Sklandus aprūpinimas maistu – ne duotybė

2023-01-27

Praėjusių metų pabaigoje Žemės gyventojų skaičius perkopė 8 milijardus. Išmaitinti tiek žmonių – didžiulis iššūkis žemės ūkiui. Rusijos agresija Ukrainoje šią problemą dar pagilino – dėl karo sutriko dalis pasaulinio grūdų ir aliejaus eksporto. Miltų ir duonos kainų šuoliai Egipte, Bangladeše, Indonezijoje ir kitose šalyse vis dar gresia dideliais socialiniais neramumais bei kaitina politinę atmosferą. Savo ruožtu ekspertai ragina nepamiršti ir kitų pavojų, kurie gali dar labiau padidinti maisto trūkumą pasaulyje.

CropLife Lietuva direktorė Zita Varanavičienė pastebi, kad karas išryškino didelę maisto tiekimo grandinių svarbą. Nuo grūdų ir kitų žemės ūkio kultūrų importo stipriai priklausomos valstybės atsidūrė įtemptoje situacijoje.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Sklandus aprūpinimas maistu – ne duotybė

Maisto saugumo tema pastaruoju metu tapo viena svarbiausių Europos Komisijos politinėje dienotvarkėje. Europos Sąjunga yra įsipareigojusi visiems gyventojams užtikrinti galimybes įsigyti maisto produktų už prieinamą kainą. Dabar pasaulyje susidariusi padėtis primena, kad sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo užtikrintos galimybės europiečiams nėra duotybė. Infliacija ir augančios kainos dalį gyventojų privertė peržvelgti ir apkarpyti savo išlaidas.

Šiemet Europos Komisijos paskelbtoje ataskaitoje analizuojama, kaip ES užtikrina maisto saugumą žemyne. Akcentuojama, kad be savo ūkininkų ir žvejų europiečiai labai greitai pritrūktų maisto. Taip pat atskleidžiama, kad gyventojų aprūpinimas maistu atskleidė svarbias visuomenės, žemės ūkio gamybos, klimato, biologinės įvairovės, energetikos, sveikatos, technologijų, taikos ir saugumo sąsajas. Konstatuota, kad kiekviena sistemos dalis yra svarbi, o bet kuriai daliai patiriant spaudimą, didėja įtampa ir visoje maisto sistemoje. EK ataskaitoje primenama, kad maisto gamyba yra pagrįsta daugiausia natūraliais procesais, derlius yra neapibrėžtas, todėl sistemos pažeidžiamumas yra kaip niekada aktualus. Taigi, didinti maisto sistemos atsparumą – iššūkis visai Europos Sąjungai, kartu ir Lietuvai.

Anot Z. Varanavičienės, keičiantis klimatui didelę ir ilgalaikę grėsmę pasaulio gyventojams gali sukelti augalų ligos ir kenkėjai. „Studiją 2021 metais Lietuvoje atlikę ekspertai įvertino, kad augalų ligos ir kenkėjai yra antra pagal svarbą grėsmė po karo veiksmų. Gebėjimas apsisaugoti ir valdyti šią riziką labai lemia žemės ir maisto ūkio sektoriaus atsparumą“, – teigia CropLife Lietuva direktorė Z. Varanavičienė.

Šilta žiema – palanki kenkėjams plisti

Jungtinių Tautų (JT) Maisto ir žemės ūkio organizacija yra apskaičiavusi, kad dėl kenkėjų pasaulyje prarandama iki 40 proc. pasėlių[1]. Augalų ligos pasaulio ekonomikai kasmet padaro apie 220 milijardų JAV dolerių nuostolių, iš kurių apie 70 mlrd. priskiriama žalai, susijusiai su invazinėmis rūšimis. Anot ekspertų, nenaudojant efektyvių apsaugos priemonių šie nuostoliai gali išaugti dvigubai.

Savo ataskaitoje organizacijos analitikai nurodo, kad klimato kaita skatina augalų ligų plitimą – pakanka vienos neįprastai šiltos žiemos, kad invazinės kenkėjų rūšys įsitvirtintų naujose teritorijose. Mokslininkai pastebi, kad, pavyzdžiui, dėl klimato kaitos keičiasi dykumų skėrių migracijos keliai ir geografinis paplitimas. Nuo didelius atstumus galinčių įveikti skėrių spiečiai nuo seno yra laikoma viena pavojingiausių kenkėjų rūšių.

„Kenkėjų sukeltas badas ir negandos aprašomos dar Senajame Testamente. Per tūkstančius metų ši problema neišnyko, nors iš maisto rinkėjo maisto augintoju tapęs žmogus nuolat ieško sprendimų, bandydamas apsaugoti derlių“, – dalijasi Z. Varanavičienė, primindama, kad pirmieji augalų apsaugos produktai buvo vario junginiai: metalo gabaliukai būdavo įmerkiami į karvių mėšlą, kad greičiau įvyktų oksidacija ir susidarytų žalsvos spalvos apnašų. Apnašos būdavo nugramdomos ir žalsvi milteliai naudojami tiek žmonių žaizdoms gydyti, tiek augalų ligoms naikinti.

Maisto trūkumo problema – dvigubai didesnė

Rytų ir Šiaurės Afrikos regionai, tankiai apgyvendintos Pietryčių Azijos valstybės yra labai priklausomos nuo derlių, kurie išauginami kituose regionuose. Karas Ukrainoje tik dar labiau išryškino šią problemą. JT Maisto ir žemės ūkio organizacija pasidalijo prognoze, kad badaujančių žmonių skaičius Afrikos ir Azijos regionuose išaugs nuo 8 mln. iki 13 mln., nes šalių nepasieks grūdai iš Ukrainos ir Rusijos – valstybių, kurios užima apie trečdalį pasaulio kviečių eksporto.

Kukurūzų, avižų, saulėgrąžų aliejaus eksportas iš Ukrainos taip pat stringa. „New York Times“ duomenimis[2], Rusijos karinės pajėgos toliau blokuoja 7 iš 13 Ukrainos naudojamų uostų. Išpuoliai prieš energetikos infrastruktūrą uostuose trikdo krovos darbus. Iš viso Ukraina turi 18 uostų, bet penki iš jų yra Kryme, kurį Rusija aneksavo 2014 metais. Iki karo Ukraina 95 procentus eksportuojamų kviečių ir kukurūzų išgabendavo per uostus.

Beveik metus Rusija terorizuoja Ukrainos žemės ūkio infrastruktūrą, naikina grūdų sandėlius bei perdirbimo gamyklas, minuoja laukus – stengiasi, kad šalis būtų įstumta į kuo gilesnę ekonominę krizę. Žemės ūkio sektoriuje iki karo buvo sukuriamas penktadalis darbo vietų ir šis sektorius sudarė penktadalį Ukrainos ekonomikos.

Kaip pažymi „New York Times“ žurnalistai, Maskvos sukelta maisto krizė peržengia valstybių sienas – pasaulyje daugėja badaujančių ir skurstančių žmonių, taip pat – priešlaikinių mirčių. JT Pasaulio maisto programos duomenimis, šiuo metu pasaulyje dėl ūmaus maisto stygiaus kenčia 345 mln. žmonių – dvigubai daugiau negu 2019 metais.

JAV žiniasklaida cituoja ir Valstybės sekretorių Antony J. Blinkeną, kuris per aukščiausiojo lygio susitikimą su Afrikos šalių lyderiais Vašingtone pripažino, kad pasaulyje kilo didžiulė maisto trūkumo krizė. Valstybės sekretoriaus teigimu, krizę pasaulyje lemia daugelis veiksnių, įskaitant ir Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

Didžiausią nerimą pareigūnams Vašingtone kelia situacija Afganistane ir Jemene, kur negęsta kariniai konfliktai. O Egiptą, Libaną ir kitas nuo maisto produktų importo priklausomas šalis vis labiau skandina skolos. Netgi tokiose turtingose valstybėse kaip JAV ir Jungtinė Karalystė dėl augančios infliacijos daugėja žmonių, kuriems kasdien trūksta maisto, rašo „New York Times“.

Galvos skausmas – dėl naujų reikalavimų

„Augintojai patiria didelį kaštų spaudimą. Tai gali sumažinti ūkininkų ambicijas investuoti į šiuolaikines technologijas. Jaučiamas nerimas ir dėl būsimų ES reikalavimų augalininkystės ūkiuose 50 proc. sumažinti augalų apsaugos produktų ir trąšų naudojimą“, – pastebi CropLife Lietuva direktorė Z. Varanavičienė. Vykdydama strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ Europos Komisija kelia tausaus pesticidų naudojimo tikslus. Vienas iš šių plataus užmojo tikslų – iki 2030 m. 50 proc. sumažinti ES naudojamų cheminių pesticidų kiekį, tačiau per mažai rūpinamasi tuo, kad ūkininkams būtų prieinamas visas augalų apsaugos instrumentų rinkinys. Uždraudus vienus, reikia turėti kuo juos pakeisti ir kaip spręsti problemas.

Z. Varanavičienė primena, kad Nyderlandų Wageningeno universitetas ir mokslinių tyrimų centras (WUR) pernai paskelbė studiją, kurios išvadose nurodoma, jog apribojus augalų apsaugos produktų (pesticidų) naudojimą, ūkininkai prarastų reikšmingą dalį derliaus, nes neturėtų priemonių kovoti su augalus puolančiais kenkėjais ir ligomis. Apskaičiuota, kad vienmečių kultūrų derlius būtų iki 15 proc. mažesnis, o daugiamečių – net iki 30 procentų.

Pašnekovė pastebi, kad pastaruoju metu populiaru dėl visų aplinkosaugos problemų pirmiausia kaltinti žemės ūkį, pamirštant, kad ūkininkai augina maistą mums. „Vargu, ar klimato kaitos ir socialinės atsakomybės požiūriu yra etiška ir saugu visą mums reikalingo maisto auginimą ir gamybą perkelti į mažiau išsivysčiusias valstybes“, – apibendrina CropLife Lietuva direktorė.

BNS informacija