Gegužės 22 d., trečiadienis | 24

Peckams ūkininkavimas netradicinių augalų ir sėklininkystės ūkyje – kūrybinis darbas

Jolanta Dalia Abarienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė
2024-05-07

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Susidomėję sėklininkyste, o vėliau ir netradiciniais augalais, Alfonsas Peckus ir jo sūnus Martynas, pripažįsta, kad ūkininkavimas kūrybinis darbas. Sėdami įvairiausius retokai auginamus augalus, rinkdamiesi ir tobulindami jų priežiūros technologijas ir sėklų ruošimo mašinas, stebėdami gamtą, puoselėdami sodybos aplinką, nepamiršdami protėvių istorijos, jie kuria savitą ūkio paveikslą.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Pasak Martyno, ūkio istorija prasideda nuo 1900 m., kuomet vyko kėlimosi į vienkiemius reforma. Tuometiniai šeimininkai buvo Morta ir Matas Peckai. Turėjo jie 10 vaikų, iš kurių Martynas ir Ona, perėmę ūkį, vairavo jį karo, pokario ir sovietiniu laikotarpiu. Šis ūkis išskirtinis tuo, kad Martynas ir Ona buvo vadinami „pavieniai“, tai yra niekada nestojo į kolūkį ir nebuvo kolūkiečiais. Didžioji dalis žemės buvo atimta, bet pastatai, technika ir laisvo valstiečio statusas išliko. Martynas sakydavo: „Turiu bent gabalėlį laisvos Lietuvos išsaugoti“. Deja, bet Martynui sulaukti laisvos Lietuvos neteko. Padėti mamai ėmėsi sūnus Alfonsas, kuriam teko derinti mokslinį darbą Fizikos institute ir ūkį. Jau 1990 m., kai tik atsirado galimybė, žemė buvo susigrąžinta, ir prasidėjo naujas etapas su savais atradimais ir praradimais. Pirmieji metai buvo labai geri, bet vėliau buvo visko. Greitai tapo aišku, kad su esamais 18 ha sodybos neišlaikysi. Taip užsisuko plėtros spiralė, ir ūkis, buvęs hobiu, tapo darbu.

Tad dabar ūkio istoriją rašo Alfonsas Peckus ir jo sūnus Martynas, darniai sukdami ūkininkavimo ratą, o atsakomybe dėl finansinės ūkio apskaitos dalinasi su LŽŪKT Alytaus r. biuro konsultante Rasuole Bučiene

„Rasuolė pasižiūri, ar tvarka, tuoj duos pastabų. Ji viską geriau už mane žino“, – drauge su biuro konsultantėmis vaikštant po ūkį sako Alfonsas ir prisimena, kad per ūkininkavimo metus ūkio apskaitą tvarkė ne viena LŽŪKT konsultantė Alytaus, Lazdijų rajonų biuruose. Nežiūrint į jų kaitą, nenusivylė nei vienos darbu.

Kad tvarkant ūkio apskaitą biure yra privalumų, sakė ir Martynas: „Tikra buhalterija tuo ir gera, ji – kaip automobilis, perduodi kitam, šiek tiek ne po ranka, bet važiuoja. Svarbu ir tai, kad greitai galima gauti įvairias reikalingas ataskaitas, sąskaitų išklotines. O svarbiausia yra ramybė, kad viskas sudėta į vietas – kur ir kaip reikia“.

Reikia savitos nišos

Pasak ūkininkų, entuziazmas sėklininkystei buvo nuo pat pradžių. Ūkyje sėjamos liucernos, dobilai, judros, soros, žieminiai kviečiai, valgomosios rietmenės, italinės šerytės, spelta kviečiai, garstyčios, burnočiai, grikiai, barkūnai ir kiti augalai. Šiemet pirmą kartą ūkininkai pasėjo rapsų.

„Aš aliejaus iš rapsų nenoriu valgyti. Labai geras augalas – judra. Jai nereikia jokios chemijos. Iš jos aliejus geriausias“, – pasakoja Alfonsas.

Martynas kai kuriuos ūkyje auginamus augalus vadina nišiniais ir sako, kad su realizavimu būna labai įvairiai. Kartais labai jų reikia, o kartais tenka palaukti. Jis prisimena, kad kartą visą vilkiką judros pardavė į Olandiją. Tada nusprendė ją auginti vietoje rapsų, bet kiti metai buvo lietingi ir nepavyko.

Soros perkamos kruopoms arba sėklai

„Jas sėja šienainiui, kur rūgščios dirvos – Šilalės, Šilutės rajonuose. Labai geras šienainis gaunasi. Vėlai pasėja, užauga. Soros labai gerai sausrą pakelia, mėgsta karštį, jei lietus ir šalta, kulti gali ir netekti. Dar bandėme dvinarių augalų sėjimą – sorą su dobilais. Tai soros buvo vos matyti, o dobilai aukšti užaugo. Tada trąšos labai pabrango. Tuos dobilus sukišome atgal į žemę. Kitais metais kviečiai atsidėkojo“, – situacijas komentuoja Peckai.

Burnočių sėklas perka sveikuoliai, trapučių gamintojai

Išskirtinis dėmesys mašinoms ir technologijoms

Mašinos ūkyje tobulinamos, neišmanios tampa išmaniosiomis, o artimiausiuose planuose našios grūdų valomosios instaliavimas. Vėliau – šildomas garažas.

Ūkininkai pasakoja, kad nearia jau daugiau nei 20 metų. Per paskutinius 10 kokius tris kartus tearė kelis laukus. Pasak jų, arimą mėgsta garstyčios, judra. „Mes jos kūlėme tada, kai arėme. Bandėme tiesioginę ir juostinę sėją. Gal po 10 metų tiesioginės augtų ir judra“, – svarsto Martynas ir priduria, kad žemės ūkyje nėra vieno recepto, o gamta nesietina su datomis, kaip dabar iš ūkininkų reikalauja kai kurie potvarkiai.

Atsirinkti, pritaikyti sėklų rūšiavimo ir valymo mašinas, kai auginama tiek daug skirtingų augalų, nepaprasta. Viena iš jų ūkyje rūšiuoja sėklas pagal spalvas. Visas sėklas iš abiejų pusių nufotografuoja ir netinkamas suspaustu oru išmuša.

Tėvo ir sūnaus ryšys akivaizdus

„Tai yra optinė arba dar vadinama spektrinė grūdų valomoji. Ji pas mus atsirado, kai pabandėme auginti garstyčias. Su klasikinėmis valomosiomis nieko nepadarysi, nes garstyčių grūdai skirtingo dydžio, o pagrindinė priemaiša – kibusis lipikas – taip pat skirtingo“, – pasirinkimą komentuoja Martynas.

Jis pasakoja, kad auginti garstyčias buvo nusprendę vietoje rapsų, bet molingame dirvožemyje koją kišti pradėjo nuo sunkios technikos atsiradęs suslėgimas. Martynas iš Anglijos parsivežė vikšrinį traktorių, kad neslėgtų. Pasak jo, suslėgus garstyčios nebeauga. Jei priešsėliai – liucernos, dobilai, kurių šaknų daug, tai dar nieko, jei kiti augalai, garstyčios auga tik pakraščiais, kur traktoriai nevažinėja.

Iš akies grūdai nesiskiria, o mašinai gali skirtis. Sudėjus atitinkamus kamerų filtrus, infraraudonas lempas, mašina mato žmogui nematomoje spektro srityje. „Gamykla sukomplektavo mašiną ir parašė programas tiems augalams, kuriuos tuo metu turėjome. Vėliau važiavau pas italus į kursus, kad pasimokyčiau pats tą mašiną derinti. Jei traktorius senas, gali jam įdiegti naujas automatines sistemas, ir jis dirbs išmaniai, o šitos mašinos kasmet tobulėja. Kuo naujesnę nuperki, tuo turi iš esmės kitas galimybes. Vaizdams apdoroti reikia labai greitos elektronikos, ir ji nuolat tobulinama“, – apie mašinos išskirtinumus kalba Martynas.

Alfonsas pasakoja apie kitą pernai ūkyje išbandytą technologiją – dobilų sėją su dronu. Pasak jo, viskas tvarkoje, tik procesas du kartus lėtesnis. Su trąšų barstykle šis darbas atliekamas greičiau, bet tenka pridaryti vėžių.

Dobilus ūkininkai sėja į kviečius, kai jie jau būna paaugę. Tada sudygę dobilai būna nedideli. Jei peraugtų, būtų daug bėdos. Alfonsas prisimena atvejį, kai dobilams sudygus buvo labai sausa, ir jie išdžiūvo, o liucernos ne. Jos atsparesnės sausrai.

Anot ūkininkų, didelis atradimas buvo visų laukų dirvožemio tyrimas. „Reikia kalkinti. Viename lauko krašte poreikis yra 600 kg, kitame – 19 t į hektarą. Ko vertas mūsų darbas, jei nuspręsime skleisti po 5 t visame lauke vienodai. Nepasidaręs žemės tyrimų, tu dirbi užrištomis akimis. Manyčiau, kad dirvožemio tyrimas turėtų būti „laisvanoriškai“ privalomas“, – patirtimi grįstas išvadas išsako Martynas.

Įdomu auginti nykstančius augalus

„Ūkininkavimas – netgi labai kūrybinis darbas“, – pripažįsta Martynas, žadantis pradėti auginti pradinio dauginimo motiejukus ir pripažįstantis, kad įdomu būtų auginti pavyzdžiui pievų ramunes ar kitus nykstančius augalus. Pakomentavus, kad jie ir taip auga, atsako: „Tuoj išnyks. Padauginti jų būtų įdomu“.

Alfonsas papildo sūnų: „Didžiausia piktžolė pas mus yra kviečiai. Jei lauką išdirbai, vis tiek išlenda“.

Ūkininkai pasakoja, kad buvo atvažiavę mokslininkai, bandantys mikroorganizmus. Pastarieji dabar labai madingi. Teigiama, kad dirvožemyje visi naudingi, išskyrus 3 proc. kenksmingų. „Jie nėra blogi, mums blogi, nes mažina derlių, nors jie daro tvarką gamtoje. Kviečių laukas – nėra pusiausvyra, ir visi nuo grybų iki šernų bando tą pusiausvyrą atstatyti“, – samprotauja Martynas.

Tiesa, giminės istoriją menančioje Alfonso senelių sodyboje išskirtinis dėmesys skiriamas medžiams. Šalia augantis miškas išvaikščiotas. Alfonsas pasakoja apie kiekvieną iš miško parneštą ir sodyboje pasodintą medį, kurie miške dėl įvairių ligų ir kenkėjų nyksta, gailisi eglių, ypač pačios aukščiausios, kurią teko nupjauti, nes užpuolė žievėgraužis tipografas. Mini išskirtinius sodo medžius ir pasakoja jaudinantį įvykį, apie gandrus, gelbėjusius vienas kitą nuo atvažiuojančio traktoriaus. Taip pat nepamiršta sode gyvenančių bičių ir, žinoma, savos giminės istorijos, kurią mena šimtametis sodybos kluonas.

Tokia išskirtinė tėvo ir sūnaus Peckų ūkininkavimo filosofija, jų pasaulėžiūra – nuo iš praeities atėjusių vertybių iki išmanaus šiandienos ūkininkavimo.

Egidijaus Vilkevičiaus ir asmeninio archyvo nuotraukos