Mintis įkurti sodininkystės ir uogininkystės ūkį kilo netikėtai

Mantas Jokubauskas

www.delfi.lt

2018-01-22

Mindaugas ir Vita Šlapkauskai žinomi kaip gardžiomis uogienėmis ir šviežiais vaisiais bei uogomis prekiaujantys ūkininkai. Kaip pati šeima sako, ūkio idėja kilo visai netikėtai, o visiškai išvystyti verslą dar prireiks laiko.

Web-pav1 Mindaugas ir Vita Šlapauskai. © DELFI / Mantas Jokubauskas

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Prieš 15 metų iš miesto į senelių sodybą įsikėlusi ir iš kaimyno žemės sklypą nupirkusi šeima pradėjo naują gyvenimo etapą.„ Tuo metu kaimynas pardavinėjo žemę, prie pat mūsų tvoros, todėl nusprendėme nusipirkti tą sklypą, kad neprasidėtų masinės statybos, nes tuo metu buvo tikras statybų bumas. Įsigijome pirmus 4 ha žemės ir sukome galvą, ką su ja daryti“, – pasakojo Mindaugas. Pradžioje Šlapkauskai net neketino pradėti ūkininkauti, tačiau keisto atsitiktinumo arba griežtų įstatymų dėka viskas pasisuko visai kita linkme.„ Sklypą norėjome apsodinti miško medžiais, tačiau pagal įstatymus, mūsų žemė buvo įvertinta aukštais balais, todėl tokie sodinimai nebuvo galimi. Negavome leidimo sodinti miško, todėl apsisodinome obelimis ir avietėmis. Tada atsirado braškės, kitos uogos“ – kalbėjo Vita.Supratę, kad iš tokios veiklos gali užsidirbti, Šlapkauskai nusprendė įkurti sodininkystės ir uogininkystės ūkį.

Web-4-nuotraukos „Pagrindinę mūsų veiklos dalį sudaro būtent uogininkystė. Daugiausiai auginame avietes, o po to visko po truputį: obuoliai, kriaušės, slyvos, gervuogės, braškės, vyšnios ir serbentai. Kaip mes sakome, klientas visada turi turėti iš ko pasirinkti“, – juokiasi Vita.

Savo ūkyje Šlapkauskai sukasi visus metų laikus. Pasak Mindaugo, nebūna nei dienos, kai galima pamiršti darbus ir tiesiog patinginiauti.„ Pavasarį sodiname sodus, uogas, genim medžius. Birželio mėnesį prasideda braškių sezonas, vėliau vasarinės avietės, gervuogės, serbentai. Rudenį obuoliai ir kriaušės, na, o žiemą likusi produkcija keliauja į šaldiklį ir perdirbimą – gaminame uogienes, sirupus“, – pasakojo Mindaugas.„ Dalis mūsų produkcijos keliauja į didžiuosius prekybos centrus, dalis šaldytos produkcijos – į konditeriją. Pagal įvairias programas, vaisiai ir uogos pasiekia mokyklas ir darželius. Žinoma, visi bendradarbiavimai priklauso nuo siūlomos kainos, kiekio ir pačios produkcijos“, – sako Vita. Ir nors verslas, kaip sako ūkininkai, sekasi neblogai, bent kelis kartus per metus Šlapkauskams tenka gerai pasukti galvą, kad nepatirtų nuostolių.„ Rudenį būna streso, kai šaldytuvas ir sandėliai yra pilni. Tada kyla galvos skausmas, kur reikės viską realizuoti. O antras kartas, kai pajuntame įtampą, būna pavasarį, kai šaldiklis tuščias, o paklausa didelė. Žinoma, pirmas stresas būna didesnis“, – juokiasi Vita.

Kalbėdamas apie kasdieninius ūkio darbus Mindaugas sako, kad ūkyje darbų tikrai netrūksta.„ Viskas priklauso nuo sezono. Vasaros metu keliamės 5 val. 30 min., važiuojame parsivežti darbuotojų iš Kauno, paskirstome ir organizuojame darbus. Tada turime laiko papusryčiauti, vėliau vėl einame į laukus, sveriame, krauname uogas ir išvežiojame klientams. Atėjus vakarui, parvežame darbuotojus namo, grįžę užbaigiame pradėtus darbus, sėdame į traktorių, apsidirbame žemes, o tada ir naktis ateina“ – pasakojo vytas.„ Tai čia tos dienos, kai niekur neprekiaujame, bet kai vyksta prekyba turguje, reikia keltis dar anksčiau, ir prieš atsivežant darbuotojus, turime išvežti produkciją po prekyvietes“, – priduria Vita. Atėjus žiemai Mindaugas ir Vita tris kartus per savaitę uogienes ir kitą produkciją veža į ūkininkų turgelius.„ Tenka taip pat anksti keltis. Jeigu pardavinėjame patys, tai popiet grįžus, jau nelabai ką ir nuveiksi, o jei samdome pardavėją, tada ūkyje rūšiuojame obuolius, kitus vaisius, tvarkome techniką, bet jau nėra tokio didelio tempo“, – sako vyras.

Vasaros metu, be Mindaugo ir Vitos, ūkyje darbuojasi nuo 10 iki 15 samdomų darbuotojų, kurie pasak ūkininkų, mėgsta ir „nuklysti“.„ Būna visko. Man pačiam yra tekę skinti braškes ir avietes Anglijoje, tai ten viskas būdavo ant tempo, o pas mus žmonėms neskuba, nes kaina priklauso nuo nuskinto uogų kiekio. Jeigu uogų yra daugiau, tai priskinama greičiau ir uždarbis mažesnis, o jei uogų mažiau, jų priskinti sunkiau, tai ir kaina didesnė“, – aiškina Mindaugas.„ Visi žmonės skirtingi. Vieni, galbūt, turi kažkokių žalingų įpročių, tai reikia juos kontroliuoti, kad darbo metu nenuklystų, kiti stengiasi ir dirba puikiai. Būna vasaros sezono metu paskambina jaunimas, nori dirbti – priimame, bet po kelių dienų prasideda nugaros ir visokie kitokie skausmai ir jau nebegali jaunuoliai darbuotis“, – pasakoja Vita. Anot Mindaugo, būna ir tokių atvejų, kai blogo oro pabūgę darbuotojai, vos po pirmos dienos supranta, kad toks darbas ne jiems.„ Atvažiuoja žmonės nusiteikę darbuotis, bet pasitaiko blogesnis oras, užklumpa lietus. Paskynė, pabandė, sušalo, sušlapo ir kitą dieną jau nebeatvažiavo. O tie žmones, kurie šį darbą dirba pastoviai, žino, kad dienų būna visokių: viena diena bus sunkesnės, kita lengvesnė“, – sako vyras.

Vita pripažįsta, kad žmonių, kurie vasarą nori dirbti ir užsidirbti Lietuvoje mažėja.„ Išvažiuoja lietuviai į užsienį, ten ieško, galbūt geresnių sąlygų. Kitas dalykas – pas mus žmonės dirba pagal paslaugų kvitus. Jeigu žmogus ateina iš darbo biržos, yra prašoma jį įdarbinti, bet tai juk sezoninis darbas ir mes negalime garantuoti žmogui pastovios darbo vietos bei mokėti jam valandinį atlyginimą“, – aiškina moteris. Paklausti, ar per tuos 15 metų teko pagalvoti, kad, galbūt reikia nutraukti veiklą ir imtis kažko kito, ūkininkai sako, kad tokių minčių kildavo nuolatos.„ Nuolatos, kiekvieną dieną. Jei rimtai kalbant, tai pradėdami šitą veiklą nežinojome, kas mūsų laukia. Dabar suprantame, kad pradėjus nuo nulio, išvystyti ūkį reikia vienos kartos darbo, o tada jau mūsų vaikai turės pagrindą. Tai ir žemė, pastatai, įranga, o kol kas mes tik investuojame ir ūkio vaisių dar nevalgome“, – sako ūkininkas.„ Kaip ir sakė Mindaugas, mes pradėjome nuo nulio, neturėjome nieko, Daug lengviau įeiti jau į klestintį verslą, o mūsų atveju, kai gauname kažkokį pelną, jį iškart investuojame, tai kartais žiūri, kad jau ir minusas, bet tada vėl sunkiai dirbi ir atsigriebi“, – pasakoja Vita.

Apie ateities planus Šlapkauskai kalba atsargiai. Pasak jų, vien tik didelio noro ir darbo neužtenka.„ Sunkus pasakyti. Nemažai priklausys nuo gamtos. Jeigu gamta bus dosni – klestės ir ūkis, o dabar, pažiūrėkit, viskas plaukia, labai lietingos vasaros“, – sako Vita.„ Priklausys ir nuo žmonių. Jei ir toliau vyks masiška emigracija, tai nebus kam parduoti, o jei situacija šalyje susitvarkys, tai bus ir pirkėjų, ir kas valgo“, – viliasi Mindaugas.„ Aišku, kad negalima visos kaltės versti žmogui, jog jis išvažiuoja. Daug ką lems įstatymai, valdžios sprendimai, o taip pat ruošiamos naujovės ūkininkams. Nuo mūsų pačių, galima sakyti, priklauso labai nedaug“, – sako Vita.