• Temos
• Verta žinoti

Formuojame laibosios verpstės formos obelis

Dr. (HP) Nobertas Uselis

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Sodininkystės technologijų sektoriaus vedėjas

2012-05-23

Vaismedžius formuojant laibųjų verpsčių vainikais, atlenkiamos šakos ir saikingai genima, kad būtų vertikalus liemuo, vainiko apačioje – horizontalios šakos, o vainiko viduryje ir viršuje – tik trumpos, dažniausia vaisinės šakutės. Aptarsime, kaip formuoti laibųjų verpsčių vainikus pirmuosius trejus vaismedžio metus.

Pirmieji metai

Pirmasis vaismedžių genėjimas ir formavimas panašus į paprastųjų verpsčių vainikų formavimą pirmaisiais metais. Įtakos turi sodinukų kokybė, ypač jų šakotumas. Pirmojo genėjimo metu nuo kamieno iki 0,7 m virš žemės iškerpamos visos šakutės. Jeigu vaismedžiai reikiamame aukštyje turi 4–6 horizontalias šakutes, jų genėti nereikia. Genėti ir formuoti dažniausia nereikia gražiai išsikerojusių vienmetukų arba dvimetukų su vienamečiais vainikais vaismedžių. Tradiciniams dvimetukams išgenimos stačiu kampu augančios šakos, kurių negalima atlenkti, o kitos atlenkiamos horizontaliai ir formuojamas apatinis šakų vainikas.

Formuojant mažiau šakotus, turinčius tris šakas vaismedžius, šakos atlenkiamos horizontaliai, o 0,2 m virš viršutinės šakos patrumpinamos viršūnės. Tuomet iš šoninių pumpurų auga naujos viršūnės. Nešakoti sodinukai patrumpinami 0,9–1,0 m nuo žemės ir 0,7–0,9 m aukštyje auginamos kelios šakos vainikams formuoti. Jeigu sodinukai turi vieną ar dvi šakutėmis, jas būtina nukirpti ir toliau formuoti kaip nešakotus vaismedžius.

Vaismedžiai, kurie turi per mažai šakų arba visai nešakoti ir patrumpinti pavasarį, jau gegužę augina ūglius, iš kurių bus formuojamos naujos viršūnės ir vainikai. Dažniausiai šalia viršūnių 2–3 ūgliai auga į viršų, o žemiau esantieji auga horizontaliai. Gegužę, kai nauji ūgliai būna 5–10 cm ilgio, pradedami formuoti vainikai: iš viršutinių pumpurų auga stipriausi ūgliai, iš kurių ir formuojamos viršūnės. Iš žemiau augančių ūglių suformuojamas apatinių šakų vainikas. Stiprūs ūgliai auga ne tik iš viršūninių pumpurų, bet ir iš dviejų-trijų žemiau augančiųjų, kurie auga aukštyn ir konkuruoja su viršūnėmis. Net ir horizontaliai atlenkti dažnai būna stambūs panašaus storio, kaip viršūnės, tuomet vieną, o kartais ir du viršutinius stačiai į viršų augančius ūglius būtina išlaužti. Žemesnieji ūgliai dažnai auga beveik horizontaliai, o kitus 5–10 cm ilgio ūglius galima nukreipti horizontaliai skalbinių segtukais.

Vasaros pradžioje formuojant išsikerojusius, pavasarį negenėtus arba labai mažai genėtus vaismedžius, svarbiausia atkreipti dėmesį į viršūnes, nes iš jos viršutinių šoninių pumpurų 2–4 per stiprūs ūgliai smailiais kampais išauga į viršų. Tuos ūglius galima nuplėšti staigiu rankos judesiu žemyn. Žemesnieji ūgliai paprastai būna silpnesni, auga beveik horizontaliai ir viršūnėse dažniausiai suformuoja žiedinius pumpurus.

Jeigu gegužę vainiko apačioje augantys ūgliai nenukreipti horizontaliai, tai galima padaryti rugpjūtį, bet tada juos reikės lankstyti virvute, o tai gerokai brangiau.

Rugpjūtį vėl apžiūrimi vaismedžiai, kurių viršūnė buvo patrumpinta. Ūgliai atlenkiami horizontaliai, jeigu segtukais tai nepavyko padaryti. Atlenkti ūgliai silpniau auga, suformuoja daugiau žiedinių pumpurų, vainiko vidų geriau apšviečia saulė. Jeigu šakos auga smailiu kampu ir jų atlenkti negalima, jos išgenimos. Svarbu išgenėti stambesnes šakas, kurios panašaus storio su liemeniu ir yra jo konkurentės, nesvarbu ar jos auga aukštyn, ar horizontaliai. Paprastai vaismedžiams viršūnės formuojamos iš viršūninių ūglių, bet jeigu jie per silpni, geriau patrumpinti viršūnes virš gerai augančių šoninių ūglių, o tą ūglį pririšti kaip viršūnę.

Antrieji metai

Pasodintiems su šakutėmis vaismedžiams antrųjų metų pavasarį išgenimi aukštyn augantys stiprūs vilkūgiai ir per storos šakos, nes jos už liemenį turėtų būti perpus plonesnės. Jeigu vainikų viduryje auga storesnės šakos, jos išgenimos, paliekamos tik smulkiosios.

Pasodintiems nešakotiems ar per mažai šakų turintiems sodinukams pirmaisiais metais suformuojami apatiniai vainikai su horizontaliomis šakomis ir stačiai į viršų augančiomis viršūnėmis. Antraisiais metais, kad iš liemens augtų mažosios šakutės, viršūnės netrumpinamos, tik ilgesnės negu 0,6 m nukerpamos ir pakeičiamos šoniniu ūgliu. Jis atlenkiamas vertikaliai ir pririšamas prie kuolo, kaip nauja viršūnė. Vėliau, gegužę, nuo viršūnių nugenimi 1–2 aukštyn augantys konkurentai, paliekami tik horizontalūs smulkūs ūgliai, iš kurių formuojasi vaisinės šakutės. Rugpjūtį išgenimi iš šakų augantys stiprūs vilkūgliai. Horizontalūs bei aukštyn augantys, nors silpnesni ir trumpesni (iki 20 cm), bet su žiediniais pumpurais viršūnėje ūgliai paliekami, nes tai bus vaisinės šakutės. Visi viršūnėse per stipriai ir smailiu kampu augantys ūgliai išgenimi.

Tretieji metai

Šiais metais per stipriai augančias vaismedžių viršūnes galima pakeisti silpnesnėmis. Svarbu, kad šakos nepradėtų augti stipriau už liemenį ir kad tokių šakų nebūtų vainiko viduryje, t. y. virš apatinių horizontalių šakų vainikų. Kaip ir antraisiais metais, gegužę–birželį šakų galuose, o ypač vaismedžių viršūnėse, išaugusius smailiais kampais ir stipresnius ūglius būtina išlaužyti. Antrąkart vaismedžiai genimi rugpjūtį. Tuomet nuo šakų nugenimi sutankėję, aukštyn augantys stiprūs ūgliai, nes jie sunaudoja daug vaisiams reikalingo kalcio, sudaro pavėsį, vaisiai prasčiau nusispalvina. Ūgliai pjaunami prie pat šakos, nepaliekami stuobreliai, kad nepradėtų želti dar daugiau ūglių. Tuo metu stiprūs ūgliai nugenimi ir nuo liemens.