trąšų rūšis, jų formą, tręšimo laiką ir būdą. Trąšų pirkimo ir naudojimo laikas, kiekiai turi būti registruojami ūkinės veiklos žurnale ir pagrįsti dokumentais. Tręšimo planai sudaromi pagal dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenis: humusą, judriųjų P₂O₅ ir K₂O, kalcio ir magnio kiekį (ėminiai imami iš ariamojo sluoksnio) ir mineralinis azotas, kuris imamas iš ariamojo ir poarmeninio sluoksnių (0–30 ir 31–60 cm). Pastarajam ištirti ėminiai turi būti imami kasmet, o kitiems elementams – kas trejus metus, jei laukai nesikeičia. Pasikeitus laukams, visų elementų kiekiai nustatinėjami kasmet. Vienas ėminys sudaromas iš 15–20 ha ploto.

Reikalingos maisto medžiagos

Kiekvienas makro ir mikroelementas yra svarbus augalų augimui ir vystymuisi. Jų fiziologinis vaidmuo yra skirtingas, todėl jie vienas kito pakeisti negali. Derliui įtakos turi mažiausiai esančio elemento kiekis (Lybicho-Šelfordo taisyklė) ir riboja kitų, nors ir pakankamai esančių, elementų veikimą ir jų pasisavinimą.

Vienas iš reikalingiausių – boras (B). Jo poreikis atskiriems augalams labai skiriasi: javams – 4,7–8,1, bulvėms – 10–13, cukriniams runkeliams – 22–32 mg kg-1 sausosios masės. Su įvairių augalų derliumi jo išnešama 30–270 g iš hektaro. Borui ypač reiklios kopūstinės ir šakniavaisinės daržovės. Jis būtinas augalams per visą vegetacijos laikotarpį. Jo trūkstant bet kuriuo vystymosi tarpsniu, augalas suserga. Boro trūkumas pasireiškia augalo viršūnėse ant jaunų lapų.

Jei trūksta boro, burokėliai dažniau suserga sausuoju vidurinių lapų puviniu, rauplėmis ir šaknų vėžiu. Sergantys burokėliai blogiau laikosi, jų produkcija tampa neprekinė.

Stingant boro, morkos būna mažos, šiurkščiu paviršiumi, išilgai suskilinėję, pabalusia šerdimi, lapų viršūnės paruduoja.

Kai boro trūksta kopūstinėms daržovėms, jų stiebai būna tuščiaviduriai, šerdis paruduoja, prasideda puvimas. Žiedinių kopūstų ir brokolių galvelės paruduoja, tampa purios, stiebai ir šaknys pažeidžiamos ir augalai skursta.

Daržovėms reikalingas maisto medžiagų kiekis

Pastebėjus boro trūkumo požymius, jau vėlu tręšti, todėl dirvožemyje, kuriame auginamos šakniavaisinės daržovės, ypač burokėliai, turi būti pakankamai boro (daugiau kaip 0,6 mg kg-1). Daržovių vegetacijos metu reikalingas prevencinis tręšimas boru. Tręšiama, kai šakniavaisiai būna 2–3 lapų tarpsnio. Auginami iš daigų kopūstai tręšiami po pasodinimo praėjus 10–15 d., tai yra daigams prigijus. Tręšimą kartoti 2 ar net 3 kartus, priklausomai nuo meteorologinių sąlygų. Rekomenduojama 0,25–3,0 kg ha-1 boro, priklausomai nuo jo kiekio dirvožemyje, dirvožemio rūgštumo, turtingumo kalciu, tręšimo azoto, kalio ir fosforo trąšomis ir meteorologinių sąlygų. Lietuvoje vyrauja vidutinio boringumo ir boringi dirvožemiai.

Taip pat daržovėms reikia molibdeno (Mo), mangano (Mn), cinko (Zn), vario (Cu), kobalto (Co), geležies (Fe). Visi mikroelementai sunkiai pereina iš senų augalo dalių į jaunas, todėl jų trūkumo požymiai pirmiausiai atsiranda ant jaunų ūglių ir lapelių.

Mikroelementų poreikis (išskyrus boro) patenkinamas tręšiant daržoves kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais prieš sėją ar sodinimą, tirpiomis kompleksinėmis trąšomis su mikroelementais – vegetacijos metu (3 papildomi tręšimai). Esant reikalui, galima tręšti atskirų mikroelementų trąšomis.

Dalyvaujant agroaplinkosaugos programose ir siekiant užauginti didelį, kokybišką derlių, reikia sudaryti optimalias sąlygas augalų augimui, maksimaliai išnaikinti piktžoles ir minimaliai naudoti pesticidus.

Optimalios augimo sąlygos:

dirvožemis turi būti sukultūrintas, jame pakankamai augalams reikalingų maisto medžiagų;
sėjomaina turi būti tinkama augalams, neapsunkinanti dirvos dirbimo ir tręšimo darbų;
priešsėlis turi didinti dirvožemio derlingumą, stelbti piktžoles, sukaupti maisto medžiagų, netrukdyti laiku atlikti dirvos dirbimo darbų;
dirvos dirbimas ir pasėlių priežiūra turi atitikti augalo poreikius;
reikia aprūpinti augalus maisto medžiagomis ir užtikrinti produkcijos kokybę.

Svarbios organinės medžiagos

Derlingame dirvožemyje turi būti pakankamai humuso ir organinių medžiagų (puvenų), mikroorganizmų, geras oro ir drėgmės santykis, pakankamas maisto medžiagų kiekis, tinkamas pH, gera struktūra.

Geros struktūros dirvožemyje augalų šaknys prasiskverbia iki 30 cm, prastos – 15–20 cm. Be to, prastos struktūros dirvožemyje augalų šaknys įsiterpia nevienodu gyliu, o sutankėjęs viršutinis sluoksnis trukdo augti augalų šaknims ir pasisavinti maisto medžiagas.

Dirvožemio derlingumą lemia jame esančių organinių medžiagų, t. y. nesuirusių augalų liekanų, humuso ir dirvožemio gyvų organizmų kiekis. Organinių medžiagų dirvožemyje yra 1–5 proc., gali būti iki 10 proc., o jose – 98 proc. dirvožemio azoto, 80 proc. sieros, 60 proc. fosforo ir daug kitų augalams reikalingų makro ir mikroelementų. Sujungti organiniuose junginiuose šie elementai yra apsaugoti nuo išplovimo. Pagrindinė organinių medžiagų dalis yra humusas (80–85 proc.), nesuirusios augalų liekanos ir šaknys (10–15 proc.), gyvieji dirvožemio organizmai (iki 5 proc.). Pagrindiniai dirvožemio praturtinimo humusu šaltiniai yra organinės trąšos (mėšlas, kompostas, durpės), žaliosios trąšos (tarpiniai, posėliniai ar įsėliniai augalai), šiaudų įterpimas į dirvą.

Kad vyktų mineralizacijos procesas, reikia optimalaus drėgmės režimo, tinkamų agrotechnikos priemonių ir savalaikio jų panaudojimo. Tik esant tinkamoms sąlygoms, augalams pavyks pasisavinti dirvožemyje esančias maisto medžiagas.

Naudingi mikroorganizmai

Dirvožemio derlingumui įtakos turi ir jo biologinis aktyvumas, kuris priklauso nuo mikroorganizmų gausos ir veiklos. Mikroorganizmai – tai patys mažiausi gyvieji organizmai visoje planetoje. Nors jie nematomi plika akimi, vykdydami pagrindinių biocheminių elementų (C, N, P, S ir kt.) bei energijos apykaitą, formuoja visos planetos atmosferą ir gamtines sistemas. Dirvožemio mikroorganizmai suklijuoja organines ir mineralines daleles, padidindami jų stabilumą ir apsaugodami dirvožemį nuo erozijos. Be to, jie mineralizuoja ir paverčia prieinamomis augalams apmirusias augalų dalis, gyvūnų išskyras ir supurena dirvą. Tai įvairių sliekų rūšių, šimtakojų, vabalų ir kitų gyvių veiklos rezultatas.

Mikroorganizmai nuolat skatina dirvoje vykstantį humifikacijos procesą – fiksuoja azotą. Tai atlieka bakterijos (pvz., su ankštiniais augalais gyvenančios gumbelinės bakterijos fiksuoja azotą iš atmosferos, juo praturtindamos dirvą). Priklausomai nuo augalo rūšies, bakterijų veiksmingumo ir dirvožemio ekologinių sąlygų, per augalo vegetaciją gumbelinės bakterijos azoto gali sukaupti nuo 20 iki 460 kg/ha ir net daugiau. Apie 2/3 šio azoto aminorūgščių ir baltymų pavidalu susikaupia augalų derliuje. Likęs trečdalis azoto kartu su šaknimis mineralizuojasi dirvožemyje ir jį naudoja augalai, auginami po ankštinių.

Nesimbiotinių azotą fiksuojančių mikroorganizmų, gyvenančių savarankiškai, nepriklausomai nuo augalo šeimininko, ar įvairių augalų, nebūtinai ankštinių, pašaknėse sukauptas azoto kiekis labai priklauso nuo augalo šaknų išskyrų ir dirvožemyje esančių organinių medžiagų kiekio. Šie mikroorganizmai per metus sukaupia vidutiniškai apie 20 kg/ha azoto.

Mikroorganizmų veiklą ir aktyvumą galima pagerinti vengiant ilgalaikio dirvos sutankėjimo, pagal poreikį purenant dirvą ar kitaip ją įdirbant, kuo ilgiau laikant dirvą užsėtą augalais. Be to, mikroorganizmų veikla pagerės aprūpinant juos maistu, t. y. auginant kuo didesnę šaknų masę užauginančius žaliajai trąšai skirtus augalus, įterpiant augalines liekanas po derliaus nuėmimo, tręšiant mėšlu, mikroorganizmų dauginimosi laikotarpiu taikant tausojamąjį žemės dirbimą.

Sėjomainos nauda

Kitas svarbus aspektas, dalyvaujant aplinkosaugos programose, yra sėjomaina. Ji turi būti tinkama augalams ir neapsunkinti dirvos dirbimo ir tręšimo darbų. Nesilaikant sėjomainos (augalų eiliškumo) plis ligos, puls kenkėjai, sparčiai augs piktžolės, iš dirvos bus pasisavinamos tos pačios maisto medžiagos ir ji bus alinama.

Daugeliui augalų reikalingas 3–4 m. tarpas. Jei dirva buvo užkrėsta nematodais ar ligomis (šaknų gumbu, vėžiu, bakteriniu puviniu, juoduoju pelėsiu) – ne mažiau kaip 5 m., geriausiai – 7–8 m. (to nereikia, jei auginamos sojos, pupos, cukriniai kukurūzai).

Pagrindiniai sėjomainos sudarymo principai:

neauginti giminingų augalų vienas po kito ir netgi vengti auginti greta vienas kito, nes augalus, priklausančius vienai botaninei šeimai, puola tos pačios ligos ir kenkėjai;
sėjomainoje vieną po kito reikėtų auginti augalus, kurių maisto medžiagų poreikis skirtingas, nes be pertraukos auginami reiklūs maisto medžiagoms augalai tampa neatsparūs ligoms;
planuojant sėjomainą, reikia atsižvelgti į augalų šaknijimosi gylį. Sekliai, ne giliau kaip 30 cm, šaknijasi ridikėliai, iki 20 cm – kaliaropės, iki 30 cm – špinatai, agurkai, svogūnai. Vidutinio seklumo (45–60 cm) šaknų sistemą turi žemaūgės pupelės, žirniai, salotos, pomidorai, žiediniai kopūstai (60 cm). Giliai (giliau nei 75 cm) šaknijasi burokėliai, morkos, kopūstai, šparagai;
tinkamos sėjomainos taikymo nauda ir ekonominė, ir aplinkosauginė. Efektyviau naudojamas natūralus dirvožemio derlingumas, todėl mažiau reikia mineralinių trąšų ir pesticidų, sumažėja dirvožemio erozijos, maisto medžiagų išplovimo ir gruntinio bei paviršinio vandens užteršimo pavojus.

Parinkime tinkamą priešsėlį

Priešsėlis turi didinti dirvožemio derlingumą, stelbti piktžoles, sukaupti maisto elementų, netrukdyti laiku atlikti dirvos dirbimo darbus. Patariama auginti šiuos priešsėlius:

svogūninėms daržovėms tinka moliūgai, bulvės, ankštinės ir šakniavaisinės daržovės;
morkoms – javai, svogūnai, porai, ankstyvosios bulvės. Morkų nerekomenduojama sėti po burokėlių, salierų, petražolių, vėlyvųjų bulvių, kopūstų;
burokėliams – javai, varpinių-ankštinių mišiniai, svogūnai, agurkai, porai. Nepatartina auginti burokėlių po kopūstinių augalų (išskyrus labai ankstyvas veisles), bulvių, griežčių šakniavaisinių daržovių, o ypač po pašarinių ir cukrinių runkelių.

Po agurkų ir svogūnų galima sėti arba sodinti bet kurias kitas daržoves.

Apie dirvos dirbimą ir pasėlių priežiūrą

Dirvos dirbimas ir pasėlių priežiūra turi atitikti augalo poreikius kiekvienu jų augimo tarpsniu, suteikti dirvožemiui struktūringumą, gerinti oro sąlygas, išmaišyti trąšas, pridengti ražienų likučius ir sudaryti tinkamas jų mineralizavimosi sąlygas, sunaikinti piktžoles, sudaryti tinkamas sąlygas sėjai ar augalų sodinimui.

Dirvos dirbimas sutrikdo normalų augalų kenkėjų ir ligų sukėlėjų vystimąsi arba visai juos sunaikina. Jeigu, nuėmus derlių, dirva laiku nesuariama, sudaromos palankios sąlygos plisti spragšiams, grūdiniams pelėdgalviams, javiniams stiebiniams pjūkleliams, žirniniams vaisėdžiams, graužikams ir kitiems augalų kenkėjams.

Reikia laikytis taisyklės, kad dirva būtų ruošiama ir į ją sėjama tą pačią dieną. Netgi sėjant didelius plotus, geriau paruošti tokį lauką, kurį galima apsėti, nes perdžiūvus dirvai smarkiai mažėja sudygimas ir jo vienodumas, o vėliau ir augalų brendimas. Tai, žinoma, turi įtakos derlingumui ir derliaus kokybei (nuimamos skirtingo dydžio netinkamos prekinės išvaizdos daržovės).

Norėdami gauti kokybiškesnį derlių, turime sėti geros kokybės beicuotas ar geresnio daigumo sėklas. Morkas, kadangi jos ilgašaknės, reikia auginti ant vagų (profiliuotame paviršiuje), o burokėliams įdirbti visą ariamąjį sluoksnį.

Svogūnai yra jautrūs didesnei druskų koncentracijai, ypač aliuminiui. Judriojo aliuminio kiekis dirvožemyje neturi viršyti 10 mg kg^-1 dirvožemio, tuo tarpu kitoms daržovėms tinka 30–40 mg kg^-1 koncentracija. Maisto medžiagos turi būti lengvai pasisavinamos, nes šaknų sistema kuokštinė, išsidėsčiusi paviršiuje, silpna, medžiagų pasisavinimo intensyvumas visais augimo tarpsniais – žemas.

Tik tinkamai prižiūrint ir įdirbant dirvą, gausinant joje mikroorganizmų, mažinant azoto, atiduodamo su mineralinėmis trąšomis, kiekį galima pagerinti daržovių kokybę ir sumažinti aplinkos taršą.