Ukrainoje yra keli didžiausi pasaulyje ūkiai, bet ar turimos technikos pakanka įdirbti tokius didžiulius plotus? Pasakoja ukrainiečių žurnalistas Igoris Pavliukas.
Visa Ukrainos žemės ūkio paskirties žemė priklauso valstybei. Daugiau kaip 80 proc. jos nuomoja didžiosios bendrovės. Tai reiškia, kad smulkių ūkių yra palyginti mažai.
Vidutinis ūkio dydis – 100 ha, tačiau duomenis iškraipo kai kurių milžiniškų bendrovių plotai, siekiantys 500000 hektarų.
Dažniausiai taikomos grūdinių augalų sėjomainos, o tai reiškia, kad smulkesni ūkininkai yra priklausomi nuo stambesnių kaimynų atliekamų paslaugų ir technikos nuomos – ypač kombainų nuomos ir derliaus sandėliavimo. Derliaus nuėmimo metu kainos ženkliai krinta, taigi, pelnas labai priklauso nuo sandėliavimo galimybių ir sąlygų.
Ukrainoje auginama apie 5 mln. galvijų. Maždaug pusė jų yra melžiamos, tačiau tik 500000 iš jų yra laikomos ūkiuose – kitos priklauso smulkiems savininkams. Dauguma šeimų turi vieno akro sklypus, kuriuose laiko vieną karvę, augina daržoves ir vaismedžius šeimai išmaitinti – netgi tie, kurie gali sau leisti viską pirkti parduotuvėje, linkę gamintis maisto produktus patys.
Galvijininkystės sektorius ne visada buvo toks smulkus, koks yra dabar. Prieš 20 m. laikyta apie 26 mln. Galvijų. Jų skaičius sumažėjo, kai pieno supirkimo kaina staigiai krito iki 20 ct. Karvės Ukrainoje nėra labai produktyvios. Jos duoda vidutiniškai 5000 l pieno per metus.
Ūkininkai laikosi nuomonės, kad daug lengviau auginti javus ir parduoti juos tiesiai prekiautojams. Apskritai, tik smulkiausi ir neturtingiausi ūkininkai augina galvijus savo šeimoms išmaitinti.
Ukrainos ūkininkavimo viršūnėje yra 300000 ha ir didesni ūkiai. Patys didžiausi siekia iki 500000 hektarų. Tačiau patys efektyviausi yra nuo 3000 ha iki 10000 ha ūkiai, kadangi šeimininkai gali patys prižiūrėti darbą.
Smulkiais Ukrainoje laikomi 1000 ha ar mažesni ūkiai. Juose dažniausiai auginami grūdiniai augalai. Gal pelningiau būtų auginti daržoves ar gauti daugiau pajamų perdirbant grūdus, tačiau rinkos sąlygos paprastai yra tokios, kad tiesiai prekiautojams lengviau parduoti grūdus.
Ukrainoje yra pusė viso pasaulio juodžemio – tamsaus, humusingo ir labai derlingo dirvožemio. Sunku kur nors šioje šalyje surasti blogą dirvą, todėl tiek daug užsienio žemės ūkio kompanijų į Ukrainos ūkius investuoja didžiulius pinigus.
Ukraina yra didžiulė šalis su skirtingu klimatu. Žiemos būna šaltos, o vasaros gali būti labai šiltos ir sausos. Didžiulius miškų masyvus laisto gausūs krituliai, o derlingos žole apaugusios stepės sausesnės. Siekiant užtikrinti gerą derlių, jas dažnai reikia laistyti.
Per 2013 m. Ukrainos ūkininkai už 615 mln. eurų įsigijo 20000 naujų traktorių. Akivaizdu, kad 2014 m. dėl problemų su Rusija jų bus įsigyta daug mažiau, nes dvigubai smuko valiutos kursas. Tai reiškia, kad importuojamų mašinų kainos pakilo. Nors didiesiems ūkiams patinka Europoje gaminama technika ir jie bet kokiu atveju mokės, kiek reikės.
Apie 7000 per 2013 m. įsigytų traktorių galingumas buvo mažesnis kaip 40 AG, apie 9000 traktorių – 80–147 AG galingumo, 3000 traktorių galingumas buvo 147–345 AG. Pastebėta, kad šiuo metu didėja galingesnių kaip 345 AG traktorių paklausa.
Apie 35 proc. rinkos atitenka John Deere, tačiau traktorių populiarumas labai priklauso nuo galingumo. Beveik visi traktoriai, kurių galingumas – iki 39 AG, yra pigūs, populiarūs ir pagaminti Kinijoje.
Tarp daugiausia parduodamų 79–147 AG galingumo traktorių 42 proc. rinkos užima Belarus MTZ. Be jokios abejonės jų kokybė neprilygsta geriausiems Europos ir Amerikos traktoriams, bet smulkiems ir vidutiniams ūkininkams pats svarbiausias dalykas yra kaina. Taip pat Belarus MTZ paprasčiau taisyti.
John Deere, New Holland ir Case IH Ukrainoje daugiausia parduoda galingesnių kaip 147 AG traktorių.
Kombainų rinka daug aiškesnė. Smulkūs ūkininkai stengiasi pirkti aukštesnės kokybės derliaus nuėmimo techniką iš kaimynų, taigi, čia dominuoja vakarietiškos mašinos. 2012 m. Claas kombainai užėmė 25 proc. rinkos dalies, New Holland ir John Deere – po 21 proc., o Case IH – 13 procentų. Yra šiek tiek baltarusiškos ir rusiškos technikos, įskaitant populiarius Rostelmašo kombainus.
Tarp Ukrainos ir Rusijos ūkininkų populiarūs yra pigūs Charkovo gamykloje pagaminti traktoriai. Sėjamąsias ir akėčias gamina įmonė Chervona Zirka, o kombainus ir rinktuvus –Chersono kombainų gamykla. Jie populiarūs ir tarp smulkių, ir tarp stambių ūkininkų. Tačiau ši technika nėra pasiekusi Vakarų Europos, kurioje didelė konkurencija.
Įprasti Terrion traktoriai ir kombainai, tarp jų ir Rostelmašo gamybos. Tačiau ieškantys pigios technikos ūkininkai dažniausiai perka Ukrainoje pagamintas mašinas. Jie retai renkasi rusišką techniką, jeigu yra panašus ukrainietiškas atitikmuo.
Dyzelinio kuro litras kainuoja apie 95 ct, nors galima gauti žemesnės kokybės kuro, kainuojančio 80–90 centų.
Siekdami mažinti kuro sąnaudas ir gerinti dirvos struktūrą, kai kurie ūkininkai pradeda naudoti minimalų arba bearimį žemės dirbimą. Vis tik didžioji žemės dalis yra giliai ariama ir intensyviai kultivuojama įvairiais padargais.
Dauguma ūkininkų naudoja ukrainietiškus kultivavimo padargus, tačiau jie ne visada pakankamai tvirtai pagaminti, kad atitiktų ūkininkų reikalavimus. Taigi, pirkėjai palaipsniui pereina prie Vakarų šalyse pagamintų mašinų – Lemken, Maschio, Kuhn ir Horsch. Žinomų gamintojų produkcija kainuoja brangiau, todėl smulkesni ūkininkai paprastai turi rinktis panaudotą arba Ukrainoje pagamintą techniką.
Parengta pagal užsienio spaudą