• Temos
• Verta žinoti

Ir sodą reikia maitinti

Juozas Lanauskas

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto vyresnysis mokslo darbuotojas

2011-06-01

Pastebėjote, kad pasikeitė jau ne vienus metus augintų vaismedžių lapų spalva, ūglių auginimo intensyvumas ar sumažėjo derlius? Reikia ieškoti priežasčių. Gali būti, kad vaismedžiams stinga maisto medžiagų.

Ištirkite dirvožemį

Svarbu žinoti, kad agrocheminėms analizėms skirti dirvožemio mėginiai turi būti tipingi, t. y. būti paimti iš viso lauko, kai dirvožemis vienodas, arba iš atskirų lauko dalių, kai dirvožemis skirtingas. Paprastai atskirai analizuojamas dirvožemis iš ariamojo sluoksnio (0–30 cm) ir poarmenio (31–60 cm). Dirvožemio mėginiai specialiais grąžtais arba kaltais imami iš keleto vietų. Jų neturint, iš ariamojo sluoksnio mėginius galima paimti kastuvu. Iškasus 30 cm gylio duobutę, nuo vienos jos sienelės kastuvu atpjaunamas plonas dirvožemio sluoksnis. Nuo kastuvo tolygiai iš viso sluoksnio atskiriama nedidelė dalis žemių. Paėmus visus mėginius, žemė gerai išmaišoma ir sudaromas apie 0,5 kg sveriantis dirvožemio pavyzdys. Žemę galima supilti į plastikinę ar popierinę tarą, pavyzdžiui, maišelius, dėžutes.

Dirvožemio pavyzdžiai per 48 valandas turi būti išdžiovinti arba nedelsiant nuvežti į tyrimo laboratoriją. Žemė džiovinama išpilta plonu sluoksniu, esant reikalui, permaišoma. Sausą dirvožemį galima saugoti ilgesnį laiką.

Prieš įveisiant sodus, būtina nustatyti dirvožemio pH, humuso, kalio (K2O), fosforo (P2O5), magnio (MgO) kiekį. Jei reikia, galima nustatyti kalcio (CaO) ir mikroelementų kiekį.

Vaismedžiai maisto medžiagoms nereiklūs. Dauguma sodo augalų gerai auga ir dera, kai 40–50 cm dirvožemio sluoksnyje būna nemažiau kaip 100 mg/kg P2O5, 150–200 mg/kg K2O, dirvožemio pH – 6–6,5. Tinkamiausi sodams – laidūs vandeniui priemoliai ir imlūs drėgmei priesmėliai. Netinka užmirkę dirvožemiai.

Derančiuose soduose dirvožemis analizuojamas kas 3–4 metus. Tais atvejais, kai tarpueiliai šienaujami, o pomedžiai purškiami herbicidais, dirvožemio mėginiai gali būti imami atskirai iš tarpueilių ir pomedžių. Tarpueiliuose pavyzdžiai imami iš apželdintos juostos vidurio, pomedžiuose – iš tarp vaismedžių ir apželdintos juostos esančio tarpo (paprastai purškiamo herbicidais) vidurio.

Įsidėmėtina, kad azotas (N), kalcis (Ca), magnis (Mg) ir kalis (K) geriausiai pasisavinami neutraliose ir silpnai rūgščiose dirvose. Šių elementų gali trūkti rūgščiose ir labai rūgščiose dirvose.

Rūgščioje terpėje gerai pasisavinama geležis (Fe), manganas (Mn), cinkas (Zn) ir varis (Cu). Kai dirvos pH>6,8, šių elementų vaismedžiams gali trūkti.

Maisto medžiagų trūkumą galima nustatyti ir vizualiai

Vertinant vaismedžių maisto medžiagų pakankamumą vizualiai, reikia atkreipti dėmesį į lapų spalvą, ūglių augimo intensyvumą ir sveikatingumą, derliaus dydį, vaisių vystymosi kokybę. Dažniausiai, esant sutrikimų, pakinta lapų spalva.

Jei vaismedžiams stinga magnio (Mg), azoto (N), fosforo (P) ir kalio (K), pasikeitimus pirmiausia pastebėsime ant žemutinėje ūglio dalyje esančių lapų. Jei minėtų elementų vaismedis negauna ir vėliau, požymiai išryškėja ir ūglių viršūnėje.

Geležies (Fe), vario (Cu) ir cinko (Zn) pirmiausiai pritrūksta jauniems lapams. Mangano (Mn) trūkumo požymiai dažniausiai pasireiškia ant vidurinėje ūglio dalyje esančių lapų, kalcio (Ca) ir boro (B) – ant vaisių. Kad būtų išsiaiškinta, kokių maisto medžiagų trūksta vaismedžiams, rekomenduojama ištirti lapus.

Lapų pavyzdžiai analizei renkami nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Viename pavyzdyje turi būti 50–100 lapų. Jie skinami su lapkočiais iš keturių vaismedžio šonų (pagal pasaulio šalis) nuo metūglių viduriniosios dalies. Nuo vieno metūglio nuskinami 1–2 lapai. Jie turi būti matomoje vietoje, nepažeisti ligų ir kenkėjų. Kiekvienai tiriamai veislei sudaromi atskiri pavyzdžiai. Sudaryto pavyzdžio lapai turi būti išdžiovinti. Negalima pavyzdžių rinkti tuojau po stipraus lietaus, ką tik nupurškus vaismedžius trąšomis ar pesticidais.

Obelų mitybos lygio apibūdinimas pagal mitybos elementų kiekį lapuose

(Pagal A.Sadowski, 1990)

Tinka visos trąšos

Sodams tręšti tinka tiek paprastos, tiek sudėtinės ar kompleksinės trąšos. Svarbiausia nustatyti, kokio elemento vaismedžiai stokoja. Pavyzdžiui, jeigu trūksta kalio, pakanka patręšti kalio trąšomis, nebūtina berti kompleksinių trąšų su mikroelementais.

Populiariausia azoto trąša – amonio salietra. Ja patartina tręšti neutralios arba jai artimos reakcijos dirvožemiuose įveistus sodus. Kai dirvožemiai rūgštesni, geriau tinka kalcio arba kalcio-amonio salietra. Šios trąšos nerūgština dirvos. Azoto trąšomis tręšiama pavasarį, maždaug antroje balandžio pusėje. Lengvas dirvas arba tada, kai reikia išberti daugiau trąšų, rekomenduojama tręšti per du kartus. Antrąkart tręšiama po 2–3 savaičių. Azoto trąšas išberti per du kartus verta dar dėl vienos priežasties. Mūsų klimato sąlygomis, vaismedžiams žydint, dažnai būna šalnų. Nušalus žiedams, gausiau azotu patręšti nederantys vaismedžiai stipriau auga, tenka daugiau lėšų ir laiko skirti jiems genėti ir formuoti. Jeigu šalnos sunaikina būsimą derlių, antrą kartą galima netręšti. Sumažinus azoto normą nederančiame sode, vaismedžiai auga lėčiau.

Iš fosforo trąšų paminėtini superfosfatai ir amofosai. Pastaruosiuose be fosforo yra ir amoniakinio azoto. Iš amofoso fosforas greičiau pasisavinamas. Fosforo trąšomis patartina tręšti rudenį, kai dirvoje daugiau drėgmės, ir trąšos greičiau įsigeria.

Sodams tinka chloridinės arba sulfatinės kalio trąšos. Kalio chloridas yra pigesnis. Jį patartina išberti rudenį, kai vaismedžiai baigia vegetuoti. Su kalio chloridu į dirvą patekusį chlorą per žiemą ir ankstyvą pavasarį vanduo išplauna iš šaknų zonos ir neigiamo poveikio vaismedžiams nepadaroma. Nelabai gausiai kalio chloridu (iki 100 kg/ha K2O) galima tręšti ir pavasarį.

Gera trąša yra kalio magnezija. Ja reikėtų tręšti tik tais atvejais, kai vaismedžiams trūksta ne tik kalio, bet ir magnio. Iš magnio trąšų tinka magnio sulfatas (bevandenis bei hidratuotas) ir kizeritas.

Vaismedžių tręšimas per lapus

Kompleksinės ir sudėtinės trąšos labiau tinka lengvuose nederlinguose dirvožemiuose. Jose yra skirtingas azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų kiekis bei santykis. Trąšos gali būti su chloru ir bechlorės. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasirinkti tokias, kurios labiausiai atitiktų augalų poreikius bei papildytų dirvožemį trūkstamais elementais. Obelims dažniausiai trūksta azoto ir kalio, tad šių elementų trąšose turėtų būti daugiausia.

Jeigu tręšiama rudenį, trąšose turi būti mažiau azoto (iki 5 proc.) arba visai nebūti. Tręšiant pavasarį, atsižvelgiant į dirvožemį, azoto ir kalio santykis trąšose turėtų būti 1:1–2. Trūkstant konkretaus elemento, jis papildomas iš kitų trąšų.

Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta vieno ar kito elemento, juos būtina nupurkšti vandeniniais trąšų tirpalais. Patręšti per lapus profilaktiškai verta nuo nepalankių veiksnių nukentėjusius vaismedžius, pvz., po šaltos žiemos, šalnų ar sausros metu dažnai sutrinka vaismedžių mityba. Tokiu atveju trąšomis nupurkšti vaismedžiai greičiau atsigauna.

Trąšos paprastai purškiamos kartu su pesticidais. Retai pasodintiems sodams (6x4 m) nupurkšti rekomenduojama sunaudoti 1000 l/ha tirpalo. Puškiant turėtų būti nevėjuota, o oro temperatūra ne aukštesne kaip 15 °C. Trąšų nereikėtų purkšti atskiedus su mažiau kaip 500 l/ha vandens. Kuo ilgiau po purškimo vaismedžių lapija būna drėgna, tuo daugiau elementų pasisavinama. Kai labai šilta, skiedinio vanduo greitai išgaruoja, ant lapų (vaisių) susidaro druskos kristalai, ir purškimo efektyvumas būna mažesnis.

Trąšų normos (kg/ha) sodams, atsižvelgiant į vaismedžių mitybos lygį

Taigi, rūpestingas sodininkas padarys viską, kad jo sodas nekentėtų nuo maisto medžiagų stygiaus. Ne veltui yra sakoma – „kaltink save, o ne saulę, jei tavo sodas nežydi“.