Kriaušės serga – gydykime

Aušra Rudinskienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės specialistė

2017-06-23

Lietuvos soduose auginamas kriaušes dažnai pažeidžia įvairios ligos. Norint laiku ir efektyviai padėti kriaušių sodui, reikia žinoti, kokios sąlygos ir simptomai yra būdingi sukėlėjams. Būtina nepamiršti, kad norit užsiauginti sveikus vaisius reikia stebėti kriaušių būklę. Pamačius pirmuosius ligos požymius ir tiksliai ją atpažinus, svarbu tinkamai naudoti augalų apsaugos priemones.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Kriaušių gleivėtrūdė

Ligą sukelia rūdžių grybelis (Gymnosporangium sabinae L.). Ji žinoma jau ne vieną amžių ir plačiai paplitusi tuose kraštuose, kur išplitęs kazokinis kadagys (Juniperus sabinae L.). Pastaraisiais metais ši liga labai išplitusi ne tik Azijoje, Šiaurės Afrikoje, bet ir Europoje, taip pat ir Lietuvoje.

Simptomai. Minėtas grybas dalį savo gyvenimo praleidžia ant kazokinių ir kai kurių kitų introdukuotų rūšių kadagių. Vasaros viduryje ar pabaigoje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalios, gelsvai oranžinės, viduryje smulkiais juodais taškeliais nubertos dėmės. Vėliau jų pakraščiai pasidaro tamsiai raudoni. Apatinėje lapų pusėje dėmių vietose, o kartais ir ant jaunų ūglių bei vaisių atsiranda oranžinių iškilių spuogelių grupės. Juose susiformavusios sporos (ecidės) rudenį apkrečia kadagius ir peržiemoja. Pavasarį ant jaunų kadagio ūglių formuojasi į drebučius panašios pūslelės – teleutosorai, kurių sporos apkrečia kriaušes. Susirgusios kriaušės dažniausiai nedera arba veda smulkesnius, blogesnės kokybės vaisius, nes jų lapai anksti nukrinta, o šakutės nudžiūsta.

Apsauga. Vienas iš apsaugos būdų yra soduose ir greta jų neauginti kazokinių kadagių. Tačiau kriaušių izoliuoti nuo jų beveik neįmanoma, nes vėjas sporas išnešioja keliasdešimt kilometrų. Iš daugybės rūšių ir formų kadagių galima išsirinkti tuos, kurie atsparesni kriaušių rūdims. Labiausiai rūdys pažeidžia Aureo variegata kazokinį kadagį, silpniau Arcadia, Mas. Neatsparios rūdims ir kai kurios kitos kadagių rūšys: gulsčiojo kadagio (J. horizontalis Moench) forma Nana, daūrinis kadagys (J. davurica Pall).

Patartina auginti rūdims atsparias kriaušes. Yra tokių, kurios mažiau ar net visai neserga rūdimis. Viena iš jų yra Russkaja krasavica (nepastebėta serganti), labai atsparios Osieniaja liubimica, Nova. Palyginti nedaug rūduoja Patten.

Kitas būdas yra kuo stropiau išpjaustyti pažeistas šakas. Tai padaryti patogiausia pavasarį, kai aiškiai matomi teleutosorai. Smarkiai pažeistas kadagių šakeles ir kriaušių lapus reikia surinkti ir sudeginti.

Taip pat norint apsaugoti kriaušes nuo rūdžių būtina purkšti fungicidais. Nupurškiame viena priemone, jei reikia – pakartojame. Kitą kartą purkšdami galime naudoti kitą preparatą: ligos sukėlėjas nepripras, efektyviau veiks. Svarbu nupurkšti prieš žydėjimą ir po jo, bei birželio pabaigoje–liepos mėnesį. Purškiant kriaušes, reikėtų apipurkšti ir visus netoli augančius kadagius, ypač anksti pavasarį. Tinka tie patys fungicidai, kaip ir nuo rauplių.

Kriaušių rauplės

Dar viena liga, daranti nemažai žalos – kriaušių rauplės (Venturia pirina L.).

Simptomai. Pirmiausia požymiai išryškėja ant lapų: dažniausiai apatinėje jų pusėje atsiranda žaliai juodos lyg aksominės apnašos, išsidėsčiusios netaisyklingomis dėmelėmis. Vėliau ir ant vaisių pasirodo tokios pat, tik ryškesnės, juodos aksominės dėmės. Vaisiai giliai supleišėja. Ligotų šakučių žievė taip pat būna sutrūkinėjusi, atsišakojusi, pasišiaušusi, plyšeliuose matyti juodų apnašų. Jas sudaro konidijakočiai ir konidijos. Per vasarą išsivysto keletas konidijų generacijų ir jomis kriaušės pakartotinai užsikrečia. Sergančiose šakutėse ir nukritusiuose lapuose žiemoja grybiena. Per žiemą ant nukritusių lapų išsivysto lytinis grybo tarpsnis – periteciai su aukšliais. Aukšlesporės – dviląstės, gelsvai rusvos, kiaušinio formos. Jos ir užkrečia medžius pavasarį.

Apsauga. Reikėtų rinktis atsparesnių veislių kriaušes. Išgenėti rauplėtas šakutes. Užarti nukritusius lapus. Taip pat vegetacijos metu purkšti fungicidais: Difcor 250 EC, Merpan 80 WG, Difenzone, Flint, Dithane NT, Chorus 50 WG, Score 250, Effector 70 ir kt.

Kriaušių šviesmargė

Kriaušių šviesmargė (Mycosphaerella sentina L.) jų lapus smarkiau puola lietingais šiltais metais. Lietuvoje vis labiau plinta.

Simptomai. Dėmės ant lapų atsiranda vasaros pradžioje, jei orai šilti, arba vidurvasarį. Iš pradžių jų būna nedaug, tačiau rudeniop apsikrėtę lapalakščiai ištisai marguoja. Dėmės netaisyklingos arba apskritos, 2–3 mm skersmens, iš pradžių rudos. Vėliau centrai pasidaro sidabriški balzgani, o pakraščiuose lieka platus juodai rudas apvadas. Baltojoje dalyje abiejose lapo pusėse matosi juodi taškeliai – piknidžiai. Jie peržiemoja nukritusiuose lapuose. Piknosporas vasarą išnešioja vėjas ir lietaus lašai. Žiemą ant nukritusių lapų išsivysto lytinis šviesmargės sukelėjo tarpsnis – periteciai su aukšliais. Pavasarį subrendę periteciai drėgnu oru atsidaro ir vėjas aukšliaspores išnešioja. Patekusios ant jaunų kriaušių lapų, jos tampa pirminės infekcijos priežastimi. Šiltomis žiemomis gali peržiemoti ir piknosporos.

Apsauga. Užarti nukritusius lapus. Purškimas nuo rauplių sustabdo ir šviesmargės plitimą.

Kriaušių degligė

Kriaušių degligę sukelia grybas (Entomosporium maculatum L.) Lev. – dėmėtasis vabzdžiasporis. Ligos požymiai išryškėja pirmoje vasaros pusėje. Suserga lapai, rečiau jauni ūgliai ir vaisiai. Liga žalingiausia sėjinukams ir jaunoms kriaušėms.

Vasaros pradžioje viršutinėje lapų pusėje atsiranda smulkios, raudonai rudos dėmės su rudai juodais kauburėliais. Tokios pat, tik be kauburėlių, būna ir apatinėje lapo pusėje. Vidurvasarį susiliejusios dėmelės apima beveik visą lapalakštį. Jis paruduoja, nudžiūsta ir lapai nukrinta. Dauguma kriaušaičių nudžiūsta, o išlikusios skursta. Per vasarą susidaro kelios sporų generacijos, ir kriaušių degligė plinta labai intensyviai. Optimali temperatūra – 20–30 ^oC šilumos. Nukritusiuose lapuose žiemoja konidijos. Degligė pavojinga, jeigu kriaušių daigynai žemose, blogai aeruojamose dirvose, kur aukštai gruntinis vanduo. Parudavę sėjinukų lapai anksti nukrinta, o augalai nudžiūsta arba labai nusilpsta ir nebetinka poskiepiams.

Apsauga. Kriaušių sėjinukai lysvėse auginami kartu su obelų sėjinukais. Dirva turi būti puri. Kalio ir fosforo trąšos didina sėjinukų atsparumą. Purškiama tais pačiai fungicidais kaip ir nuo rauplių.

Bakterinė degligė

Bakterinė degligė yra karantininė liga, kuri pažeidžia kriaušes, obelis, rečiau avietes ir kaulavaisius. Pirmieji jos požymiai pasirodo, kai kriaušės žydi. Pražydę žiedai (nebūtinai visame žiedyne) vysta ir žūsta pajuoduodami, tačiau nenukrenta, o lieka ant medžių. Iš pradžių ant jaunų šakelių ir ūglių žievės atsiranda tamsiai rudų ar tamsiai žalių vandeningų dėmių, o jų viršūnės susisuka kabliu (vadinamuoju „Šeferdo kabliu“). Lapuose ar jų koteliuose atsiranda nekrotinių dėmių, kurios plinta, ir pagrindinė lapų gysla pajuoduoja. Vėliau juoduoja ir lapai, susisuka, apmiršta, bet nenukrenta.

Vaisiai dažniausiai pažeidžiami dar nesubrendę. Ant jų atsiranda vandeningos žalios, o vėliau rausvai rudos dėmės. Vaisiai pasidaro rudi iki juodumo, mumizuojasi, bet nenukrenta. Galiausiai liga patenka į storesnes šakas ir kamieną, kur susiformuoja nekrotinės sritys. Šios ligos stadijos apimti augalai greitai žūsta. Kamiene liga paprastai prasideda nuo viršaus ir leidžiasi žemyn per parenchimą. Šiltose ir drėgnose sąlygose nekrotinės sritys, vaisiai ir žiedai išskiria bakterines gleives, kurios vėliau gali pageltonuoti.

Bakterijas platina:
• abiotiniai veiksniai: vėjas, lietus, kruša;
• vabzdžiai: bitės, amarai, vapsvos, musės ir kt.;
• paukščiai;
• užkrėsta sodinamoji medžiaga ir skiepūgliai, retais atvejais – vaisiai;
• medžių genėjimo įrankiai.

Bakterijoms daugintis palankiausios sąlygos:
• oro drėgnumas – apie 70 proc.;
• temperatūra, vyraujanti nuo 15 ^oC iki 32 ^oC;
• Drėgnas ir šiltas oras skatina greitai vystytis augalo audinius, kurie yra jautriausi bakterijų poveikiui. Karštu vasaros laikotarpiu ligos plitimas gali sustoti, tačiau vėl atsinaujinti rudenį.

Apsauga. Efektyvių augalų apsaugos produktų kovoti su bakterine deglige nėra, todėl ji laikoma pačia žalingiausia vaismedžių liga. Vieno sezono metu ji gali sunaikinti visą kriaušių sodą ar medelyną arba iki 80 proc. obelų medelyno ar sodo. Tada svarbu tinkamai parinkti ir prižiūrėti kriaušių sodą:
• geras drenažas;
• apsauga nuo vabzdžių;
• vėžinių žaizdų šalinimas;
• genėjimo įrankių, drabužių ir batų dezinfekavimas;
• savaime išaugusių augalų šeimininkų naikinimas;
• augalų nepertręšti azoto trąšomis ir įrengti lašelinę laistymo sistemą.

Versliniuose soduose ir medelynuose naudinga turėti insekticidų panaudojimo planą, ypač prieš siurbiančiuosius vabzdžius. Degligės bakterija – pirmoji nustatyta augalų patogeninė bakterija, kurią platina vabzdžiai ir migruojantys paukščiai. Be to, ji gali būti pernešta su užsikrėtusiais sodinukais ir skiepais. Todėl labai svarbu augalus įsigyti tik iš tų augintojų, kurie registruoti fitosanitariniame registre. Jeigu augalai užsikrėtę, vienas iš veiksmingiausių kovos būdas – augalus išrauti ir būtinai sudeginti, nes infekuotos augalo dalys gali toliau platinti ligą. Naudoti fungicidą Serenade Aso.

Naudota literatūra

Tamutis V., Šaluchaitė A. 2008. Augalų apsauga nuo ligų ir kenkėjų ekologiniame ūkyje, knygoje Ekologinis žemės ūkis, sudarytojas Lazauskas P., 269–298. Akademija
http://www.sodaitytesmedelynas.lt/