• Temos
• Verta žinoti

Išskirtinės kokybės produkcijos morkų pagrindinis tręšimas naujomis trąšomis

Dr. Ona Bundinienė

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institutas

2011-05-26

Pagrindinis išskirtinės kokybės produkcijos (IKP) morkų auginimo technologijos uždavinys – optimizuoti augalų produktyvumą, nealinti dirvožemio ir neteršti aplinkos bei gauti ekonominį efektą.

Kad išaugintume optimalius derlius su mažiausiomis sąnaudomis, būtina tinkamai parinkti:

• dirvožemį (lengvas ir vidutinio sunkumo nerūgštus priemolis, gerai aeruojamas, pakankamai turtingas maisto medžiagomis, su giliai esančiu gruntiniu vandeniu – 1–1,5 m);
• sėjomainą ir priešsėlius (morkos auginamos po ankštinių ar ankštinių-varpinių augalų, javų, bulvių. Iš daržovių morkoms tinkami priešsėliai yra agurkai, šiek tiek mažiau tinka kopūstai, svogūnai, burokėliai);
• veislę arba hibridą, ypatingą dėmesį skiriant kokybei ir sėklų normai bei augalų apsaugos nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių priemonėms;
• tinkamu laiku bei kokybiškai įdirbti žemę. Vienas iš svarbiausių reikalavimų – dirva morkoms turi būti giliai ir puriai įdirbta;
• sėjos ir pasėlių priežiūros darbus. Morkos sėjamos profiliuotame paviršiuje, nes nuo dirvos sluoksnio supurenimo gylio ir dirvos grumstuotumo priklauso šakniavaisių ilgis ir lygumas. Auginant morkas lygiame paviršiuje, ne tik neišauginame kokybiško derliaus, bet jis bus bent penktadaliu mažesnis. Be to, neišnaudojamos augalų genetinės savybės. Vagos daromos ir sėjama tą pačią dieną.

Sudarant tinkamas sąlygas, galima iš dalies reguliuoti šviesos pasiskirstymą pasėlyje, temperatūros režimą bei kitus augalų augimo procesus ir taip turėti įtakos augalų produktyvumui.

Tręšimas – labai svarbus

Tai viena veiksmingiausių derlingumo ir kokybės gerinimo bei aplinkos taršos mažinimo priemonių.

Nesubalansuotai ir ne laiku tręšiant, augalams sukeliamas stresas, todėl sutrinka maitinimasis. Tuomet savo gyvybinėms funkcijoms palaikyti augalai naudoja sukauptas organines medžiagas, kurios galėtų būti naudojamos augalų produktyvumo formavimui, prarandamas atsparumas ligoms. Nepasisavintos maisto medžiagos gali būti išplaunamos į gruntinius vandens, patekti į vandens šaltinius ir taip teršti aplinką.

Morkos netręšiamos mėšlu, nemėgsta tiesioginio kalkinimo ir geriausiai auga po augalų, tręštų mėšlu (bulvės, vėlyvieji kopūstai – nors tai nėra geras priešsėlis).

Daržovės, auginamos išskirtinės kokybės produkcijai, tręšiamos taip, kad mitybos elementai būtų efektyviai sunaudojami, o aplinka – neteršiama. Mineralinių trąšų normos IKP skaičiuojamos atsižvelgiant į planuojamą vidutinį tai dirvožemio zonai derlių, tręšimo organinėmis ar žaliosiomis trąšomis lygį, priešsėlio paliktas maisto medžiagas ir jo tręšimą bei dirvožemių apsirūpinimą maisto medžiagomis, prisimenant, kad kiekvienas augalas iš visų šaltinių maisto medžiagas naudoja skirtingai.

Kiekvienais metais prieš tręšiant nustatomas mineralinio azoto kiekis, esantis 0–60 cm dirvožemio sluoksnyje. Ne rečiau kaip kas 5 metus visuose laukuose turi būti atlikta dirvožemio analizė, nustatant organinės medžiagos (humuso) kiekį, rūgštingumą, judriojo fosforo ir kalio kiekius. Analizei imamas ir tiriamas ne mažiau kaip vienas bandinys iš 15 ha ploto, o jei laukas mažesnis nei 15 ha, – ne mažiau kaip vienas bandinys iš lauko. Kasmet turi būti sudaromas tręšimo planas, apskaičiuojant kiekvienam laukui ar lauko daliai trąšų rūšis, formą, normą, tręšimo laiką ir būdą. Šio plano turi būti laikomasi.

Atkreiptinas dėmesys į:

• tręšimą azotu. Per kartą reikėtų išberti iki 70 kg/ha. Įterpus į dirvą didelį kiekį azoto, augalai labai intensyviai augina lapinę dalį ir sparčiai augdami gali nesukaupti reikalingo medžiagų kiekio. Išauga nekokybiški šakniavaisiai: būna deformuoti, šakoti, prasčiau laikosi, galimi nuplovimo nuostoliai. Auginant šakniavaises daržoves, azoto daugiausia sunaudojama intensyvaus šakniavaisio augimo laikotarpiu (liepą–rugpjūtį);
• augalų aprūpinimą fosforu. Fosforas augalams būtinas augimo pradžioje. Jei augalui jo trūksta ankstyvuoju augimo tarpsniu, šio trūkumo neįmanoma kompensuoti vėliau, nors ir gausiai tręšiant fosforu. Dirvožemyje esantį fosforą augalai pradeda naudoti tik penktąją augimo savaitę, kai jau turi šakneles, o sėklose esančio fosforo jau nepakanka patenkinti augalo poreikius. Kadangi fosforas yra nejudrus (per metus gilyn pasislenka 1,3–2,5 cm, o į šonus dar mažiau), tai jį įterpti reikia netoli šaknų;
• kalio trąšų išbėrimą. Kalio trąšos efektyvesnės kartu su azotu ir fosforu, o jų efektyvumas priklauso nuo dirvožemyje esančio mineralinio azoto ir judriojo fosforo bei tręšimo azotu. Kalio perteklius trukdo įsisavinti kalcį ir magnį, o pakankamai kaliu apsirūpinę augalai būna atsparesni žemoms temperatūroms ir šalčiams, greičiau subręsta ir geriau laikosi per žiemą. Kalio šakniavaisėms daržovėms reikia šakniavaisiui bręstant. Šiuo metu tikslinga patręšti ir kalciu. Jis, kartu su kaliu, užtikrina kokybę ir geresnį derliaus laikymąsi. Lengvuose dirvožemiuose šakniavaisėms daržovėms reikalingas magnis. Morkos nepakenčia per didelės druskų koncentracijos, todėl, jei reikia didesnio mitybos elementų kiekio, jį geriau atiduoti per kelis kartus.
• Fosforas ir kalis – augalų mitybai reikalingos maisto medžiagos. Fosforas reikalingas organinių medžiagų sintezei, medžiagų apykaitai augaluose, jis įeina į nukleino rūgščių sudėtį ir yra makroenergijos šaltinis. Kalis skatina fotosintezę, stiprina angliavandenių tekėjimą iš lapų į kitus organus, padeda kauptis amino rūgštims, aktyvina fermentus, stiprina baltymų sintezę, padeda sulaikyti vandenį, didina augalų atsparumą nepalankioms klimato sąlygoms.

Daržovių derlių didins ir kokybę gerins tik optimalus mineralinių trąšų kiekis bei tręšimas tinkamu laiku. Tuo pačiu sumažinsime aplinkos taršą ir maksimaliai išnaudosime trąšų bei dirvožemio maisto medžiagas. Tręšti, auginant IKP, reikėtų baigti likus mėnesiui iki derliaus nuėmimo.

Nepamirškime dirvožemio

Dirvožemis – pagrindinis, maisto medžiagų šaltinis, tačiau augalai pasisavina tik nedidelę jame esančių maisto medžiagų dalį. Komercinių sėjomainų, kur auginamas siauras žemės ūkio augalų asortimentas, o rotacijos vis trumpėja, mažinama žalienų dalis sėjomainoje ir dirvai neleidžiama pailsėti, teikiant pirmenybę pelnui, pamirštamas dirvožemio tausojimas.

Dar vienas veiksnys, mažinantis dirvožemio derlingumą ir jo biologinį aktyvumą, – mažiau naudojamos organinės trąšos. Kai dirvoje jų mažai, tuomet ir mineralinės trąšos veikia silpniau. Komerciniame ūkyje vis sunkiau sureguliuoti NPK balansą, o dirvožemio ir visos aplinkos taršos pavojus vis didėja, todėl pirmiausia reikėtų pasirūpinti organinės medžiagos dirvožemyje gausinimu, dirvožemio našumo palaikymu ir didinimu.

Naujos trąšos

Pastaruoju metu dirvožemio našumui atkurti, augalų derlingumui didinti ir jų technologinėms savybėms gerinti pradedama vis labiau naudoti huminių medžiagų ir jų junginių su mikroelementais, taip pat produktų, pagamintų iš įvairių gamtinių žaliavų (durpių, sapropelio, vermikomposto, rudųjų ir rausvųjų anglių).

Leonarditai – oksiduotoji rausvųjų anglių (lignito) forma, iš kurių gaminamas humistaras, skiriasi nuo kitų žaliavos šaltinių savo aukštu oksidacijos laipsniu, dideliu huminių rūgščių kiekiu bei bioaktyvumu. Pastarasis yra daugiau nei 5 kartus didesnis negu kitų žaliavos šaltinių. Optimalus huminių ir fulvo rūgščių santykis 4:1 ar 5:1. Huminių rūgščių kiekio didėjimas suteikia didesnę katijonų mainų gebą, mažesnius nuostolius dėl mikroorganizmų skaidymo ar išplovimo, didesnį biocheminį ir fizikinį aktyvumą ir geresnes fosforo absorbcijos galimybes. Fulvo rūgštys pagreitina ir stimuliuoja veiksmingumą. Svarbiausia huminių rūgščių savybė – gebėjimas surišti netirpius metalų jonus, oksidus ir hidroksidus ir lėtai atiduoti augalams jiems tinkamu metu. Huminės medžiagos dirvožemyje su mineralinėmis trąšomis sudaro sudėtingus organinius-mineralinius junginius, kuriuose azotas ir kalis yra fiksuojamas mainų reakcijoje ir nepatenka į paviršinius vandenis, o fosforas yra lengvai augalams pasisavinamose formose.

Humistaro sudėtyje yra 13,32 proc. huminės rūgšties ir 3,33 proc. fulvo rūgšties (iš viso 16,65 proc. humuso ekstrakto).

Humistaras pagerina dirvožemių struktūringumą, padidina jo stabilumą ir vientisumą, o tai padeda sulaikyti vandenį. Tokiu būdu mažėja vandens ir maisto medžiagų nuostoliai, pagerinamas jų įsisavinimas. Fulvo rūgštys, skatindamos humuso irimo procesus, o huminės rūgštys su mineralinėmis dirvožemio dalelėmis sudarydamos patvarius organinius mikroagregatus, reguliuoja dirvožemio buferingumą (sugebėjimą priešintis dirvožemio tirpalo pasikeitimams, veikiant rūgštims ar šarmams) ir rūgštumą – taip suaktyvina ir pagerina dirvos mikrofloros bei mikrofaunos gyvybingumą, turi įtakos dirvožemio fermentų aktyvumui, pagerina maisto medžiagų pasisavinimą. Humistaras, ypač jame esančios huminės rūgštys ir jų druskos, stimuliuoja sėklų dygimą, aktyvina augalų kvėpavimą, didina produktyvumą ir fotosinezės procesus, stiprina šaknų sistemos augimą, ypač gilyn. Tai stiprina augalo imunitetą, padidina atsparumą ligoms ir pagerina mitybos elementų, ypač mikroelementų pasisavinimą. Visi išvardinti veiksniai prisideda prie dirvožemio derlingumo gerinimo, augalų produktyvumo didinimo ir produkcijos kokybės gerinimo.

Atlikus humistaro normų (humistaro 2, 5, 10, 20 ir 50 l ha-1 prieš vagų formavimą) efektyvumo morkų Samson pasėlyje tyrimus, nustatyta, kad didžiausias morkų prekinis derlius išaugintas išlaisčius 20 l ha-1 humistaro. Išlaisčius šią normą, sumažėja fulvo ir padidėja huminių rūgščių kiekis dirvožemyje, padidėja jų santykis. Tai reiškia, kad gerėja humuso kokybė. Mūsų šalies dirvožemiuose vyrauja fulvatinio tipo humusas ir huminių bei fulvo rūgščių santykis yra gerokai mažesnis už 1 (0,4–0,6), tuo tarpu juodžemiuose jis būna 1–1,5 ir didesnis. Kadangi gaunamas didesnis derlius, tai ir pajamos didesnės, o produkcijos savikaina mažesnė.

Tiriant humistaro ir tręšimo kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis (tręšimas kompleksinėmis trąšomis N50 – foninis tręšimas, foninis tręšimas + humistaro 50 l ha-1) įtaką morkų derliui, gauta, kad prekinis morkų derlius, išlaisčius humistarą, padidėjo 7,5 t ha-1, arba 17,1 proc. Padidėja huminių rūgščių kiekis dirvožemyje ir prekinės produkcijos (išsilaikiusio prekinio derliaus kiekis) kiekis.

Tręšiant trąšomis su huminėmis medžiagomis, gerėja ir fizikinės, ir agrocheminės dirvožemio savybės. Tokios trąšos savo sudėtyje neturi sunkiųjų metalų, natrio ir chloridų, netoksiškos, todėl jomis tręšiant sumažinamas neigiamas poveikis aplinkai. Belgijoje atlikti tyrimai parodė, kad bulvių pasėlius tręšiant skystu Humifirstu, derlius padidėja 12 proc. ir 17 proc. – tręšiant biriomis Humifirst trąšomis. Tyrimų duomenys rodo, kad tręšiant biriu Humifirst gautas didesnis derliaus priedas, nei tręšiant skystu. Kukurūzų derliaus priedai skyrėsi nesmarkiai, tai priklausė nuo dirvožemio turtingumo maisto medžiagomis. Abiejuose tyrimuose padidėjo azoto ir fosforo pasisavinimas.

Trąšoje Humifirst 11-07-17 su mikroelementais be azoto, fosforo ir kalio, yra: 3 proc. MgO, 12 proc. S, 0,014 proc. chelatizuoto Zn ir 0,75 proc. koncentruotų huminių rūgščių. Patręšus 1 t Humifirst, dirvožemis praturtinamas 110 kg N, 70 kg fosforo, 180 kg kalio, 30 kg magnio, 12 kg sieros, 1,4 kg cinko bei 25 l humistaro.

Humifirst trąšų efektyvumo tyrimai, atlikti SDI, parodė, kad prekinis morkų derlius nuo šių trąšų (N60, arba 545,4 kg ha-1 trąšos fiziniu svoriu) padidėja beveik 20 proc., tuo tarpu nuo įprastų kompleksinių, išberiant tą patį azoto kiekį (600 kg ha-1 trąšos fiziniu svoriu), – 12,9 proc. Geriausias derlius gautas ir tręšiant sumažinta 25 proc. Humifirst trąšų norma, bet pridėjus 25 l ha-1 humistaro. Prekinis morkų derlius, palyginti su tokiu pačiu tręšimu įprastomis kompleksinėmis trąšomis, padidėja 3,8 proc. Morkų prekinio derliaus priedas nuo 1 kg maisto medžiagų Humifirst trąšose siekė 18,2 kg ir buvo 70 proc. didesnis nei nuo įprastinių kompleksinių trąšų (naudota Cropcare 10 10 20 + mikroelementai). Sumažinus trąšų normas 25 proc. (Humifirst – 409, Cropcare 450 kg ha-1) ir pridėjus 25 l ha-1 humistaro, atsipirkimas produkcija buvo geresnis nei tręšiant vienomis trąšomis. Produkcijos atsipirkimas, tręšiant sumažinta įprastinių kompleksinių trąšų norma ir pridėjus humistaro, padidėjo 2 kartus. Taigi, humistaro priedas, ypač prie įprastinių kompleksinių trąšų, yra efektyvus.

Azoto problema

Azotas – maisto medžiaga, labiausiai apribojanti augalų derlių, bet tai yra elementas, kuris labiausiai teršia aplinką ir turi daugiausiai įtakos gyvulių ir žmonių sveikatai. Augalai pasisavina azotą nitratinėje formoje, o išbertą amonio formoje bakterijos nitrifikuoja per kelias dienas. Didžioji azoto trąšų dalis ES šalyse kaip tik ir yra nitratinėje formoje. Nitratų judrumas yra jų privalumas ir trūkumas. Nitratų išplovimas sumažina azoto trąšų efektyvumą, padidina nitratų akumuliaciją gruntiniuose vandenyse, tuo pačiu mažėja azoto panaudojimo efektyvumas. Auginant IKP, azoto trąšų efektyvumo didinimas, mažinant poveikį aplinkai, tampa išskirtinai aktualia problema. Tobulinant nitratines azoto trąšas, jų sudėtis papildoma gamtiniais mineralais (kizeritas, ceolitas), arba cheminiais nitrifikacijos inhibitoriais (metilen-urea, dimetil-pirazol-fosfatas). Dėl jų sugebėjimo absorbuoti amonį, o po to jį atiduoti, galima daryti prielaidą, kad augalai per vegetacijos laikotarpį tolygiau bus aprūpinami azotu, o tai šio meto klimatinėmis sąlygomis (aukštėjanti temperatūra ir drėgmės trūkumas atskirais vegetacijos laikotarpiais) sumažintų stresų ir azoto išsiplovimo pavojų bei padidintų trąšų efektyvumą ir leistų sumažinti azoto trąšų normą.

SDI atlikti tyrimai parodė, kad morkų prekinis derlius nuo azoto trąšos su ceolitu, palyginti su tręšimu kalcio amonio salietra (KAN27), padidėjo 4,7 proc., palyginti su tręšimu amonio salietra (AS) – 4,1 proc. Išberiant 1 kg azoto amonio salietros (N90+30), gauta 45,9 kg, kalcio amonio salietros (N90+30) – 50,0 ir azoto trąšos su ceolitu (N90+30) – 71,7 kg prekinio morkų šakniavaisių derliaus.