Liepos 24 d., trečiadienis | 24

Ką žinome apie buveines?

2024-04-02

Kaip žmonės turi savo namus, taip kiekviena rūšis turi savo buveinę... Vieni augalai mėgsta drėgnas vietas, kiti yra sausamėgiai. Tarkim, baltieji gandrai mėgsta įsikurti šalia sodybų, o juodieji gandrai - tankių eglynų gyventojai. Daug buveinių yra saugoma, jos yra įtrauktos į Europos Sąjungos ekologinį tinklą „Natura 2000".

Lietuvoje ir jos teritorinėje jūroje aptinkami 54 Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių tipai ir 106 Europos Bendrijos svarbos augalų ir gyvūnų rūšys, kurioms steigiamos „Natura 2000“ teritorijos.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Šiuo metu Lietuvoje „Natura 2000“ teritorijų tinklą sudaro 653 buveinių apsaugai svarbios teritorijos ir 85 paukščių apsaugai svarbios teritorijos. „Natura 2000“ – tai Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklas, skirtas apsaugoti visos Europos mastu retus ar nykstančius gyvūnus ir augalus bei natūralias buveines.

Mūsų šalyje aptinkamos natūralios buveinės – tai jūrinės, pajūrio ir kontinentinių smėlynų, gėlųjų vandenų, viržynų ir kadagynų, pievų, pelkių, atodangų ir miškų buveinės. Didžiausią plotą „Natura 2000“ teritorijose užima miškų buveinės (jų saugoma apie 127 tūkst ha), pelkių buveinių saugoma apie 21 tūkst. ha, pievų apie 21 tūkst. ha, tuo tarpu viržynų ir kadagynų – tik apie 838 ha.

Iš miškų buveinių rečiausios šio tipo buveinės – paupių guobynai (apie 125 ha), sausieji ąžuolynai (apie 80 ha), medžiais apaugusios ganyklos (apie 206 ha), iš pievų buveinių rečiausiai aptinkami rūšių turtingi briedgaurynai (apie 98 ha).

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, norėdama atkreipti dėmesį į retas, aplinkos pokyčiams jautrias buveines, jau keletą metų skelbia vieną ar kitą buveinių tipą „Metų buveine", siekiant jas pažinti, atkreipti visuomenės dėmesį į jų išsaugojimo problemas.

2024 metais Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro ekspertai „Metų buveine“ pasiūlė paskelbti rečiausiai sutinkamą pievų buveinę - rūšių turtingus briedgaurynus.

Rūšių turtingi briedgaurynai

Europos Bendrijos svarbos pievų buveinės 6230* Rūšių turtingi briedgaurynai Lietuvoje dažniausiai aptinkamos nedideliais ploteliais išsibarsčiusios papelkiuose, paežeriuose, upių slėniuose – ten, kur vyrauja rūgštūs ir maisto medžiagų neturtingi dirvožemiai. Šiuo metu šių buveinių Natura 2000 teritorijose saugoma tik apie 98 ha. Didžioji dalis aptinkama Žemaitijoje ir Pietryčių Lietuvoje – Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Šio tipo buveinėse dažniausiai vyrauja stačioji briedgaurė (Nardus stricta) – daugiametis žemas žolinis augalas, kurio siauri, vidurvasarį išsiriečiantys lapai sudaro tankius kerus ir primena tankų briedžio kailį – gaurus. Iš to ir kilo augalo pavadinimas. Kartais šio tipo buveinėse, kuriose briedgaurių gausumas būna nedidelis, išryškėja kitos, taip pat sausas augavietes mėgstančios rūšys – pagulusioji tridantė (Dantonia decumbens) ar avinis eraičinas (Festuca ovina).

Rūšių turtingų briedgaurynų buveinės žemažolės, todėl jose gali augti nekonkurencingų rūšių augalai, tarp kurių yra labai retų rūšių, tokių kaip siauralapis gencijonas (Gentiana pneumonanthe), pievinė gencijonėlė (Gentianella amarella), žalioji gegūnė (Dactylorhiza viridis), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata), retų rūšių varpeniai – šakotasis (Botrychium matricariifolium), daugiaskiltis (Botrychium multifidum), mažasis (Botrychium simplex), kalninė arnika (Arnica montana). Dėl briedgaurynuose augančios pievinės miegalės (Succisa pratensis) juose galima aptikti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje saugomos auksuotosios šaškytės (Euphydryas aurinia) drugius ir vikšrus. Šiose buveinėse galima stebėti ir kitas apyretes drugių rūšis – mažąjį perlinuką (Boloria dia), rudgelsvę šaškytę (Melitaea cinxia).

Pastaruoju metu Rūšių turtingų briedgaurynų buveinių ypatingai mažėja dėl jų apleidimo ar suarimo. Kadangi šios pievų buveinės neproduktyvios, užima nedidelius plotelius, kuriuose neapsimoka ganyti, ilgainiui jos lieka apleistos, jose susikaupia daug negyvos fitomasės, dėl ko kinta sąlygos ir dalis žolinių augalų rūšių tiesiog dingsta, buveinė apauga krūmais ir taip sunyksta.

Pagrindinė priemonė joms išlaikyti yra jų ūkinis naudojimas – ganymas, nesant galimybės ganyti jį iš dalies kompensuoja šienavimas. Visgi dauguma šių buveinių yra aptinkamos privačiose teritorijose, kurių savininkai neturi galimybių vykdyti buveinių gyvavimą užtikrinančią veiklą.

Atviros natūralios buveinės, tokios kaip smėlynai, viržynai ir ypatingai pievos yra reikšmingos biologinės įvairovės ir vabzdžių apdulkintojų išsaugojimui. Pastaruoju metu visame pasaulyje yra stebima jų nykimo tendencija. Tai signalizuoja ne tik apie gamtos išbalansavimą, bet ir gresiančius padarinius žmonių ekonominei gerovei.

2023 metais „Metų buveine" išrinkta kerpinių pušynų buveinė.

Kerpiniai pušynai

Kerpiniai pušynai, dažnai vadinami kerpšiliais, – tai šviesūs pušynai su šilumamėgėmis rūšimis ir gausia kerpių danga. Kerpiniai pušynai auga ypač sausose ir nederlingose augavietėse. Didžiausi šių buveinių plotai telkiasi Pietų ir Pietryčių Lietuvos smėlėtose lygumose, žemyninėse (kontinentinėse) kopose, kitur jos labai retos arba jų visai nepasitaiko. Kerpiniai pušynai – Europos mastu saugomas natūralių buveinių tipas, įrašytas į Buveinių direktyvos I priedą (kodas 91T0).
Medynams būdingos žemos, kreivakamienės pušys, pasitaiko negausi beržų priemaiša. Krūmų ardas menkas, dažniausiai sudarytas iš kadagių. Žolių danga skurdi, išretėjusi, miško paklotėje vyrauja mozaikiškas samanų ir kerpių kilimas, nereti atviro dirvožemio lopinėliai.

Kerpšiliai labai svarbūs biologinės įvairovės požiūriu, nes jie tinkami gyventi ir augti daugeliui siauros specializacijos rūšių, kurių neaptiksime drėgnesnėse ar derlingesnėse buveinėse. Be dažniau pasitaikančių bruknių, viržių, smulkiųjų rūgštynių ar retesnių meškauogių, smiltyninių kulkšnių ir kelerijų kerpšiliuose gerai jaučiasi saugomos ir endeminės rūšys – vėjalandė šilagėlė, smiltyninis gvazdikas, kalninė arnika, gorskio pūtelis. Kerpšilių retmėse augantys čiobreliai, vanagės, gelteklės ir kiti medingi augalai privilioja taip pat šilumai reiklias laukines bites, drugius ir kitus vabzdžius, tarp kurių yra nemažai retų ir nykstančių. Negyvoje saulės įšildomoje stambių pušų medienoje vystosi reti vabalai – ūsuočiai dailidės, pušiniai plokščiavabaliai, šneiderio kirmvabaliai. Didesnes kerpšilių aikštes ir pamiškes mėgsta lėliai, lygutės, dirvoniniai kalviukai. Tuoktuves kelia tetervinai. Pamiškėse uoksus užima žalvarniai, kukučiai.

Kerpiniai pušynai labai priklausomi nuo periodiškų žemutinių gaisrų. Be jų poveikio ilgainiui labai įsigali samanų ir krūmokšnių danga, išnyksta kerpės, šilumamėgiai žoliniai augalai ir buveinė degraduoja. Natūraliuose kerpšiliuose beveik visada galima pastebėti buvusių gaisrų požymius – apdegusius pušų kamienus ar angliukų liekanas paklotėje. Seniau buveinės palaikymui buvo reikšmingas ir žmogaus įsikišimas, nes buvo renkamos samanos kraikui, paklotę išmindydavo ganomi gyvuliai. O ir gaisrai neretai kildavo tyčia ar netyčia uždegus.

Kerpiniai pušynai yra jautrios buveinės, todėl tokiems miškams išsaugoti reikalingas ypatingas dėmesys ir specifinių gamtosauginių priemonių taikymas.

2022 metais Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba pasiūlė „Metų buveine“ išrinkti - karbonatinių smėlynų pievas.

Karbonatinių smėlynų pievos

Sausos, mažai susisvėrusios smiltpievės su melsvąja kelerija (Koeleria glauca), šiliniais gvazdikais (Dianthus deltoides), smiltyniniais šlamučiais (Helichrysum arenarium), paprastosiomis gvaizdėmis (Armeria vulgaris) ir kitais sausamėgiais augalais – tai Europos bendrijos svarbos buveinė „6120 karbonatinių smėlynų pievos“. Šios buveinės aptinkamos žemyninėse (kontinentinėse) kopose, upių šlaituose, nederlingose augimvietėse, daugiausia Pietryčių, Pietų ir Pietvakarių Lietuvos smėlėtose lygumose, Nemuno, Neries, Šventosios, Nevėžio ir kitų upių slėniuose.

Tai maisto medžiagų neturtingos, žemų, daugiausia tankiakerių ir kiliminių augalų pievos, kuriose paprastai yra nemažai atviro smėlio plotų. Šiose pievose būdinga didelė paros temperatūrų kaita – vasaros dienomis pievos labai įkaitinamos saulės, o naktimis atvėsta labiau už aplinkinius plotus. Kadangi karbonatinių smėlynų pievos labai neproduktyvios ir šieno ruošimui mažai tinkamos, dažniausiai jos ekstensyviai ganomos. Ganymas yra svarbiausias veiksnys šių pievų išlikimui, nes galvijų trypimas neleidžia samanoms, kerpėms bei žolėms visiškai susiverti ir taip pievose lieka atviro smėlio plotų. Ypač palankiai šias pievas veikia ir vandens bei vėjo erozija, smėlingame dirvožemyje neleidžianti kauptis humusui ir maisto medžiagoms.

Karbonatinių smėlynų pievos mėgstamos įvairių vabzdžių. Šiose buveinėse sutiksim visas mūsų skėrių-tarkšlių rūšis, tarp jų – saugomas rūšis margąjį tarkšlį (Briodemella tuberculata), kopinį tarkšlį (skėriuką) (Sphingonotus caerulans), taip pat saugomą žiogą kalninį spragtuką (Montana montana). Atviro smėlio lopinėliuose įsikuria įvairių rūšių smėliabitės (Andrena spp.). Karbonatinių smėlynų pievose kartais kolonijas įkuria bites medžiojantys bičių vilkai (Philanthus triangulum) ar saugomos vapsvos ilgažandžiai bembiksai (Bembix rostrata). Šiose buveinėse gyvena ir joms būdingos drugių rūšys: gelsvažaliai storgalviai (Hesperia comma), dirvoniniai satyrai (Hyponephele lycaon), saugomos smiltyninės hesperijos (Pyrgus serratulae), taškuotieji melsviai (Phengaris arion) ar itin reti pietiniai satyrai (Hipparchia statilinus).

Medžioti bei vasaros atokaitoje pasišildyti karbonatinių smėlynų pievose mėgsta vikrieji driežai (Lacerta agilis). Kadangi šiose pievose gausu vabzdžių, čia galima sutikti ir įvairių maisto ieškančių paukščių, tokių kaip kukutis (Upupa epops), paprastoji medšarkė (Lanius collurio). Šiose buveinėse peri dirvoninis kalviukas (Anthus campestris) – reta, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta rūšis.

Apleistose nebenaudojamose pievose tankėja samanų danga, įsikuria nebūdingų, neretai ir invazinių žolinių augalų rūšių, o vėliau šios pievos palaipsniui apauga mišku.

Šio tipo buveinių išsaugojimas Lietuvos mastu yra didelė problema, nes joms reikalingas reguliarus augalinės dangos ardymas. Daugelyje vietovių nebelikus smulkiųjų gyvulių augintojų, karbonatinių smėlynų smiltpievių buveinių atkūrimas ir palaikymas tampa neįmanomas arba reikalaujantis didelių finansinių investicijų.

2021 m. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro ekspertai pasiūlė „Metų buveine" išrinkti medžiais apaugusias ganyklas.

Medžiais apaugusios ganyklos

Tai ko gero liūdniausio likimo mūsų gamtinė buveinė, susijusi su senoviniu kraštovaizdžiu. Tūkstančius metų stambūs žolėdžiai gyvuliai, pradžioje laukiniai, vėliau tik naminiai, ganydavosi ne tik atvirose pievose, bet ir miškuose, kurie ilgainiui išretėdavo iki parkinio pobūdžio medynų. Šio kraštovaizdžio formavimąsi senovėje įtakojo ir lydyminė žemdirbystė. Prie tokio pobūdžio buveinių prisitaikė ar net tapo nuo jų priklausoma daugybė augalų, gyvūnų ir net grybų rūšių. Nevienodas ganymo pobūdis, nereguliarus šienavimas, medžių kirtimas ar deginimas bei skirtingos dirvožemio sąlygos įtakojo didelę bendrijų įvairovę. Bendras šių buveinių bruožas – padrikai ar grupėmis augantys dažniausiai vyresnio amžiaus lapuočiai medžiai, lazdynų krūmai. Archajiškiausiose bendrijose dėl savo ilgaamžiškumo vyrauja seni ąžuolai, uosiai, pušys. Žolinėje dangoje kartu su pievinėmis rūšimis gausu dalinį pavėsį mėgstančių augalų – krūminių kupolių, paprastųjų veronikų, vaistinių notrų, vagotųjų vėdrynų, didžiažiedžių katilėlių, miškinių snapučių.

XX amžiaus pradžioje ganomi retmiškiai dar buvo plačiai paplitę. Po II pasaulinio karo, siekiant atkurti pažeistus miškus ir padidinti miškingumą, tankesniuose medynuose buvo uždrausta ganyti ir jie savaime ar dirbtinai virto įprastu mišku. Plotus su retesniais medžiais perėmė žemės ūkis, kurį intensyvinant, masinės melioracijos laikotarpiu šie kraštovaizdžio elementai buvo sunaikinti. Dabar galima aptikti tik šių buveinių likučius, dažniausiai degraduojančius, nuošalesnėse ir nepatogiose vietose. Daugelis joms prieraišių rūšių tik vienur kitur užsiliko pamiškėse, pakrūmėse, miško aikštelėse ar pakelėse. Į Lietuvos raudonąją knygą pateko plaukuotoji jonažolė, krūmelinis ir žirnialapis vikiai, plačialapis begalis, mėlynasis palemonas, įvairialapė usnis, juodagalvė bajorė, paprastasis kardelis, vyriškoji gegužraibė, žalsvažiedė blandis ir daugelis kitų. Senokai išnyko pelkinis kardelis, nebeaptinkamas lobelio čemerys, realus išnykimas gresia kvapiajam plaurečiui. Prie išnykusių jau priskiriami didžiausi mūsų krašto vabalai – elniavabalis ir didysis ąžuolinis ūsuotis, kuriems reikia senų mirštančių ir trūnijančių ąžuolų įšildomose vietose. Senovinis parkinis kraštovaizdis namais buvo daugeliui dabar jau retų uoksinių paukščių – kukučiui, žalvarniui, žaliajai meletai, pelėdikei, taip pat ant žemės perinčioms sodinei ir pilkajai startoms.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija