Vasario 29 d., ketvirtadienis | 24

Prieštaringas požiūris į ūkininkus: kad suprastų, svarbu kalbėti

Jolanta Dalia Abarienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė
2024-01-25

Ūkininkai Nerijus Liutkevičius, Kęstutis Mockevičius, Sigitas Petraitis ir Vytas Masiliūnas su LŽŪKT Radviliškio r. biuro vadovė Irena Janulienė, © Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Ar didžiausi gamtos teršėjai yra ūkininkai? Ar grūdus veždami traktoriais tikrai saugosime gamtą? Ar ES išmokos gaunamos už dyką? Ar pelnas ir pajamos yra tas pats? Reikia kalbėti, kad suprastų, teigia Radviliškio r. ūkininkaujantys Nerijus Liutkevičius, Kęstutis Mockevičius, Sigitas Petraitis ir Vytas Masiliūnas.

Turbūt sutiksite, kad apie ūkininkus viešoje erdvėje išsakomos prieštaringos mintys. Nuo 200 iki 480 ha augalininkystės ūkiuose dirbantys kaimynai Nerijus Liutkevičius, Kęstutis Mockevičius, Sigitas Petraitis ir Vytas Masiliūnas šįkart susibūrė pasidalinti mintimis apie ūkininkų vietą po saule.

Ar ūkininkams rūpi gamtos išsaugojimas?

Nerijui Liutkevičiui aktualus daugiamečių pievų išlaikymo klausimas. Jaunai šeimai, laikiusiai gyvulius, buvo vis sunkiau verstis. Pasirinkęs augalininkystę, Nerijus atsisakė gyvulių, įdirbo pievas ir užsėjo kviečiais. Dabar jam tenka 20 ha plotą vėl užsėti pieva.

Ūkininkai paskaičiavo, kad už 1 ha pievų gautų apie 60 Eur, o 1 ha žemės nuoma kainuoja apie 200. Jau dėl to iš 1 ha patiriamas 140 Eur nuostolis. Dar pievas reikia nušienauti, išvartyti, supresuoti, išvežti kažkur žolę, nuomotis techniką. Ir tai kainuoja. Žodžiu, ne tik visiškai prarandamos pajamos, bet ir patiriamas nuostolis.

Vyrai sutinka, kad paukščius reikia saugoti. Taip ir daro. „Aš stebiu gamtą. Runkelių laukuose matau labai daug pempių lizdų. Čia žemė neliečiama iki pat rudens, ir jos sėkmingai išsiperi. Tikrai nebūtinai paukščiai pasirinks tuos 20 Nerijaus hektarų“, – sako S. Petraitis.

Anot ūkininkų, Lietuvoje yra daugiau kaip pusė milijono hektarų nedeklaruojamų, apleistų pievų, apaugusių Sasnovskio barsčiais. Gal jas reikėtų sutvarkyti pirmiausiai, o ne sėti derlingoje Radviliškio rajono žemėje?
„Sakykim pateikei paraišką ES projektui, įsipareigojai padidinti pelną. Gavęs nurodymą atnaujinti pievas, turėsi grąžinti paramą, nes neįvykdysi rodiklių, kuriuos įsipareigojai pasiekti. Jei tas pievas intensyviai eksploatuosi, laikysi gyvulius, tai paukšteliai irgi nesiperės. Lizdų nebus daugiau, nei mano kviečiuose. Jei paleisi avis, lizdų visai neliks“, – svarsto V. Masiliūnas ir priduria, kad ES nereikalauja deklaruoti pievų, ji reikalauja jas išlaikyti.

Dažnai teigiama, kad ūkininkai užteršia vandenis. Taigi kalbant apie herbicidų, pesticidų naudojimą, reikia pasakyti, kad norint 1 ha plote išnaikinti piktžoles, o jų jau yra ir atsparių, invazinių, chemija hektarui kainuoja apie 30–50 Eur. „Kaip gali pilti dideles normas, kai tokie pinigai?“, – klausia pašnekovai. Kasmet brangsta ir trąšos, o grūdų supirkimo kaina krinta.

Tad ūkiuose atliekami piktžolių atsparumo bandymai siekiant išsirinkti cheminius produktus kitiems metams, naudojami biologiniai preparatai: bakterijos, grybai, kad nebūtų nualintas dirvožemis, sėjami tarpiniai pasėliai. Taip pat tiriamas dirvožemis ir pagal gautus duomenis sudaromi visus gamtos saugojimo reikalavimus atitinkantys tręšimo planai, pildomi herbicidų, pesticidų, trąšų naudojimo žurnalai.

Žinoma, laikomasi ir gamtosaugos reikalavimų. Vienas iš jų – palikti 3 m nuo griovio. „Sutinku, kad reikia palikti tuos 3 metrus, tik kodėl juos reikia nušienauti tada, kai nenuimtas derlius ar nenukasti cukriniai? Juk reikia turėti specialią techniką. Nuimsiu derlių, nuvažiuosiu ir nupjausiu. Javai žaliuoja, o aš turiu važiuot šienauti. Tas gamtosauginis reikalavimas mums nekompensuojamas“, – svarsto V. Masiliūnas.

Ūkininkai pripažįsta, kad viską daro optimaliai, taupiai. Jau seniai pasirinkę tikslųjį ūkininkavimą. „Čia mes gyvename, mūsų vaikai užaugo. Koks būtų neprotingas žmogus, jei terštų ten, kur gyvena“, – sako jie ir tvirtina, kad iš šalia esančio griovio atsigėrus vandens, nieko nenutiktų. Kiek čia gandrų, varlių ir kitokios gyvybės, o miško žvėrys per jį jau bandokelį išmynė, kiek jų daug.

Ar grūdus veždami traktoriais saugosime gamtą?

Štai didesnis ūkininkas suplanavo neteršti gamtos, nusipirko sunkvežimį, pakrovė į jį grūdus ir nuvežė priduoti. Gerai, kai Šeduvon, gali nuvežti ir traktoriumi, o kam toliau, kad ir Joniškin už 30 km reikia vežti produkciją. Dabar privalės vežti traktoriais, nes į mašiną negalės be akcizo dyzelino pilti.

S. Petraitis pasakoja, kad turi keturias mašinas, o sandėlių neturi. „Į Kėdainius man 70 kilometrų. Jei važiuočiau traktoriumi, kuro sudeginčiau 2–3 kartus daugiau nei sunkvežimiu. Nesuprantu, kur ekonomija, jei sudeginsiu žaliojo kuro du kartus daugiau. Už tai ir pirkau mašiną, kad kuro, skiriamo 1 ha, man užtektų. Aš pilu į savo mašiną, vežu savo produkciją, mano gamyba pasibaigia Kėdainiuose. Aš turiu sutartis, vežu grūdus. Dalį – į Radviliškį. Žiūrėkim dar ir iš kitos pusės. Jei traktoriai išvažiuos į kelius, jie neatlaikys. Kitas dalykas – eismas. Bus piktumų, kad valstiečiai su priekaba išvažiavo į kelius. Per dieną į fabriką suvežam 7000 t runkelių. Traktorių priekabom telpa 10 tonų, o fura veža 26. Į Kėdainių pusę niekas negalėtų automobiliais važiuoti. Būtų vien traktoriai. Jei man neapsimokės važiuoti sunkvežimiu, važiuosiu traktoriumi, bet kas bus. Gamtos švarinimas nesigaus, jei aš kuro sudeginsiu du kartus daugiau, o dar kelių apkrovimas, reikės tuos traktorius lenkti“, – komentuoja ūkininkas.

Pelnas ir pajamos – ne tas pats

Jei pajamas deklaruoja verslininkas ar pramonininkas, rašoma, kad jis nuo pelno sumokėjo tiek ir tiek mokesčių, tai yra 30–35 proc., na o žemdirbys – 0,00018 procento. Kai pateikiami tokie skaičiai, dažnai sakoma: „ Oi, kiek ūkininkai gauna pinigų ir mokesčių nemoka“. Nelabai skiriama, kas yra pajamos ir pelnas. „Tai skaičiuokime visiems vienodai, – sako vyrai. – Kiek mokesčių ir pramoninkas, ir ūkininkas sumoka nuo pelno. Bus lygiai tiek pat procentų, nes pajamos – tai ne pelnas. Tuo labiau, kas žemės ūkis reikalauja daug investicijų ir išlaidų, tai ne perpardavimas, ne paslauga. Ir ūkininkavimo verslas taip greitai nesisuka, kad pinigai grįžtų“.

S. Petraitis pasakoja ką tik baigęs cukrinių runkelių sezoną, o jau gavo pranešimą, kad naujas sėklas turi užsakyti. Ciklas tęsiasi. Ne taip, kaip verslininkas – nupirko, už savaitės parašė sąskaitą ir jau žino, kiek pelno gaus. Ūkininkų kalendoriniai metai pasibaigė, o pardavimai dar ne. Daug kas ir grūdų dar sandėliuose laiko, o reikalavimai jau nauji eina. Kaip gali suspėt planuoti nors kažką į priekį?

Kiek kainuoja trąšos, detalės, technika? Pasak pašnekovų, turi atsinaujinti, nes „turi eiti į priekį su pažanga“. Todėl tenka investuoti į naujus purkštuvus, sėjamąsias, traktorius, kad darbai būtų atlikti optimaliu laiku, kuo tiksliau. Išlaidos pakankamai didelės.

ES išmokos – aukso puodas ar atsakomybės našta?

Ūkininkai pastebi, kad metų gale besikalbant su žmonėmis, iš kurių nuomojasi žemę, visi mini išmokas. Tik jos tikrai neatperka visko. „Išmokos panašiai kaip išmalda. Mes neprašytume, jei visa Europa jų negautų. Kai visi gauna, ir mes norime būti konkurencingi, vienoje linijoje, negalime išsiskirti“, – sako S. Petraitis.

Paaiškėjo, kad pernai deklaravę, ūkininkai šiandien dar nežino, už ką ir kiek gaus išmokų, o artėja naujas deklaravimo etapas.

Bendraujant su verslininkais, galima išgirsti, kad jie gali nupirkti prekių ir jų neparduoti, ar nuostolingai parduoti, ir negauna jokių išmokų, o ūkininkai gauna.

Reikia pasakyti, kad išmokos nėra loterija. Jos yra bendra ūkio dalis, o ūkininkams tenka įvykdyti labai daug reikalavimų, kad jas gautų. Pasak jų, būtų gerai, kad sakant, kad jie gauna išmokas, būtų įvardijama skaičiais. Pavyzdžiui už 1 ha daugiamečių pievų jie gautų apie 60 Eur išmoką, o 1 ha žemės nuoma kainuoja apie 200 Eur.

Suprasti ar smerkti? Renkamės mes. Žinodami daugiau, būsime objektyvesni.