• Temos
• Verta žinoti

Kaip diplomuotas muzikas tapo ūkininkų lyderiu

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2021-04-14

Dešimtmečio koo­pe­ra­ty­vo in­ves­ti­ci­ja – grū­dų ele­va­to­rius ir sėk­lų ruošimo fab­ri­kas, pastatytas Beržynės kaime, ne­to­li Ku­žių ge­le­žin­ke­lio. LŽŪKT nuotr.

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) nariai nuotoliniu būdu vykusiame rinkiminiame suvažiavime išsirinko naują vadovą. Juo tapo Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius. Agroakademija.lt pernai kalbino ūkininką. Kviečiame prisiminti išsakytas mintis.

Šiaulių rajono ūkininkas Raimundas Juknevičius – lyg žmogus orkestras. Baigęs muzikos studijas ir vadovavęs meno kolektyvams, šiandien jis ne tik sėkmingai valdo 160 ha augalininkystės ūkį, kuris tapo „Metų ūkis 2019“ Šiaulių rajone nominacijos laimėtoju, daugiau kaip 10 metų vadovauja Šiaulių krašto ūkininkų sąjungai, yra Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, bet ir „diriguoja“ koo­pe­ra­ty­vo „Šiau­lių aruodas“ valdybai, o šiemet buvo išrinktas ir Konsultavimo tarnybos Nacionalinės priežiūros tarybos nariu. Tad natūralu, kad pašnekesys pasisuka apie skirtingas gyvenimiškąsias patirtis, ūkininkavimą ir kooperaciją.

Kokia pirmoji ūkininkavimo patirtis?

Jaunystėje tikrai nesvajojau ūkininkauti. Nors gimiau ir augau kaime, sovietmečiu į kolūkį netraukė. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, tėvai nutarė tęsti senelių ūkininkavimo tradicijas. Ūkis buvo nedidelis, perlipęs 60 ha, o aš, būdamas geras sūnus, jaučiau pareigą jiems padėti. Vis tik nutariau rinktis chorvedžio kelią. Baigęs muzikos studijas, dirbau mokytoju, meno vadovu, vadovavau vokaliniams ir estradiniams ansambliams, dainavau Šiaulių kameriniame chore, dirbau vargonininku.

Taip jau susiklostė, kad teko apsispręsti, kuriuo keliu toliau eiti. Tad esu pa­vė­la­vęs ūkininkas – asme­ni­nį ūkį įre­gist­ra­vau 2002 me­tais. Ūkis nedidelis, deklaruoju beveik 160 ha žemės, ku­rios didžio­ji da­lis nuo­mo­ja­ma, auginu javus, rapsus, ankštinius augalus. Pradžioje žinių trūko, nusprendžiau baigti agronomijos studijas Aleksandro Stulginskio universitete, tuomet dar buvusiame Žemės ūkio universitete.

Vis tik chorvedžio ir vargonininko patirtis niekur nedingo – ji privertė vadovaujant ūkiui, bendraminčių kooperatyvui. Ne vienus metus pabuvęs ant scenos esi pripratintas prie publikos, nebejauti jaudulio, kai turi ką nors pasakyti. Dabar publika nėra pagrindinis dalykas – tam, kam diriguoji, labai svarbu.

Ką apie ūkininkavimą mano jūsų vaikai?

Vaikai žemės ūkyje yra pakankamai dalyvavę, kad žinotų, kaip tie pinigai atsiranda. Jiems buvo nemažai gyvenimiškų pamokų. Pavyzdžiui, du sūnūs, gavę lėšų, turėjo investuoti į pasirinktą ūkio dalį, kad ir auginti rapsus. Tais metais rapsai ypač gerai užderėjo. Vaikai uždirbo. Sutarėme, kad dalį lėšų jie pasiliks, o kitą – vėl investuos. Bet, kaip būna ir su ūkininkais, vaikai atsipalaidavo, nesusitvarkė buhalterijos. Taigi dar viena pamoka: jei turi turto, esi atsakingas. Arba štai – akmenų rinkimas: jie turi apsispręsti, ar samdyti žmones, ar patys eis rinkti, per javapjūtę – vėl gi samdome žmones ar jie patys dirba. Nereikia vaikų varu varyti, nes jie – verslininkai, ūkio dalininkai, tad turi skaičiuotis.

Dabar apsidairau, kad vaikai turtingesni už mane pasidarė, nors pasukę visai kitomis kryptimis. Nesakau, kad į ūkį vaikai negrįš. Pasaulyje labai daug durų. Kol esi jaunas, visos jos yra atviros. Ūkis – paskutinės durys, kurias ras atrakintas.

Ką patartumėte pradedantiesiems ūkininkauti? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti šių dienų ūkininkas?

Pradžia visuomet sunki. Tik tie, kurie žino kryptį ir turi užsispyrimo, darbštumo ir ištvermės pasiekia savo tikslą. Be galo svarbu ūkininko žingeidumas. Jis, pir­miau­sia, sa­vo vers­lo fa­nas. O versle sėkmė lydi tuos, kurie pirmi suranda dar neužimtas nišas. Rinką labai lengva perpildyti, todėl ūkininkams svarbu ją stebėti ir nebijoti naujovių. Taip pat svarbu mokėti laiku persiorientuoti. Anksčiau svarbiausia buvo užauginti. Dabar, norint sėkmingai ūkininkauti, reikia būti strategu, nusimanyti trąšų, chemijos ir kt. rinkose, labai gerai jausti pulsą, kur naudingiausia kažką daryti. Dabar ta dalis, kur turi ką parduoti, ko gero, yra mažesnė nei už kiek, kaip, kur ir kam parduoti. Ūkininkas yra ne tik savininkas, dar turi būti labai geras ekonomistas, pardavėjas, agronomas, inžinierius, tu­rė­tų bū­ti ma­žiau­siai 10 sri­čių spe­cia­lis­tas, o tai var­giai įma­no­ma – neuž­tek­tų pa­ro­je 24 va­lan­dų. Jis tu­ri pa­si­rū­pin­ti sa­vi­mi, sa­vo šeima, dar­buo­to­jais, o tai ne­ma­ži iš­šū­kiai.

Siekiant gero rezultato turbūt reikėtų efektyviai išnaudoti savo privalumus ir rasti kuo kompensuoti trūkumus. Kaip tai padaryti padeda kooperacija? Kokia kooperatyvo „Šiaulių aruodas“ atsiradimo istorija?

Kooperatyvas atsirado iš balto pavydo (red. juokiasi). Buvo akivaizdu, kad mano, kaip ūkininko, galimybės derėtis dėl kainų visiškai skirtingos negu ūkininko, valdančio penkis kartus daugiau žemės. Esame išreitinguoti pagal kitą kainą. Taigi, norėjosi uždirbti ne mažiau negu kaimynas ar kitų šalių ūkininkai, tad kai prieš dešimtmetį perėmiau vadovauti Šiaulių krašto ūkininkų sąjungai (red. dabar ji jungia 90 aktyvių narių), pradėjome svarstyti, kad mūsų, kaip visuomeninės organizacijos, viena iš galimybių yra kažkokiu būdu gauti ekonominę naudą. Svarstėme įvairius variantus, kol kolegų ūkininkų rate gimė mintis apie kooperatyvą. Kartu dirbti ir spręsti problemas yra lengviau, nebereikia būti barbe devyndarbe, juk vieną dalyką gali labai gerai išmanyti, kitą – gerai, o trečią gal tik patekinamai.

Man taip pat atrodė priimtina: būsiu „mažas“, bet turėsiu 1 balsą. Matyt, pakankamai įtaigiai pasakojau, kad žmonės patikėjo. O kadangi buvau entuziastas, tai sako: „daryk, o jei bus naudos iš to, ką darai, tai viskas gerai“ (red. juokiasi). Taip ir prasidėjo. Jei būčiau ir toliau likęs tik savo ūkyje, nebūčiau tuo ūkininku, kuriuo esu dabar. Kooperatyvo paskirtis – atpalaiduoti ūkininką nuo kai kurių prievolių, nes veikla pasidalijama.

Pirmieji 3 metai buvo skirti veiklai sustyguoti. Siekiame, kad valdymas būtų labiau horizontalus. Nereikia super direktoriaus, bet reikia žmogaus, kuris rūpinasi komanda. Valdyba renkama 3 metams. Investuojame, kad valdymas būtų skaidrus ir aiškus, kad kiekvienas suprastų, kokie yra įsipareigojimai, kaip paskirstomas pelnas ir pan. Samdome nepriklausomą auditą, verslo konsultantus. Kooperatyvas valdomas labai demokratiškai: nepriklausomai nuo to, kiek žmogus turi pajų, kiekvienas balsuoja vienu balsu.

Šian­dien kooperatyvas vie­ni­ja 34 Šiau­lių ir Ak­me­nės ra­jo­nų ūki­nin­kus. Skai­čiuo­jant plotus, kuriuose auginama prekinė produkcija – grūdai, rapsai ir ankštiniai augalai – koo­pe­ra­ty­vas apima per 8 tūks­t. hek­ta­rų dir­ba­mos že­mės. Jei skaičiuotume tokius plotus, kaip bulvių pasėliai ar pievos, artėjame prie 10 tūkst. ha.

Svarbu mažinti verslo riziką, todėl nariai jau keleri metai aktyviai draudžia pasėlius. Taip ne tik sumažinama ūkininkavimo rizika, bet ir pagerinamas bendras kooperatyvo įvaizdis derantis su bankais dėl kreditų.

Ži­no­me, ko­kios ko­ky­bės pro­duk­ci­ją ga­li­me par­duo­ti, to­dėl ga­li­me pa­si­ra­šy­ti di­de­lių apim­čių sutartis. Kooperacija leidžia ūkininkams gauti didesnę pridėtinę vertę. Konsoliduotas išteklių naudojimas leidžia taupyti, o sutelkti pirkimai ir pardavimai didina derybinę galią. Ūkininkai, suvieniję jėgas, gali apginti savo teisėtus interesus, būti išgirsti valdžios institucijose ir daryti realią įtaką formuojant Lietuvos ir Europos Sąjungos žemės ūkio politiką.

Kooperatyvui vadovavote dešimtmetį, pernai paminėjote gražų veiklos jubiliejų? Kuo norėtumėte pasidžiaugti?

Džiaugiamės, kad kooperatyvas sustiprėjo tiek, kad galėjome realizuoti gamybinės bazės statybų projektą, kurio vertė beveik 8 mln. eurų. Kooperatyvo narių nuosavų lėšų dalis siekia arti 3 mln. eurų.

2019 m. rugpjūtis

Bend­ros ga­my­bi­nės ba­zės idė­ja ki­lo dar 2011 me­tais, o po po­ros me­tų at­si­ra­do ga­li­my­bė nu­pirk­ti ir su­jung­ti du skly­pus ne­to­li Ku­žių ge­le­žin­ke­lio. 2015 me­tų va­sa­rą pa­tei­kėme pa­raiš­ką Eu­ro­pos Sąjungos fi­nan­sa­vi­mui gau­ti, ta­čiau pro­jek­to ver­ti­ni­mas už­tru­ko be­veik pu­sant­rų me­tų. Tik 2017 me­tų va­sa­rį pa­si­ra­šy­ta pa­ra­mos tei­ki­mo su­tar­tis. Na, o 2019 m. pradėjo veikti bendrai narių lėšomis pastatytas grūdų elevatorius ir sėklų ruošimo cechas. Statydami jau galvojame apie bazės plėtrą.

Grūdų elevatoriuje telpa 20 tūkst. tonų. Suprojektuota galimybė plėstis dar 20 tūkst. t. Yra 10 operatyvinių talpų po 340 t ir 7 pastovaus laikymo bokštai, kurių kiekviename telpa po 2 500 tonų.

Pastatytos dvi našios džiovyklos, kurių kiekvienos našumas siekia 75 t/val. Veikia dvi grūdų priėmimo duobės, kurių bendras našumas 300 t/val. Projekte numatytos vietos dar 2 duobėm. Veikia dvi po 200 t/val. valomosios. Viskas kompiuterizuota ir automatizuota. Grūdų atkrovimo talpoje svarstyklės iš karto pasveria reikiamą porciją grūdų, todėl visos mašinos iš mūsų išvažiuoja optimaliai tikslaus leistino svorio.

Grū­dai ele­va­to­riu­je prii­ma­mi ne sau­go­ti, o pa­ge­rin­ti jų ko­ky­bę, pa­ruoš­ti rea­li­zuo­ti. Su tarpininkų pagalba teikiame išvežimo iki galutinio pirkėjo paslaugą.

Sėklų fabrikas – antroji kooperatyvo veikla. Jis atsirado todėl, kad matėme, jog ūkininkai naudoja ir sertifikuotą, ir ūkinę sėklą, tačiau pastarosios ruošimas ūkyje neatitinka nustatytų reikalavimų. Nutarėme investuoti. Fabriko gamyklinis pajėgumas 12 t/val., realiai per valandą paruošiame 8 t grūdų (našumas priklauso nuo valomų grūdų kokybinių parametrų).

Bandėme ruošti ir aliejinio ridiko sėklas, bet fasuoti reikia į mažus maišiukus, tai, žinoma, tonos nebe tos. Sėkmingai sutvarkėme ir dobilų sėklas. Sėklų bunkeriuose telpa po 30 t. Numatyta galimybė prijungti dar dvi valomąsias, tada būtų galima ruošti ir žolių, kmynų, rapsų sėklas. Kooperatyvas dabar gali atlikti paslaugą sėklininkystės įmonėms – užauginti dauginamąją medžiagą ir ją paruošti iki aprobavimo bei sufasavimo. Ateityje galbūt ir pats kooperatyvas taps sėklų tiekėju.

Koo­pe­ra­ty­ve dir­ba 16 žmo­nių. Vie­no­je pa­mai­no­je sėk­lų fab­ri­ke dir­ba 3 žmo­nės. Ka­dan­gi vi­sa sistema kom­piu­te­ri­zuo­ta, ope­ra­to­riams rei­kia iš­ma­ny­ti ir IT tech­no­lo­gi­jas. Tu­rime ir dvi tik bakalauro studijas baigusias agronomes, kurios sėkmingai tęs mokslus magistrantūroje.

Turbūt ne viskas taip puikiai klojosi, kaip dabar pasakojate? Ar daug buvo kritinių taškų?

Džiugu, kad tai, kas suprojektuota ant popieriaus, tampa realybe. Žinoma, buvo nemažai kritinių taškų, pavyzdžiui, pernai: reikėjo užbaigti projektą, „sukrapštyti“ savo dalį ir investuoti tam, kad bankas paskolintų visą sumą dėl ko susitarta, o metai sausringi. Elevatorius pastatytas pagal terminus, bet javapjūtė beveik trimis savaitėmis pasidėjo anksčiau, tad vėlavome paleisti džiovyklas. Nebuvome garantuoti, kad galėsime teikti paslaugas. Niekas su mumis nenorėjo pasirašyti sutarčių, ūkininkams negalėjome siūlyti paslaugų. Buvo labai sunkūs metai.

Pergyvenome ir karantiną. Tai dar vienas iššūkis, kurį turėjome įveikti. Darėme viską, kad saugiai dirbdami užaugintume ir vartotojams patiektume kokybišką derlių. Žmonės gali atsisakyti daugelio dalykų, bet valgyti jie nenustos. Todėl mūsų pareiga pasirūpinti, kad ant stalo maisto nepritrūktų. Žinoma, ši krizė palietė ir žemės ūkio sektorių. Nors parduotuvių lentynose maisto produktai brangsta, tačiau pieno ir gyvulių supirkimo kainos mažėja. Ūkininkai susiduria su apyvartinių lėšų ir investicinio kapitalo trūkumu.

Svarbu suformuoti kolektyvą, kuris žino, dėl ko dirbama, o darbas yra vienas – atlikti paslaugas taip gerai, kad jos leistų uždirbti. Jei bus uždarbis, tai ir atlyginimo fondą galėsime didinti, ir kooperatyvo nariai nebetrauks pinigų iš kišenės, kad galėtų padengti skolą bankui.

Sakoma, kad vienintelė kliūtis mūsų rytdienos planus įgyvendinti gali būti šiandienės mūsų abejonės. Įrengimai suprojektuoti galvojant kelerius metus į priekį, o kokie kooperatyvo ateities planai?

Kuriant organizaciją, niekada nestovi vietoje. Jei taip atsitinka, vadinasi, reikia kažką keisti. Prisigalvoti galima daug, bet kiekvienai krypčiai reikia papildomų investicijų. Šiais metais siekiame nuo jų susilaikyti, kad įtikintume banką kaip investuotoją, kad tai, kas buvo verslo plane, labai sėkmingai įgyvendiname ir atitinkame standartus. Aš, kaip ūkininkas, bankui esu skoloj proporcingai savo turimam pajui, tad turiu jausti už tai atsakomybę. Projektas baigsis 2025 metais.

Kooperatyvo labai greitai plėsti nesiekiame. Svarbiausias, kad jis atliktų kuo daugiau funkcijų. Pagrindinis tikslas – plėsti teikiamų paslaugų sferą. Žinoma, mūsų nariai pa­slau­gas perka, kaip ir iš bet ku­rios įmo­nės, tik čia pel­no da­lis lieka koo­pe­ra­ty­vui, ir me­tų pa­bai­go­je na­riai spren­džia, kur gautą pel­ną ­nau­do­ti.

Ar sudėtinga tapti kooperatyvo nariu?

Kooperatyvas yra gyvas organizmas ir jis privalo augti. Jei mūsų žaidimo taisyklės tinka, galime priimti bet kurį: ir mažą, ir didelį. Esame atviri. Vis tik greitas augimas pavojingas. Sakykime, jei ateis trečdalis naujų žmonių, kurie nežino, kaip veikia vidinės taisyklės, tai jie turėdami 1 balsą gali sugriauti kooperatyvą. Visi nariai turime didelius įsipareigojimus bankui, todėl nauji nariai savo lėšomis turi prisidėti prie bendrų investicijų, kad greičiau grąžintume skolas. Nauji nariai į kooperatyvą ateina lygiai tokiomis pat sąlygomis: kiek nuo hektaro esame suinvestavę, tiek naujieji taip pat turės prisidėti per ketverius metus. Jei esi įsiskolinęs, vadinasi, ir procentai tiksi, nors simboliniai, bet yra.

Lietuvos ūkininkų sąjunga yra viena iš Konsultavimo tarnybos dalininkių. Balandžio pradžioje buvote išrinktas Konsultavimo tarnybos Nacionalinės priežiūros tarybos nariu. Esate vienas iš 12. Kaip galvojate, ką galima drauge padaryti, kad žemdirbiams būtų geriau?

Pagrindinis Nacionalinės priežiūros tarybos tikslas – analizuoti Konsultavimo tarnybos veiklą ir teikti pasiūlymus direktoriui, visuotiniam dalininkų susirinkimui dėl veiklos tobulinimo, prisidėti prie vizijos kūrimo. Mano funkcija sudėtinga. Ūkininkų sąjunga yra Konsultavimo tarnybos steigėja, tad turime pamatyti, kuria kryptimi veikla plėtojama ir laiku išsakyti besikeičiančius ūkininkų poreikius.

Ką galiu pasakyti dabar? Konsultavimo tarnybos viena iš funkcijų – konsultuoti ir šviesti žemdirbius. To niekada nebus per daug. Įstaigos augimo tendencija yra, paslaugų kokybė gerėja. Na, o kritika, kad pasaugos per brangios, visuomet bus. Vis tik niekaip nesuprantu, kaip kokybišką paslaugą galima padaryti pigią.

Konsultavimo tarnyba turi konsultuoti ir užsidirbti savo paslaugų teikimo įrankiams tobulinti. Tuomet turi investuoti į ateitį. Artėja kitų 7 metų programavimo laikotarpis. Europos Sąjunga iškėlė idėją sukurti žemės ūkio žinių ir informacijos sistemą (ŽŪŽIS), į kurią turi būti įtraukti konsultantai, kad šie galėtų teikti naujausią moksliniais tyrimais ir inovacijomis pagrįstą technologijų ir mokslo sričių informaciją. Toks konsultavimo paslaugų gerinimas – ambicingas iššūkis. Tai čia galima daug ką padaryti visi drauge.

Ačiū už pokalbį.