• Temos
• Verta žinoti

ES žemės ūkio inovacijų politika formuojama neformaliai bendradarbiaujant

Dr. Gintarė Kučinskienė

Inovacijų plėtros ir projektų valdymo skyriaus vadovė

2016-02-22

Inovacija – vienas dažniausiai naudojamų apibūdinimų siekiant įvardyti technologinę, organizacinę ar visuomeninę pažangą, tobulesnius arba tiesiog geresnius sprendimus.

Pastaraisiais metais ši sąvoka pradėta vertinti ir matuoti nauju aspektu – pritaikymo praktikoje naudingumo kriterijumi. Juo paremta 2014–2020 m. Europos inovacijų partnerystės iniciatyva, išmanioji specializacija, tarptautinė mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“.

Naujasis ES finansinis laikotarpis skaičiuoja antruosius įgyvendinimo metus. Kaip sekasi šalies žemės ūkiui diegti inovacijas gamyboje?

Patikėti naujų darbo formų nauda

Europos Komisija (EK), formuojanti inovacijų politikos gaires, inicijuojanti jos įgyvendinimo teisinius dokumentus, neretai tarp ES šalių narių minima kaip ne visai pamatuotų sprendimų ir reikalavimų autorė. Tačiau šiuo finansiniu laikotarpiu inovacijų politikos kūrimo srityje ji remiasi labai tvirtais ir praktiškais argumentais: nepaisant to, kiek ir kokios turi patirties inovacijų kūrėjai, tikimasi, kad jiems padės toje srityje kompetentinga specialistų komanda ir to sprendimo „alkstantys“ praktikai. Toks darbas neretai apibūdinamas kaip „smegenų skolinimosi“ arba „smegenų šturmo“ metodas. Jis garantuoja platesnį inovacijų naudingumo aspektą, geriau atskleidžia jų pritaikomumą ir tvarumą. Kita vertus, taip užtikrinama, kad sukurta inovacijų nauda ir perspektyva bus išnagrinėtos plačiau. Taigi didesnė prielaida, kad inovacijos nenuguls ant lentynos ar į stalčių.

Taip formuojant inovacijų politikos įgyvendinimą, pakito ir EK darbo organizavimas. Jei anksčiau norint surinkti nuomonę iš ES šalių apie galimas ir perspektyvias mokslo vystymosi kryptis daugiau vadovautasi mokslininkų ataskaitomis, studijomis, nuotoliniu užsakomuoju darbu, tai pastaruoju metu šis procesas vykdomas daug lankstesnėmis formomis – į darbo grupes suburiant tos srities mokslininkus, gamybininkus, konsultantus. Organizuojami teminiai seminarai, konferencijos, sudaromos strateginės veiklos grupės (Fokus grupės).

Šiandien nei vienas tarptautinis renginys apie inovacijas neapsieina be renginio dalyvio darbo tematinėse grupėse. Dalyvius paskirsčius į nedideles iš anksto paskelbtas tam tikrų tematikų grupeles, kiekvieno bandoma išklausti, ką jis mano vienu ar kitu klausimu. Diskusijos vedantysis apibendrina nuomones ir pristato darbo grupių rezultatų išvadas.

Darbo grupėse rezultatas – virtinė užrašytų minčių, kurios vėliau grupuojamos, analizuojamos, iš jų formuluojamos išvados.

Tokia praktika iš tiesų naudinga. Kiekvienas turi galimybę ne tik išsakyti, ką galvoja rūpima tema, bet ir išgirsti, ką šiuo klausimu siūlo kiti diskusijos dalyviai. Idėjos gali būti tikslinamos, siaurinamos ar plečiamos, modifikuojamos ir pan.

Reikia pastebėti, kad Lietuvoje toks konferencijų, seminarų ar darbo tarp socialinių partnerių grupių principas, ypač žemės ūkio sektoriuje, vis dar labai retas. Daug dažniau darbui su galimais partneriais taikomas užklausimo – individualaus atsakymo metodas, kuris neleidžia tobulinti ir pildyti kitų pateiktų idėjų ar siūlymo.

Neretai į bendrą diskusiją aktualiais klausimais atstovai iš Lietuvos susiburia užsienyje.

Tenka pripažinti, kad klausytis ir išgirsti apie partnerių interesus, pasiekti bendro sutarimo dar mokomės. Dažnas, veikdamas inovacijų srityje, ir šiandien vis dar galvoja, kad EK vykdoma inovacijų politika, kai sprendimai priimami bendradarbiaujant, yra tas pats 2007–2013 m. programavimo turinys tik kitu „rūbu“.

Vertinti sprendimų ekonominį naudingumą ir tvarumą

Šiuo metu Lietuvoje žemės ūkyje gamybos inovacijos gali būti kuriamos ir išbandomos dviem skirtingais būdais ir kryptimis: interaktyviuoju būdu, finansuojamu iš Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (LKPP), ir horizontaliuoju planiniu būdu, įgyvendinant išmaniosios specializacijos projektus. Pastaruoju atveju žemės ūkio ir maisto pramonės mokslas jau yra numatęs prioritetines kryptis, siektinus rezultatus, laukiama Europos Sąjungos struktūrinių fondų kvietimo teikti paraiškas.

Inovacijų poreikį, kurios finansuojamos iš LKPP, formuoja gamyba. Siekiant visapusiškiau išanalizuoti ir pateikti geriausią problemos sprendimą gamybos procese, į inovacijos (siūlomo sprendimo) kūrimo ar išbandymo procesą įjungiami konsultantai ir mokslininkai. Tikimasi, kad būtent trijų šalių partnerystė bus visapusiškai naudinga. Sumažės praraja tarp ūkininkų ir mokslininkų, o konsultantai padės ūkiams įgyvendinti inovacijas, bandymus, dalyvaus inovaciniuose procesuose ir informuos apie juos kitus galimus inovacijų naudotojus.

Tai ir paaiškina, kodėl ES nacionalinėse ir regioninėse kaimo plėtros 2014–2020 m. programose inovacijų diegimo finansavimo šaltinis (EIP) yra Bendradarbiavimo priemonė.

Reikia pasidžiaugti, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio ES šalių, praėjusiais metais kvietusi pareiškėjus teikti EIP projektus. Belaukiant jų vertinimo, jau planuojamos ir šių metų EIP projektų temos, diskutuojama apie lietuviškų inovacijų naujumą, reikalingumą, kokybę, tvarumą. Skeptikus, kurie mano, jog kitose ES šalyse inovacijos yra kitokios nei pas mus, drąsiai galime nuraminti. Ne viename pasauliniame, europiniame ar regioniniame renginyje pristatomos žemės ūkio gamybos sektoriaus inovacijos tikrai nėra kažkuo itin ypatingos ir turinčios esminį, revoliucinį poveikį tai veiklos sričiai. Dažniausiai tai, visų pirma, inovatyvūs sprendimai, orientuoti į labai konkretų ūkio problemos sprendimą. Daugeliu atvejų pagrindinis inovacijų sklaidos aspektas yra sprendimo ekonominis naudingumas ir tvarumas. Todėl visiems vietiniams žemės ūkio srities inovacijų kritikams norėtume atsakyti, kad Lietuvoje inovacijos yra tokios, kokias sutinka įgyvendinti ir diegti ūkiai, kokias teikia mokslo ar konsultavimo institucijos ir, žinoma, tokios, kokioms nutariama skirti finansavimą.

Tiesa, žinant tai, kad EK žada įtraukti ES šalyse vykdytus EIP projektus į vieną duomenų bazę, norėtųsi, kad Lietuvoje daugiau dėmesio būtų skiriama EIP projektų tvarumui, rezultatų apčiuopiamumui. Juk norėdami semtis idėjų iš svetur, turėsime reprezentuoti ir tai, ką mes savo šalyje sukūrėme naudotino, išliekamo, nesunkiai pritaikomo svetur.

ES šalyse narėse pagal kaimo plėtros programas 2014–2020 m. įgyvendinant EIP projektus planuojama įkurti veiklos grupių, vnt.

Šaltinis. Europos kaimo tinklo asamblėjos inovacijų grupės trečiojo posėdžio medžiaga (2015, lapkričio 17 d.).

Turėtų būti skatinama dirbti tarptautiniuose projektuose

Tarptautinėje erdvėje daug diskutuojama ne tik apie EIP projektų įgyvendinimo aspektus, naudą ūkininkams. Daug kalbama apskritai apie ES egzistuojančią žemės ūkio žinių perdavimo sistemą AKIS (Agricultural knowledge information system). Šias ES šalyse plėtojamas informacines sistemas (AKIS) kelerius metus analizavo praeitais metais pasibaigęs Pro-AKIS projektas, finansuotas iš mokslinių tyrimų programos (rezultatai skelbiami www.proakis.eu). Analizuota, kas ir kokias paslaugas ir žinias teikia žemės ūkio sektoriui, kaip greitai ir kokiu būdu ūkininkai gauna naują informaciją.

EK, įvertindama šiuo laikotarpiu didėjančius iššūkius žemės ūkio sektoriui – gaminti daugiau iš mažiau, ekonomiškiau ir tvariau – išskiria itin svarbų konsultavimo tarnybų vaidmenį AKIS procese. Nuo darnaus strateginio konsultavimo tarnybų vystymosi, t. y. paslaugų tobulinimo, kūrimo ir plėtojimo, darbuotojų kvalifikacijos kėlimo ir kompetencijų stiprinimo, naudojamų konsultavimo įrankių šiuolaikiškumo didžiąja dalimi ir priklausys, kaip AKIS prisidės prie bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo.

Todėl neatsitiktinai tarp vienos iš didžiausių kada nors ES egzistavusių mokslinių tyrimų ir inovacijų programų „Horizontas 2020“ veiklos srities „Tvarus ir saugus maistas, lanksčios ir efektyvios išteklių naudojimo grandinės“ reikalavimų minimas ir praktikų dalyvavimas, o teikti projektus gali ne tik mokslo įstaigos. Būtent iš šios programos tikimasi, kad finansuojami projektai (neretai jų biudžetas siekia 4–7 mln. €) galėtų ir turėtų daryti įtaką tam tikrų žemės ūkio šakų vystymuisi, tarptautinių mastu organizuoti tinklų veiklą, fundamentalųjį mokslą artintų prie praktikos.

Reikia pastebėti, kad Lietuvos žemės ūkio sektoriui ir praktikams (konsultantams, ūkiams) dalyvauti šiuose tarptautiniuose projektuose kol kas sekasi labai vangiai. Pasak Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros l. e. direktoriaus pareigas Birutės Bukauskaitės, Lietuva pagal projektų teikimą programai „Horizontas 2020“ yra priešpaskutinė ES. Jau imta viešai diskutuoti, kaip reikėtų aktyvinti šalies mokslininkus teikti paraiškas dalyvauti šioje programoje.

Gal patirties šiuo klausimu būtų verta pasisemti iš kitų ES valstybių? Štai Šiaurės Reino Vestfalijos žemėse (Vokietija) įgyvendinant EIP projektus, Žemės ūkio ir maisto federalinio biuro darbuotojai Inovacinių veiksmų skatinimo plane yra numatę veikiančias veiklos grupes motyvuoti teikti paraiškas ir dalyvauti programos „Horizontas 2020“ veikloje.