Kopūstinių daržovių veislių auginimo ypatumai (II)

Roma Starkutė

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas

2012-10-22

Visos kopūstų rūšys yra giminingos ir mažai skiriasi viena nuo kitos savo chemine sudėtimi, botaninėmis ir biologinėmis savybėmis, tačiau turi skirtingus vegetatyvinius bei produktyviuosius organus.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Briuselio kopūstais vadinami ypatingos kopūstų rūšies šoniniai ūgliai. Gūželės tamsiai žalios spalvos, graikinio riešuto dydžio. Pagrindinis Briuselio kopūstų turtas – kalis. Šios daržovės skoniu bei maisto medžiagų sudėtimi panašios į baltuosius gūžinius kopūstus. Tačiau priešingai nei baltieji gūžiniai kopūstai, kuriuos galima valgyti ir žalius, ir troškintus arba virtus, Briuselio kopūstai skanūs tik virti, o charakteringą skonį jie įgyja tik užšaldžius gūželes. Briuselio kopūstų, palyginti su kitomis kopūstinėmis daržovėmis, auginama nedaug. Gūželės daugiausia naudojamos perdirbimo pramonėje – užšaldyti.

Briuselio kopūstai auginami tik daigais. Jie užauginami šiltnamiuose puodeliuose. Daigai į lauką sodinami tuo pačiu laiku kaip ir vėlyvieji gūžiniai kopūstai. Briuselio kopūstai sodinami 70×50 cm tankumu. Vegetacijos metu svarbu purenti tarpueilius ir apkaupti. Taip pat reikia skirti daugiau dėmesio augalų apsaugai, ypač nuo kenkėjų. Vėlesnės kopūstinės musės kartos gali labai pakenkti Briuselio kopūstams. Kokybės požiūriu daug rūpesčių gali pridaryti sraigės. Briuselio kopūstai išsiskiria ilgu vegetacijos periodu, yra hibridų, augančių 190 ar net 200 dienų. Todėl svarbu parinkti veisles, kurios būtų trumpesnės vegetacijos ir spėtų subręsti. Geriausiai tam tinka iki 140 d. po pasodinimo augantys hibridai. Patariama ankstyviesiems 1–1,5 mėn. hibridams iki derliais nuėmimo nuskinti viršūnes, tuomet gūželės formuojasi sparčiau ir vienodžiau subręsta. Geriausia gūželes nuskinti tuomet, kai jos yra vidutiniškai apie 1 cm dydžio. Geriausių rezultatų pasiekiama atsargiai nulaužiant augimo kūgelį. Derlius gali siekti 22 t/ha. Briuselio kopūstai gana gerai ištveria šalčius, o derliaus ėmimas rudenį gali trukti ilgiau nei baltųjų gūžinių kopūstų. Jei Briuselio kopūstai skirti laikyti, geriausia yra nupjauti visą augalą. Pašalinus viršūnes ir lapus, augalai gerai laikosi apie -1°C temperatūroje.

Brokoliai – itin vertinga daržovė, gimininga žiediniams kopūstams. Jie labai maistingi, turi daug vitaminų A, B, kalcio ir riboflavino, o koteliuose daug gynybines organizmo jėgas stiprinančio seleno. Valgomoji augalo dalis yra žiedynkotis ir ant jo augantys žiedynėliai, susitelkę į 8–20 cm skersmens ir 100–500 g svorio galvutę. Nupjovus pagrindinį žiedyną, už poros savaičių iš pumpurų lapų pažastyse susiformuoja naujas derlius. Vertingiausi neišsiskleidę žiedynai. Laiku nenupjovus žiedyno, brokoliai pradeda žydėti.

Brokoliams auginti geriausiai tinka derlingos, gausios humuso, vidutinio sunkumo vandeniui pralaidžios dirvos, kurių reakcija 6,5–7,5. Lengvose dirvose auginti galima tik su sąlyga, kad laukas bus laistomas. Kaip ir kitiems kryžmažiedžių šeimos augalams, labai svarbi sėjomaina. Tame pačiame lauke brokolių nereikėtų auginti dažniau kaip kas 3–4 metus, o taip pat po kryžmažiedžių augalų.

Brokolių labai stipri šaknų sistema, todėl būtina giliai ir puriai įdirbti žemę. Kadangi jie užaugina daug žaliosios masės, yra labai reiklūs maisto medžiagoms. Daigų auginimas trunka 6–7 savaites. Optimali sėklų dygimo temperatūra yra 18–20 °C šiluma. Daigų auginimo temperatūra yra +16–18 °C saulėtomis ir +14–16 °C apsiniaukusiomis dienomis. Šviesos trūkumas ir temperatūros svyravimai gali paskatinti augalo viršūnėlės nykimą. Tokius augalus reikia išmesti. Likus 10 d. iki sodinimo, daigus reikia pradėti grūdinti. Geri daigai turi turėti 4–6 lapus ir stiprią šaknų sistemą.

Priežiūros darbai – sistemingas laistymas, kova su piktžolėmis, augalų kenkėjais ir ligomis. Tos pačios ligos ir kenkėjai žalingi daugeliui kopūstinių daržovių, taip pat ir brokoliams. Tačiau jie gali susirgti ir fiziologinėmis ligomis, pavyzdžiui, brokolių žiedyno rudavimu. Žiedynėliai gelsta ir ruduoja, vėliau sunyksta ir nukrenta. Tokį reiškinį sukelia aukšta temperatūra esant dideliam dirvos drėgnumui, ir boro trūkumas. Kotas dažniausiai išretėja dėl netolygaus augimo, o tai laistymo ir tręšimo azotinėmis trąšomis svyravimų bei per tankaus augalų susodinimo pasekmė. Augimo viršūnėlės sunykimą daigų auginimo stadijoje sukelia per mažas apšvietimas ir per žema temperatūra (žemesnė nei +7–8 °C).

Žiediniai kopūstai. Jų būna įvairių spalvų (balti, geltoni, žali, violetiniai). Anot gurmanų, violetiniai – skaniausi. Savo sudėtyje esančio vitamino C kiekiu ši kopūstų rūšis du kartus pranoksta baltagūžius. Dėl to, kad žiediniuose kopūstuose daug mažiau ląstelienos, jie geriau virškinami. Žiedynuose yra gana daug baltymų, riebalų, beazotinių ekstrakcinių medžiagų, taip pat cukraus, vitaminų C, B1, B2, karotino, kalio, kalcio, geležies, retai daržovėse aptinkamos veikliosios medžiagos cholino.

Iš visų kopūstinių daržovių žiedinių kopūstų auginimas reikalauja daugiausia dėmesio. Esant nepalankioms sąlygoms, žiediniai kopūstai gali suformuoti mažus, neturinčius prekinės vertės žiedynus, gali pakisti jų forma ir spalva. Pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad žiediniams kopūstams turi užtekti visų pagrindinių maisto medžiagų, o žiedynų formavimosi fazėje – pakakti azoto. Taip pat būtina stebėti, ar pakanka mikroelementų – boro ir molibdeno. Norint užtikrinti nepertraukiamą žiedinių kopūstų auginimą, juos reikia laistyti. Šių kopūstų derliaus nuėmimo laikas trumpas, todėl reikia taip pasirinkti veisles ir sodinimo laiką, kad būtų galima kontroliuoti derliaus nuėmimą., vienodas žiedinių kopūstų subrendimo laikas, ypač vasarą, gali pridaryti nemažai bėdų derlių nuimant ir realizuojant. Norint to išvengti, reikia apsvarstyti visas galimas veislių ir sodinimo laiko galimybes. Dauguma profesionalių žiedinių kopūstų augintojų pataria kiekvienais metais registruoti sodinimo ir derliaus nuėmimo laiką. Tai būtų bene geriausias kelias išsiaiškinti ir pasirinkti individualią, konkrečiam ūkiui pritaikytą žiedinių kopūstų auginimo technologiją.

Dirva žiediniams kopūstams turi būti gerai sukultūrinta, vidutiniškai ar daugiau humusinga, turtinga maisto medžiagų. Geriausia, kai yra lengvo ar vidutinio sunkumo priemolis. Ankstyvesniam auginimui tinka priesmėlis, tačiau tuomet pageidautinas lietinimas. Žiediniai kopūstai nemėgsta užmirkusių dirvų. Sodinti skirta dirva turi būti įdirbta puriai, giliai ir pakankamai drėgna. Geriausia įdirbti ją prieš pat sodinimą ir suvoluoti. Paviršiaus volavimas apsaugo nuo perdžiūvimo ir padidina herbicidų veiksmingumą. Reikia paruošti tokį lauko plotą, kokį sugebėsite apsodinti per vieną dieną. Žiediniai kopūstai – daug vandens reikalaujantys augalai, ypač žiedynų formavimosi laikotarpiu. Norint užtikrinti taisyklingą augalų augimą, reikia laikytis šių laistymo taisyklių:

pasodinus, jeigu dirva sausa, palaistyti nedideliu vandens kiekiu – apie 100 l/m²;
maždaug 4 savaites po pasodinimo augalus geriau laikyti šiek tiek sausiau, kad jie stipriau įsišaknytų;
formuojantis žiedynams, laistyti pagal poreikius, atkreipiant dėmesį į tai, kad laistymas nebūtų per daug intensyvus ir nesuplaktų dirvos.

Lapiniai kopūstai. Vakarų ir Šiaurės Europoje lapiniai kopūstai yra populiari žieminė daržovė. Pas mus dažniau matomi sėklų kataloguose nei darže, nors jie turi du kartus daugiau ląstelienos, baltymų negu baltagūžiai kopūstai. Lapiniai kopūstai skiriasi nuo kitų tuo, kad lapuose yra daug sausųjų medžiagų (vidutiniškai 17,3 proc.), baltymų (3,86 proc.), mineralinių medžiagų (1,57 proc.), karotino, daug cukraus, įvairių vitaminų.

Jeigu užsienyje lapiniai kopūstai verdami, Lietuvoje daugiausia jie naudojami tik stalui ir patiekalams papuošti. O juos galima naudoti salotoms, garnyrams, virti, troškinti arba užšaldyti. Šie kopūstai turi daug privalumų, palyginti su kitais kopūstais, t. y. nebijo netikėtų šalnų ir neilgų šalčių (iki -10 °C). Derlių geriausiai imti po šalnų, nes tuomet pranyksta lapuose esantis kartus prieskonis.

Juos, kaip ir kitus kopūstus, galima sėti tiesiai į dirvą arba sodinti daigais birželio–liepos mėnesiais. Į lauką sodinami 10–15 cm aukščio daigai, jų amžius – maždaug 45–50 dienų. Daigus rekomenduojama sodinti giliau, kad išsivystytų pridėtinės šaknys. Pasodinus augalus, žemę aplink juos reikia gerai prispausti ir palieti. Daigus derėtų sodinti saulėtoje vietoje, bet jie pakenčia ir pavėsį. Jei dirvos lengvos, galima auginti ant lygaus paviršiaus, o drėgnos – lysvėse. Sodinimo schema priklauso nuo hibrido – 60–70x40–50 cm. Kad daigai prigytų, rekomenduojama juos 2–3 kartus palieti.

Sėjant tiesiai į dirvą, augalai retinami tarp jų paliekant 0,5 metro. Lapiniai kopūstai reiklūs dirvos drėgmei ir maisto medžiagoms – azotui, kaliui ir kalciui.

Pekino kopūstai sudaro standžiai susuktas cilindro formos gūželes. Azijoje Pekino kopūstai buvo auginami jau V amžiuje. Europoje jie išplito tik XX amžiuje, bet per trumpą laiką tapo labai populiarūs. Iš šių kopūstų daugiausia gaminamos salotos, todėl kartais jie dar vadinami salotiniais kopūstais.

Pekino kopūstų daigai auginami puodeliuose ir, esant optimaliai temperatūrai, jų auginimas užtrunka 24–28 dienas. Svarbiausia, kad auginant daigus oro temperatūra nenukristų žemiau +15 °C, nes tada būna daug žyduolių. Žyduolių kiekiui didelės įtakos turi ir veislė, todėl karštą vasarą parenkami tam skirti hibridai.

Pekino kopūstų vegetacija po pasodinimo trunka 50–70 d., todėl pasirenkama jų auginimo technologija, leidžianti produkciją rinkai tiekti per visą sezoną. Paskutinis jų sodinimas pietiniuose Baltijos šalių regionuose yra liepos pabaiga, šiauriau – liepos vidurys.

Pekino kopūstams reikia gerai sukultūrintų dirvų. Geriausiai – priesmėlis arba lengvas bei vidutinio sunkumo priemolis. Dirvos reakcija turi būti 6,5–7,5. Dirvose, kurių pH žemesnis, auga blogai, juos dažnai pažeidžia kopūstų šaknų gumbas. Labai pageidautinas laistymas, ypač auginant vėlyvos vasaros derlių. Atsižvelgiant į neatsparumą kopūstų šaknų gumbui, reikia vengti auginti po kryžmažiedžių augalų – rapsų, kopūstinių daržovių. Rekomenduojama auginti po javų, gerai auga po svogūnų, agurkų, pomidorų, salierų, bulvių ir burokėlių.

Pekino kopūstai reiklūs kalciui ir borui, ypač karštu oru. Geri rezultatai pasiekiami šiuos elementus purškiant per lapus. Jeigu augalams trūksta kalcio, ypač tuomet, kai jie gauna nepakankamai vandens, viršutinėje besiformuojančių gūžių dalyje gali pradėti nykti lapų kraštai. Tai fiziologinė liga, vadinama „lapų galiukų nudegimu“ (angl. tipburn), kurią sukelia nepakankamas kalcio kiekis toliausiai nuo šaknų nutolusiose augalo dalyse. Šios ligos plitimą augalų intensyvaus vystymosi metu stabdo purškimas 1 proc. kalcio salietros tirpalu arba tręšimas kalcio turinčiomis lapų trąšomis. Dirbant priežiūros darbus, reikia stengtis nepriberti žemių ant augalų, nes dirvoje esantys patologiniai mikroorganizmai sukelia infekcijas ir augalų puvimą.

Kinų kopūstai labai panašūs į lapkotinius burokus (mangoldus). Šių kopūstų lapai tamsiai žali verpsto formos, jų apačioje yra ryški balta sultinga gysla.

Kinų kopūstams reikia puveningos, geros struktūros ir pakankamai drėgnos dirvos. Jie gerai augs dirvose, kuriose gerai dera žiediniai kopūstai.