• Temos
• Verta žinoti

Mažinimas po mažinimo – ir galo nematyti

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2020-12-29

^© LŽŪKT nuotr.

Prieš kelias savaitės Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiai sutarė iki 2030 metų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekį sumažinti 55 proc., palyginti su 1990 metais, anksčiau buvo sutarta dėl 50 proc. mažinimo. Esą tai yra aiškus žingsnis link neutralumo klimatui 2050 metais. Lietuva, neoficialiais duomenimis, tokio lygio mažinimą jau yra pasiekusi, tačiau vis viena nežada atsilikti nuo kitų ES valstybių. „Ūkininko patarėjas“ pašnekovų klausė, kaip jie vertina tokį susitarimą, ką jis reiškia Lietuvos žemės ūkiui, ar toks įpareigojimas ir įsipareigojimas dar labiau mažinti ŠESD kiekį netaps nepakeliamas Lietuvos žemdirbiams.

Jonas SVIDERSKIS, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius: „Yra gražus pasakymas – nukelk plytą ir vėl pradės žaliuoti po ja augusi žolė. Gaila, kad tos plytos niekas nesiruošia kelti. Jų dėliojama vis daugiau. Bent taip buvo iki šiol. Ypač daug ir sunkių jų pridėliota pastaraisiais metais.

Briuselio biurokratija transliuoja – mūsiškiai klauso ir vykdo. Jeigu bandome priešintis, nesutinkame, mus išvadina blogiukai, viskuo nepatenkintais. Dar prideda, kad esame pagrindiniai teršėjai ir išlaikytiniai.

Jau metai, kai ankstesnioji Vyriausybė pritarė ir išsiuntė Europos Komisijai Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą 2021–2030 metams. Tą padarė, nors Nacionalinė klimato kaitos valdymo politikos strategija iki šiol Seime nepatvirtinta. Ar ne keista?

Pasipriešinome tokiam priemonių planui. Pasitelkėme Lietuvos žemdirbystės ir gyvulininkystės institutų mokslininkus ir įrodėme, kad yra daug kitų priemonių bei būdų, kaip dujų emisiją galima sumažinti nevaržant gamybos. Dar kartą priminėme, kad Lietuva yra labiausiai ŠESD kiekį sumažinusi valstybė ES. Jau 2017 metais ŠESD kiekis, palyginti su 1990 metais, Lietuvoje sumažėjo 59 proc. Taigi Lietuva jau pasiekusi šiuos ambicingus tikslus, tam pritarė aplinkos ir žemės ūkio specialistai.

Kai kurie Lietuvos valdininkai yra apimti euforijos ir varžymus sutinka kaip gerą žinią Lietuvai. To neturėtų būti. Juo labiau kad Paryžiaus susitarime dėl klimato kaitos, iš kurio ir išsirutulioja visos šios strategijos, aiškiai pasakyta, jog priimamos priemonės dėl klimato atšilimo neturi kelti grėsmės žemės ūkio gamybai. Jei apribojimai taikomi, išlaidos jiems įgyvendinti turi būti kompensuojamos. Deja, viso to pas mus nėra. Baksnojama į tuos pačius ES struktūrinius fondus. Gamyba smunka, kaimai tuštėja.“

Mindaugas KINDERIS, Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos direktorius: „Liūdna, kad esame priversti diskutuoti tokiomis svarbiomis temomis neturėdami skaičių. Nėra parengtos analizės, kokia situacija dabar, palyginti su 1990 metais. Kiek atskiri sektoriai ŠESD išskyrė 1990-aisiais ir kiek dabar? Kiek ir ar išvis tai reikėtų sumažinti kiekvienam sektoriui?

Sutinkame, kad reikia saugoti ir tausoti gamtą, bet viską reikia daryti turint skaičius, kiek reikia susimažinti, kiek tai kainuos ūkininkams, kaip šie pokyčiai bus finansuojami. Labai svarbu, kad visi suvoktume, jog ŠESD kiekio mažinimas yra prisidėjimas prie visuomenės gerovės ir ūkininkams negalima tiesiogiai taikyti principo „teršėjas moka“. Nes bet koks verslas padidėjus sąnaudoms kelia produkcijos kainas, o ūkininkai neturi galimybių padidinti tiek supirkimo kainų, tiek maisto produktų kainų parduotuvėse.

Todėl investicijos į aplinkos išsaugojimą ir ŠESD kiekio mažinimą be atitinkamo finansavimo padarys Lietuvos ūkininkus nekonkurencingus. Tada „saugosime“ gamtą tūkstančius kilometrų importuodami į Lietuvą neaiškios kokybės maisto produktus.“

Aušrys MACIJAUSKAS, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas: „Lietuva jau dabar yra labiausiai ŠESD emisiją sumažinusi ES valstybė. Suprantama, nors ir esame viena mažiausiai teršalų į atmosferą išskiriančių šalių ir mūsų žemės ūkis yra vienas žaliausių ES – išskiriame tik 1,5 t CO2 ekvivalento iš hektaro per metus (Nyderlandai – 11 t), negalime likti visiškai nuošalyje, privalome ir toliau siekti mažinti ŠESD emisiją, tenkančią vienam produkcijos vienetui, ir prisidėti prie klimato kaitos mažinimo.

Tačiau turime tai daryti protingai ir pamatuotai, kad šie procesai nesumažintų mūsų žmonių, ypač kaimo gyventojų, pragyvenimo lygio. Tai užfiksuota Žaliojo kurso strategijose – pokyčiai neturi pabloginti sąlygų, sumažinti ūkininkų pajamų. Todėl visada pasisakome už tai, kad prieš prisiimant kokius nors įsipareigojimus būtų atliktas poveikio vertinimas ir numatytas atitinkamas finansavimas. Aklai prisiimti įsipareigojimai gali skaudžiai atsiliepti Lietuvos, ypač regionų, ekonomikai, demografinei situacijai.

Taip pat turime atsižvelgti ir į kaimynų daromus žingsnius, nes būtent su jais mes turime konkuruoti. Visi mūsų kaimynai – lenkai, latviai, estai – prisiėmė labai kuklius įsipareigojimus dėl ŠESD mažinimo. Žemės ūkyje nė viena iš kaimyninių valstybių nežada mažinti ŠESD emisijos. Priešingai – numato, kad emisija žemės ūkyje iki 2030 metų, palyginti su 2005 metais, didės: Estijoje 45 proc., Latvijoje 30 proc., Lenkijoje 14 proc. Ir aiškina tai labai paprastai: vis dar smarkiai atsilieka pagal pajamas iš hektaro nuo senųjų ES narių ir žemės ūkį reikia intensyvinti, didinti žemės ūkio produktų gamybą bei gyvulių skaičių, tai ir ŠESD kiekis šiek tiek didės.“

Kęstutis ANDRIJAUSKAS, Šilutės krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas: „Bet koks reikalavimų griežtinimas žemės ūkiui – nuosprendis, į kurį ūkiai reaguoja ir išgyvena jautriai. Negana to, kad žemės ūkis ir taip patiria įvairiausių negandų, žinia, jog Lietuva išskiriamo anglies dioksido į atmosferą kiekį iki 2030 metų privalės sumažinti iki 55 proc. yra kaip žaibas iš giedro dangaus.

Nepamirškime, kad Lietuva į Briuselį irgi yra delegavusi savo atstovus, kurie kaip tik daugiau dėmesio turėtų skirti, jog tokie griežti reikalavimai Lietuvai nebūtų taikomi. Jie yra tokie pat, kaip ir ES senbuvėms šalims, o tiesioginės išmokos nėra suvienodintos. Deja, jos Lietuvai yra vienos mažiausių. Tokį ES šalių lyderių susitarimą mes vertiname neigiamai, nes žemdirbiai tam dar nepasiruošę. Jie negali taip greitai perorientuoti ūkių, jų paversti ekologiniais. O didžiąją maisto dalį mūsų šalis privalo pasigaminti pati ir į praeitį nebegrįšime.“

Parengė ŪP korespondentas Stasys BIELSKIS