Gruodžio 22 d., sekmadienis | 24
Lietuvos ūkininkų sąjunga atšventė šimtąsias įkūrimo metines
Ramunė Sutkevičienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt
2019-07-08
© LŽŪKT nuotr.
Penktadienį, liepos 5 d., Kėdainių arena buvo pilna džiaugsmingo šurmulio. Čia rinkosi gausus būrys Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) narių, svečiai iš Seimo ir Vyriausybės, europarlamentarai, mokslo ir konsultavimo įmonių, žemdirbiškųjų organizacijų bei verslo atstovai iš visos Lietuvos. Proga – neeilinė. LŪS švenčia net du jubiliejus: įkūrimo 100-metį ir atkūrimo 30-metį. Tai pirmoji įkurtoji ir vėliau pirmoji atkurtoji žemdirbių organizacija Lietuvoje. Jubiliejus – puiki proga prieš didžiuosius javapjūtės darbus susibėgti į būrį, pasidžiaugti bendryste, pagerbti iškiliausius ir ištikimiausius LŪS narius. O kaip viskas prasidėjo? Kviečiu pavartyti LŪS istorijos puslapius, paskaityti atsiminimus tų, kurie prisidėjo prie jos kūrimo. Jubiliejinį filmą žiūrėkite čia.
Pasveikinti LŪS bendruomenę ir pasidžiaugti bendryste į renginį atvyko Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas, Žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika, Seimo nariai Kazys Starkevičius ir Aurimas Gaidžiūnas, Kėdainių rajono savivaldybės meras – renginio globėjas – Valentinas Tamulis, kitų rajonų savivaldybių merai ir žemės ūkio skyrių vedėjai, įvairių organizacijų bei asociacijų vadovai ir atstovai, rėmėjai.
Šiandien LŪS – savarankiška, nevyriausybinė, savanoriškumo principu Lietuvos ūkininkus vienijanti organizacija savo tikslais įvardija ūkininkų interesų, teisėtų jų lūkesčių, orumo gynimą tiek nacionalinio, tiek tarptautinio lygmens institucijose. Nariai – įvairių šakų ir įvairaus dydžio ūkių šeimininkai kartu su šeimomis apsijungę į 41 rajoninę ūkininkų sąjungą. Sąjungoje yra beveik 5000 narių. LŪS yra viena iš svarbiausių žemės ūkio socialinių partnerių LR ministerijose, Vyriausybėje, Seime, viena iš Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos steigėjų, Lietuvos žemės ūkio tarybos įkūrėjų, taip pat yra ES organizacijų COPA-COGECA, GEOPA-COPA narė. Organizacija rūpinasi savo narių tobulėjimu, jų vienybės išlaikymu.
Šventėje prisiminta organizacijos istorija ir pagerbti tie, kurių dėka Ūkininkų sąjunga gyvuoja iki šiol. Specialiai LŪS įkūrimo 100-mečio ir atkūrimo 30-mečio proga buvo sukurti išskirtinės kokybės, vienetiniai apdovanojimai. Iškiliausiems organizacijos vedliams, atsidavusiems asmenims už svarų indėlį organizacijos veikloje įteikti Lietuvos ūkininkų sąjungos šimtmečio ordinai, specialiomis padėkomis pagerbti LŪS nariai pasižymėję stiprinant organizaciją rajonuose, esamiems LŪS skyrių pirmininkams padėkota įteikiant po išskirtinį organizacijos ženklelį, padėkota ir buvusieji rajonų lyderiams.
Kėdainių arenos fojė įrengtoje nedidelėje istorinių dokumentų ekspozicijoje buvo galima susipažinti su pirmaisiais Lietuvos ūkininkų sąjungos įstatais ir pirmųjų Ūkninkų sąjungos veiklos metų apžvalgos leidiniu, kuriuos renginiui paskolino nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. „Istorija mums padeda geriau suprasti dabartį, atveria amžinąsias vertybes, įkvepia naujoms veikloms ir siekiams,“ – teigė LŪS tarptautinių ryšių koordinatorė Jovita Motiejūnienė pristatinėdama ekspoziciją susidomėjusiems svečiams.
Prieš šimtmetį
1918 metais pradeda kurtis Ūkininkų Sąjungos pirmieji skyriai, tačiau oficialiai centrinė Lietuvos ūkininkų sąjunga buvo įsteigta pirmojo jos suvažiavimo metu – 1919-ųjų metų gruodžio 28–29 dienomis, kur patvirtinti ir įstatai (pirmieji Sąjungos įstatai buvo parengti savaitę anksčiau, gruodžio 20 d., ir įregistruoti Kauno apskrities viršininko kanceliarijoje). Tai nepartinė, grynai profesinė ūkininkų organizacija, turinti burti ūkininkus, atstovauti jų reikalams ir įgyvendinti žemės ūkio kooperaciją. Įstatuose rašoma, kas nariais galėjo būti „kiekvienas ūkininkas katalikas ar protestantas, vyras ar moteris <...> kiekvienas pilnametis žmogus, kuriam rūpi ūkio reikalai <...> kiekviena organizacija arba įstaiga, veikianti ūkio srityje“.
Steigėjais pasirašė penkiese: du Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai Aleksandras Stulginskis ir Jonas Vailokaitis, kunigai Mykolas Krupavičius ir Juozas Vailokaitis, Juozas Žebrauskas.
Pirmuoju organizacijos pirmininku išrenkamas aktyvus politinis veikėjas, agronomas Aleksandras Stulginskis, vėliau nuo Ūkininkų Sąjungos išrinktas į Seimą ir tapęs Lietuvos Respublikos Prezidentu, tad Sąjungai vadovavo iki 1922 metų. Visi to meto organizacijos vadovai ir Ūkininkų sąjungos Centro valdybos nariai buvo veiklūs žmonės, aktyviai dalyvavę nepriklausomos valstybės kūrime, jos politikoje, ne kartą išrinkti į Respublikos Seimą, tvirtai gynė ūkininkų interesus formuojant visą šalies politiką, buvo tikros demokratijos šalininkai.
Numatytiems tikslams pasiekti per nepilną dešimtmetį įsikūrė 380 Ūkininkų sąjungos skyrių, vienijančių per 20 000 narių visame krašte. Skyriai steigė kooperatyvus, kooperatines pienines, vaisių ir linų perdirbimo, gyvulių kergimo, javų valymo punktus, statė malūnus, žemės ūkio produktų supirkimo sandėlius, kūrė nedidelius bankus. Sąjungos žinioje veikė jos įsteigtos ekonominės organizacijos: Centralinis ūkininkų bankas, Lietuvos kooperatyvų centras, pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pieno sąjunga”, Lietuvos ūkininkų kooperatyvų sąjunga. Organizacijos centrinė valdyba leido savo laikraštį „Ūkininkas”, kuris buvo pagrindinis objektyvių žinių ir informacijos šaltinis nariams.
Ūkininkų sąjunga veikė iki pat sovietų okupacijos 1940-ųjų metų birželio. Tuomet uždaryta, daugelis vadovų įkalinti, ištremti.
Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse
Organizacija vėl atgaivinta šalies nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 -aisiais. vasario mėnesį surengtame steigiamajame suvažiavime. Atkurti ūkininkų interesus ginančią visuomeninę organizaciją iniciavo grupė akademikų: P. Paštukas, J. Miliauskas, J. Čiulevičius, M. Treinys, V. Knašys, V. Ramanauskas, E. Grakauskas, A. Baležentis ir kt.
„Ta mintis virpėjo ir judėjo jau nuo seniai. Ne tiek apie Ūkininkų sąjungą, bet atkurti Lietuvos laisvą ūkininką. Tą supratęs, labai intensyviai pradėjau varyti propagandą prieš kolūkius (red. juokiasi), ypač su studentais pradžioje. Susirinkdavome po paskaitų, palikdavau kokį 10–15 minučių šitiems pokalbiams. Paklausdavau, ar žinote, kokie pasaulyje ūkininkavimo metodai, kokie pažangiausi? Išdiskutuodavome. 95 procentai sakydavo, kad kolūkiai yra nepažangi ūkininkavimo sistema ir Lietuvoje turi būti laisvas ūkininkas. Valio. Vadinasi, jaunimas pritaria. Dabar toliau reikia žengti. Kalbų nebeužtenka. Pradėjau važinėti į valdžią, į Vilnių. Ten absoliučiai kita nuotaika. Jie nepritarė šitam reikalui.
Tai va, po to prasidėjo kelionė po rajonus. Po truputį viliojome į Ūkininkų sąjungą įvairiais būdais (red. juokiasi). Svarbu mums buvo parodyti, kad yra Ūkininkų sąjunga. O žmones jau galvokite, kad reikia kažką daryti, jungtis ir ūkininkauti“, – prisiminimais dalijosi Povilas Paštukas, atkurtosios LŪS pirmasis pirmininkas.
Povilas pasakojo, kad tuometinei valdžiai nepritarus jo idėjoms, jis rankų nenuleido. Jam atsibodo girdėti valdžios lozungus apie kuriamą šviesų rytojų, o realybė buvo kitokia: kolūkiai neefektyvūs, išėję į kariuomenę vyrai į kaimą nebegrįždavo, vaikai taip pat nebenorėdavo likti. Tuo tarpu BBS ar Europos balsas pulsavo kitomis idėjomis. Norėdamas išsiaiškinti, kiek žmonių tikrai norėtų ūkininkauti patys, ar reikia Ūkininkų sąjungos, gavęs iš sąjūdžio iniciatorių 1000 rublių, Valstiečių laikraštyje atspausdino anketą. Beveik 1000 atsakiusiųjų pritarė Ūkininkų sąjungos steigimui ir galimybei laisvai ūkininkauti. O susirinkus Žemės ūkio akademijoje vienbalsiai buvo pritarta Ūkininkų sąjungos kaip organizacijos atkūrimui. Pradžia padaryta.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo viena pirmųjų iš žemdirbiškųjų organizacijų įsikūrusi Ūkininkų sąjunga atstovavo žemdirbių interesams ruošiant įstatymus, realiai pagelbėjo ūkininkams įsigyti padėvėtos vakarietiškos žemės ūkio technikos iš Skandinavijos šalių per specialiai tam įkurtą rėmimo fondą. Prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Švedijos ūkininkų federacija (LRF), remiami įvairūs mokymo ir švietimo projektai. Tuomet prie Ūkininkų sąjungos vairo jau stovėjo profesorius Jonas Čiulevičius.
„1990 metais jau turėjome 7 tūkstančius ūkininkų Lietuvoje. Tai, vadinasi, pradžia buvo nebloga. Ir jų toliau daugėjo. O kai yra daugiau ūkininkų, daugiau balsų, daugiau garsų, be abejo galimi didesni pasiekimai. Parengėme nemažai įstatymų. Tie, kurie būdavo mums nepalankūs, vesdavome derybas, netgi mitinguodavome prie Seimo ir Vyriausybės. Žinoma, rėmėjų buvo ir valdžioje. Tada įkūrėme rėmimo fondą, kuriam buvo pervesta nemažai pinigų, kad būtų galima paremti ūkininkus, perkančius techniką, imant paskolas, mažinant palūkanų normas ir pan. Be abejo, buvo trinčių nemažai ir tarp pačių ūkininkų. Kadangi kolūkių pirmininkai, tarybinių ūkių direktoriai nenorėjo grąžinti nei žemės, nei technikos. Tad pradžia buvo nelengva“, – sakė dešimtmetį LŪS vadovavęs prof. habil. dr. Jonas Čiulevičius.
Taigi, valstybiniai ūkiai buvo performuoti į žemės ūkio bendroves, kūrėsi daug privačių ūkių, tad buvusi informacijos ir žinių perdavimo sistema paprasčiausiai nebetiko, todėl vadovaujantis užsienio šalių patirtimi buvo priimtas sprendimas įkurti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą (LŽŪKT).
„Ir čia pirmuoju smuiku grojo Lietuvos ūkininkų sąjunga kartu su Žemės ūkio bendrovių asociacija ir Žemės ūkio ministerija, įkūrusi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybą. Mes didžiuojamės, kad tarp mūsų steigėjų yra Lietuvos ūkininkų sąjunga. Ir tai, kad šiandieną Konsultavimo tarnyba yra rimtas partneris, galintis padėti žiniomis, inovacijomis ir patirtimi, kad ūkininkų verslas būtų sėkmingas, saugus aplinkosaugos atžvilgiu yra ir Lietuvos ūkininkų sąjungos didelis nuopelnas,“– steigėjų įžvalgumu džiaugėsi direktorius dr. Edvardas Makelis.
Nuo pirmųjų žingsnių iki pažangiausių ūkių šalyje
Juozas Staliūnas ir Linas Šateika – vieni pirmųjų šalies ūkininkų pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavę gabalėlį žemės ir pradėję ūkininkauti. Abu prisipažįsta, kad pirmieji ūkininkavimo žingsniai buvo lydimi nerimo ir rizikos. Šiandien jie – vieni stambiausių ir pažangiausių ūkių šalyje.
„Mes tarybinėje sistemoje užaugę. Turėjome 50 arų, tad pasijusti dideliu žemės savininku buvo kažkaip tikrai neramu, rizikinga. Labai gerai prisimenu pirmuosius mūsų ūkininkavimo metus, kada įsikūrė Lietuvos ūkininkų sąjunga. Kiekviename rajone kūrėsi jos skyriai. Jie buvo pagrindiniai mūsų vedliai, suradę ryšius su švedais. Bendradarbiaujant kartu su Ūkininkų sąjunga vyko seminarai čia, Lietuvoje, ūkininkų grupės buvo kviečiamos nuvykti į Švediją, kad galėtume pamatyti, kaip vyksta tas ūkininkavimas. Ūkininkų sąjunga iki šių dienų išliko kaip vedlys. Ji padėjo ir vėliau, kai atsirado europinė parama, kai reikėjo modernizuoti ūkius. Ji mus vedė teisingu keliu,“ – pirmuosius ūkininkavimo žingsnius prisimena Juozas Staliūnas, išdrįsęs tuo metu pasiimti pirmą 150 tūkst. rublių paskolą.
„Nuo to laiko praėjo jau 30 metų. Labai džiaugiuosi, kad daug kuriant savo ūkį prisidėjo Ūkininkų sąjunga, ypač pirmaisiais metais, kai reikėjo technikos įsigyti. Ūkininkų sąjunga padėjo ir iš Švedijos atvežta technika. Ji daug kuo prisidėjo. Sąjunga – tai ne vienas ūkininkas. Tai yra galia. Jau vien dėl to verta būti jos nariais,“ – įsitikinęs Šiaulių r. Meškuičių seniūnijoje ūkininkaujantis Linas Šateika, kuris yra vienas garsiausių šalyje daržovių augintojų. Pradėjęs nuo kelių hektarų 1996-aisiais, dabar morkų ir svogūnų plotus išplėtė iki 300 ha.
Galimybė dirbti pelningiau, turėti didesnę derybinę galią ir ūkiuose džiaugtis moderniomis technologijomis – tai vos keli kooperatyvų teikiami privalumai, kuriuos vardija Ūkininkų sąjungos nariai, savo iniciatyva įkūrę kooperatyvus.
„Nuo idėjos įsteigti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungą praėjo 10 metų. Šiandien džiaugiamės, kad priimtas sprendimas įstoti į Lietuvos ūkininkų sąjungą pasiteisino. Ūkininkai, suvieniję jėgas, gali apginti savo teisėtus interesus, būti išgirsti valdžios institucijose ir daryti realią įtaką formuojant Lietuvos ir Europos Sąjungos žemės ūkio politiką. Šiauliečiai, norėdami išnaudoti ūkininkų susitelkimą, nutarėme kooperuotis. Vienas iš kooperatyvų – „Šiaulių aruodas“ – gruodį pasitiks 10 metų veiklos sukaktį. Džiaugiamės, kad kooperatyvas sustiprėjo tiek, kad galėjome realizuoti gamybinės bazės statybų projektą, kurio vertė beveik 8 mln. Eur. Turėsime 20 tūkst. t talpos grūdų elevatorių, 10 t/val. našumo sėklų ruošimo cechą, geras sąlygas prekiauti trąšomis ir kitais augalininkystės produktais. Kooperacija leidžia ūkininkams gauti didesnę pridėtinę vertę. Konsoliduotas išteklių naudojimas leidžia taupyti, o sutelkti pirkimai ir pardavimai didina derybinę galią, “ – vienybės jėga džiaugiasi Raimundas Juknevičius.
„Šiandien turime 108 narius. Jau ateina ir naujoji karta, kuri prisideda prie Ūkininkų sąjungos veiklos rajone. Svarbus mūsų bendruomeniškumas, tradicijų laikymasis, kurių laikosi Sąjunga. Tai kažkas šaunaus. Kaip aš sakau: nedaryk nors vienos šventės kaip „Metų ūkis“, tradicijos iš karto nutrūks. Na, o mūsų 5 žmonių iniciatyvinė įkūrėmeJUK agrokooperatyvą. Šiandien jis vienija 30 narių: jonaviečius, kaišiadoriečius ir ukmergiškius. O kalbant apie pačią Ūkininkų sąjungą – tai kažkas nerealaus. Ji jungia 42 šalies rajonų ūkininkus. Tai didžiulis masyvas, didžiulis kiekis galvų, žmonių, patirtis kokia yra. Įsivaizduojat?“, – organizacijos naudingumu neabejoja LŪS vicepirmininkas Rimantas Kubiliūnas.
„Svarbu, kad dievas padėtų ir valdžia netrukdytų“
„Šiandien Ūkininkų sąjungos nariai – patys įvairiausi ūkininkai: ir pagal dydį, ir pagal vystomas šakas, yra įvairių politinių pažiūrų. Man, kaip organizacijos vadovui, tai labai didelis iššūkis visus 12 metų. Reikia suderinti visų narių interesus. Ir vienam asmeniui tai padaryti labai sudėtinga. Reikalinga rajono pirmininkų pagalba, pačių ūkininkų iniciatyva. O ypač svarbus visų susiklausimas, vienybė, palaikymas. Ūkininkavimas – tai nėra viena specialybė. Iš tikrųjų reikia daug žinių: ir agronomijos, ir gyvulininkystės, ekonomikos ir vadybos, netgi psichologijos. Turi būti sinergija tarp žmonių, kad daugiau pasidalintume žiniomis, patirtimi. O per 30 metų tikrai daug patyrėme, daug pasiekėme. Manyčiau, kad nuėjome labai pažangiu keliu. Bet sustoti negalime. Visuomet turime tobulėti. Visada sakiau ir sakysiu: mums svarbu, kad dievas padėtų ir valdžia netrukdytų.
Ūkininkų sąjunga, būdama nuo nieko nepriklausoma, visada gynė ir gins savo narių interesus, jų teisėtus lūkesčius ir ūkininko orumą. Visuose lygmenyse: tiek Lietuvoje – Vyriausybėje, Seime, ministerijose ar kitose įstaigose – tiek Europos Sąjungos institucijose,“ – sakė daugiau nei dešimtmetį vadovaujantis Jonas Talmantas.
Taigi, Lietuvos ūkininkai per veiklos istoriją įveikė ne vieną iššūkį, o sutelkę jėgas ir toliau sparčiai eis pažangos keliu, nuveiktais darbais ir pasiekimais džiaugdamiesi jau ketvirtį amžiaus organizuojamame konkurse „Metų ūkis“. Ir visai nesvarbu, koks ūkis – stambus, vidutinis ar smulkus, Ūkininkų sąjunga išlaikė konkurso esminius principus: pastebėti darančius pažangą, siekiančius gamybos efektyvumo ir ekologinės pusiausvyros.
Linkėjo išlikti vieninga ir nepriklausma organizacija
O jubiliejinėje šventėje dalyvavę svečiai LŪS administracijai ir nariams linkėjo išlikti vieninga, stipria ir nepriklausoma organizacija, kuri suburtų visus šalies ūkininkus, leistų keistis patirtimi, atstovautų jų interesams ne tik Lietuvoje, bet ir visos Europos Sąjungoje. „Linkiu išlikti tvirtiems permainų ir iššūkių pilname pasaulyje. Didžiausią iššūkį mums meta ne politika, o klimato kaita. Jei su politikais dar rasime būdų sutarti, prie gamtos išdaigų ūkininkui teks prisitaikyti. Išsaugokime tai, ką patys, savo sunkiu darbu sukūrėme, kad su pasididžiavimu galėtume perduoti ateities kartoms darnų Lietuvos žemės ūkį. Mūsų jėga – vienybėje!“ – visiems stiprybės ir vienybės linkėjo LŪS pirmininkas Jonas Talmantas.
LŪS jubiliejinis filmas: mūsų jėga – vienybėje!
