Rimtas derlius juokingame plote

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2021-05-26

Vertikalioji žemdirbystė – ūkininkavimo būdas mažai žemės turintiesiems, VDU ŽŪA nuotrauka

Vertikalioji žemdirbystė – palyginti nauja žemdirbystės sistema, kuri Lietuvoje dar tik išbandoma ir kol kas sukuria labiau teorinę ir emocinę naudą ją puoselėjantiems žmonėms bei aplinkiniams, o apie ekonominę naudą bus galima kalbėti nebent vėliau, kai ši veikla bus labiau išplėtota.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Trimetis eksperimentas

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) mokslininkai surengė eksperimentą, kuriame nuo 2019 m. kovo iki 2021 m. kovo dalyvavo 6 ūkininkaujantys asmenys. Eksperimentas buvo finansuojamas iš Lietuvos kaimo plėtros programos. Projekto vadovė dr. Jurgita Kalaitienė pasakojo, kad vertikaliosios sistemos 1 kv. m galima auginti 72 augalus. Jie pasodinami specialiai sukurtos vertikaliosios sistemos, pritvirtintos prie sienos, moduliuose. Eksperimento rezultatai stulbinantys: bazilikų – 2,3 kg, čiobrelių – 1,9 kg, mėtų – 4,5 kg, žemuogių – 3 kg, aitriųjų paprikų – 19,2 kg, pomidorų – 23 kg. Tokį derlių iš vertikaliųjų sistemų 1 kv. m ploto gavo žalumynų ir daržovių augintojai, dalyvavę bendrame eksperimente su mokslininkais.

Daugiau naudos akiai ir potyriams

Eksperimente dalyvavusi Ukmergės rajono ekologinio ūkio savininkė Genovaitė Sakalauskienė, vertikaliojoje sistemoje auginusi žemuoges, čiobrelius ir mėtas, pripažino, kad tokiu būdu auginant kultūras nereikia nei trąšų, nei pesticidų, tačiau nors ir ekologiškai išaugintas derlius nebūtų sertifikuotas. Mat vienas iš ekologinio ūkininkavimo reikalavimų yra tas, kad reikia auginti žemėje ir negalima, pavyzdžiui, braškių auginti vazonuose arba polietileno maišuose. „Kultūros turi augti natūralioje aplinkoje, o pasirinkus vertikaliąją žemdirbystę yra sudaromos dirbtinės sąlygos, nes augalai iš vazonėlio pasiima ne viską, ką gali pasiimti natūraliai iš dirvožemio“, – aiškino ūkininkė.

Anot jos, nors gautas derlius iš tiesų nemenkas, tačiau jis buvo augintas 2 kv. m plote, kuriame nelabai ką labiau apčiuopiamo gali užauginti ir panaudoti. „Manau, tai būdas, kurį gali telktis miestiečiai, turintys ribotą erdvę. Tai iš tiesų geras būdas patiems užsiauginti daržovių arba prieskonių žmonėms, kurie neturi žemės, o tik, pavyzdžiui, balkoną“, – svarstė ji.

Pati ūkininkė teigė turinti pakankamai žemės, kurioje augina daržoves, todėl nematanti reikalo kažką auginti dar ir ant sienos. Ji teigė, kad dalyvaudama eksperimente neatradusi ko nors nauja, ko nebūtų žinojusi kaip agronomė. Kita vertus, anot jos, visada naudinga ką nors naujo patirti.

Sienelę eksperimento organizatoriai pritvirtino ant rytinės ūkinio pastato sienos, nes augalui nesveika per daug tiesioginių saulės spindulių karštą dieną. Jei augalai bus visą laiką kaitinami, jie greitai išdžius. Pakabinta konstrukcija yra pasvirusi 45 laipsnių kampu, kad vanduo neištekėtų.

„Ateina vaikai, jie mato, kaip auga, gali sau žemuogę nusiskinti. Tai prasminga“, – neabejojo tokio eksperimento nauda G. Sakalauskienė.

Kitas eksperimente dalyvavęs jaunasis ūkininkas Augustinas Martinėlis turi ekologinį ūkį Širvintų rajone. Vertikaliajai konstrukcijai su laistymo sistema jis skyrė pietinę pastato sieną, nes aplinkui augantys medžiai sukuria natūralų šešėlį, apsaugo nuo tiesioginių saulės spindulių dieną.

„Tai man buvo neįprasta praktika. Tokiu būdu galima auginti visokius augalus, o mes auginome tik čiobrelius, mėtas ir žemuoges, – pasakojo ūkininkas. Jo nuomone, tokius ūkelius būtų verta įrengti mokyklose arba tose vietose mieste, kur yra vaikų, nes tai puiki edukacinė priemonė. – Manau, anksčiau ar vėliau tokie vertikalūs darželiai išpopuliarės, nes miestai plečiasi, juose žmonių daugėja ir šviežio, pačių išsiauginto maisto reikės vis daugiau.“

Minčių plėtoti vertikaliąją žemdirbystę jam nekilo, bet buvo labai smagu valgyti savo išaugintas žemuoges. Galima auginti ir egzotiškesnius augalus, kurių nėra aplink.

Ūkininko teigimu, kokios nors apčiuopiamos ekonominės naudos vertikalioji žemdirbystė kaime neduoda, bet ji naudinga kaip bandomasis projektas. „Tai savotiška atgaiva, įdomus procesas. Manau, dėl praktikos ir įdomumo šį daržą pasiliksiu. Tokie egzotiški projektai ūkininko veiklai netrukdo, bet specialiai į juos investuoti bent kol kas verta tik dėl pramogos, įdomumo. Tai padeda įgyti ir patirties, juo labiau kad tenka dažniau bendrauti su mokslininkais“, – svarstė jaunasis ūkininkas.

Jis teigė iš eksperimento gavęs neįprastos patirties. „Kai klimatas kinta, oras vis ekstremalesnis. Tai verčia labiau atsigręžti į žemę ir žiūrėti, ko jai labiau reikia, o ne tik ūkininkauti taip, kaip prieš šimtą metų protėviai darė. Reikia ieškoti naujovių ir jas taikyti. Svarbu nealinti žemės“, – tvirtino jis.

A. Martinėlis pasakojo, kad jo giminaitis architektas užsidegė eksperimentu ir jau kuria didesnio vertikalaus daržo projektą miesto centre. Jis mažame plote atitiktų maždaug 1 ha ploto žemės sklypą kaime. „Anksčiau ar vėliau maistinius augalus reikės auginti ištisus metus, tad reikės sukurti tokias sistemas“, – neabejojo eksperimento dalyvis.

Klaipėdos rajone ekologinį gyvulininkystės ūkį bei kaimo turizmo sodybą turinti Dalia Buivydienė irgi dalyvavo eksperimente. Ji papasakojo, kad ant vertikalios sienelės buvo auginamos žemuogės ir vaistažolės. Savo ūkyje ji augina šiek tiek šilauogių ir braškių, tad vertikaliosios sistemos, anot jos, nelabai aktualu, bet buvo įdomu bendrauti, diskutuoti su mokslininkais, buvo smalsu sieną stebėti ir prižiūrėti.

„Nepakeičiami buvo potyriai, kai anūkus galėjome pakelti prie sienelės ir jie galėjo nusiskinti uogų, nes jos švarios, derlius didelis ir labai gražiai viskas atrodė. Tai kelia labai malonias emocijas, kai eini pro šalį ir matai visą tą grožį. Tai dalykai, nepamatuojami pinigais“, – tikino ūkininkė.

Jos nuomone, tokie projektai tiktų kaimo turizmo sodyboms ir ūkininkams, kurie sulaukia daugiau lankytojų, bet ji kol kas čia neįžvelgianti didelio verslo, nes investuoti į sienelės su laistymo sistemos įrengimą reikia nemažai lėšų, o jos greitai neatsiperka. Anot jos, daigeliai ant sienelės yra vienas šalia kito, todėl sulaukiama tikrai gausaus derliaus, tačiau didelės naudos ji neįžvelgianti, bet matanti reikšmingą pridėtinę vertę paslaugų verslui. „Manau, tokias sieneles vertėtų įrengti kaimo turizmo sodybose, kempinguose, viešbučiuose kaip sukuriančias emocinę pridėtinę vertę jau turimiems produktams“, – svarsto D. Buivydienė. Anot jos, tokiu būdu galima auginti ne tik uogas ir vaistažoles, prieskonines žoleles, bet ir paprastas daržoves. Kita vertus, tai galėtų būti ir tikra trumpoji maisto grandinė, sutrumpinanti maisto produkto kelionę iki vartotojo stalo.

Ne tik nuotykis

Atlikusios mokslinį eksperimentą, VDU ŽŪA mokslininkės dr. Judita Černiauskienė ir dr. Jurgita Kulaitienė ragina į vertikaliosios žemdirbystės privalumus pažvelgti rimtesniu žvilgsniu, nes kai kam tai gali tapti smagiu vienos vasaros nuotykiu, o kai kam – ir stabiliu papildomų pajamų šaltiniu.

J. Černiauskienės pastebėjimu, pastaruoju metu žmonės vis dažniau nori taikyti aplinką tausojančias technologijas, o vertikalioji žemdirbystė – viena tokių, nes augalai auginami ne specialiai paruoštame tirpale, o natūraliame dirvožemyje, kuriame yra komposto. Įrengta laistymo sistema padeda taupyti vandenį. Eksperimentuojant augalų nė karto neprireikė papildomai tręšti, ginti nuo ligų ar kenkėjų cheminiais preparatais. Be to, nustatyta, kad derlius gausesnis nei auginant analogiškame daržo ar šiltnamio plote, o cheminėmis savybėmis, sukauptų eterinių aliejų kiekiu augalai nenusileidžia natūraliame grunte auginamiems savo gentainiams.

„Kyla klausimas, kam rinktis vertikalųjį auginimo būdą, jeigu tai galima įprastai daryti darže ar laukuose. Iš tiesų ši sistema puikiai tinka urbanistinėse vietovėse, kuriose žmonės neturi žemės ir galimybių užsiauginti prieskoninių ar vaistinių augalų atvirame grunte, tačiau gali tai sėkmingai daryti savo namų balkone ar terasoje. Tokios sistemos tinka ir kiemelius turintiems restoranams, kaimo turizmo sodyboms, ūkiams, kurių dirvožemis nederlingas, o norint jį pagerinti reikėtų didelių investicijų“, – vertikaliosios žemdirbystės sistemų pritaikymo galimybes komentavo J. Černiauskienė.

Reikės investivcijų

Eksperimento vadovė J. Kulaitienė aiškino, kad augalams, auginamiems uždarose sistemose, labai svarbus optimalus drėkinimas. Horizontalioji dalis įtvirtinta 45 laipsnių kampu. Taip augalo augimo vietoje nesusilaiko vanduo, jis nuteka, o galinėje sienelėje esantis plaušas palaiko drėgmę. Plaušas taip pat atlieka augalų šaknų įsitvirtinimo, aeracijos funkciją.

Konstrukcijoje drėkinimas suprojektuotas iš viršaus. Tokiu būdu, nustačius laistymo periodiškumą, vanduo teka iš skydo viršaus į apačią drėkindamas tiek plaušą, tiek substratą, o jo perteklius nuteka į surinkimo vamzdį. Jeigu konstrukcija yra su mobiliuoju laistymu, t. y. kai sistema yra vienoje vietoje su vandens rezervuaru, perteklinis vanduo patenka atgal į rezervuarą ir vandens siurbliu toliau pakeliamas laistyti. Laistyti rekomenduojama rinktis automatinį reguliatorių. Juo nustačius laistymo trukmę ir dažnumą pagal oro sąlygas, nebereikės jaudintis, kad substratas perdžius ir augalai nuvys.

Ši sistema nepigi. 1 kv. m gali atsieiti 350–400 eurų, todėl ateityje kiekvienas gali kai kurias gamybai naudojamas medžiagas keisti kitomis, nes alternatyvų tikrai yra. Nėra pigios ir pačios sienelių konstrukcijos, tačiau daržininkas mėgėjas gali rinktis ir paprastesnius vertikaliosios žemdirbystės variantus – lovelius, pintines, vilnones ar plastikines kišenes, plastiko butelius.

ŪP korespondentas Kazimieras Šliužas