• Temos
• Augalininkystė

Brolių ūkininkavimo sėkmės istorija: bendrystė ir apgalvota rizika

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė

2016-11-22

Išpuoselėtą šakiečių Rasos ir Vidmanto Martinaičių sodybą bei drauge su broliu Mindaugu tvarkomą ūkio bazę Lembūdžių kaime rasti nesunku. Pro beržų ir liepų apsuptą teritoriją iš tolo šviečia nauji grūdų bokštai, o ant aukšto stiebo iškelta tautinė vėliava.

Atvykus į ūkį, Konsultavimo tarnybos Šakių r. biuro vadovė Aušrelė Pukinskienė ištaria: „Čia gyvena darbštūs ūkininkai! Didelis ir pažangus jų augalininkystės ūkis, skoningai tvarkoma sodyba, šeima domisi kultūriniu gyvenimu. Apie tokius žmones drąsiai galima sakyti: jie yra šiuolaikinio kaimo elitas“. Apie daugiau nei du dešimtmečius trunkančią ūkininkavimo patirtį, brolišką bendrystę ir gyvenimo filosofiją kalbamės su Vidmantu (nuotr. kairėje) ir Mindaugu (nuotr. dešinėje) Martinaičiais, sėkmingai ranka rankon valdančiais 700 ha augalininkystės ūkį.

Vienas krimtote radiotechnikos mokslus, kitas esate elektrikas. Kaip nutiko, kad broliškai ėmėtės žemės ūkio verslo?

Vidmantas: Paradoksas – sakiau nei staliumi, kaip tėtis, nebūsiu ir į traktorių gyvenime nesėsiu. Kiek pamenu, vasaras tėčio dirbtuvėse praleisdavau. Kas daugiau, jei ne aš? Juk vyriausias. Pažintis su žemės ūkiu prasidėjo 1992 m. Tėvas susigrąžino 27 ha senelio žemės. Už pajus gavo seną traktorių, 5 karves, arklį, dalį fermos ir pradėjo ūkininkauti. Augino viską iš eilės: linus, kviečius, cukrinius runkelius. Buvau 24-erių, grįžęs iš armijos, sukūręs šeimą Tauragėje. Išgyventi galėjome, tačiau norėjosi daugiau, o ir tėvams reikėjo pagalbos. Tad po metų grįžome į Šakius. Galima sakyti, kad patys „prisitrynėme“. 1994 m. pradėjome statyti ūkinį pastatą. Tuomet grįžo Mindaugas. Jis perėmė tėčio žemę, aš – mamos. Viskas išėjo natūraliai. Savo ūkius įregistravome palyginti vėlai: Mindaugas 1998 m., aš – dar po metų.

Mindaugas: Ūkyje prasidėjo statybos, reikėjo dvidešimtmečio pagalbininko „košei“ ir plytoms nešioti (juokiasi). Pradžia buvo sudėtinga: visi pasimetę, nežinojo, kas yra gerai, kaip daryti. Ūkininkavimas toks lyg ir netikras: deklaruoti žemių nereikėjo, valdų kodų nebuvo. Žemės pirkdavome ir nuomojomės po truputį, tai aš, tai Vidmantas. Kai prasidėjo deklaravimas, reikėjo įsivesti tvarką, pradėjome šiek tiek skirstyti žemes. Nors esame 5 vaikai, bet tik mes gyvenimą susiejome su žeme. Daugiau norinčiųjų nebuvo (abu juokiasi). Be to, prasidėjo pirmoji SAPARD parama, reikėjo kažko imtis.

Šakių rajonas – tipiškas žemdirbystės kraštas, kur žemės derlingos. Ar dėl to pasirinkote augalininkystę?

Vidmantas: Iš tikrųjų reikėjo spręsti, ką pasirinkti: arba plėsti ūkį, statytis fermas, nes tvarte tilpo 14 melžiamų karvių, arba atsisakyti gyvulininkystės. Manęs gyvulininkystė netraukė. Važiuodavau kasti cukrinių runkelių. Šakiuose juos augino visi, kas netingėjo. Tai paskaičiavau, kad per dieną už cukrinių runkelių kasimą gaudavau tiek, kiek karves reikia melžti pusę metų. Skirtumas buvo akivaizdus gyvulininkystės nenaudai. Dabar turime du atskirus augalininkystės ūkius, bet bendrą technikos bazę. Kartu deklaruojame 700 ha. Auginame žieminius ir vasarinius kviečius, rapsus, cukrinius runkelius, miežius, pagal žalinimo reikalavimus šiemet nemažai pasėjome pupų (60 ha) ir žirnių (70 ha). Kadangi dirvos derlingos, beveik pusę ploto kasmet stengiamės užsėti kviečiais. Dirbti galėtume tikrai daugiau, bet nėra kur plėstis, laisvos žemės rajone trūksta.

Mindaugas: Su broliu patys dirbome kiek galėjome: projektavome, statėme, kalėme, virinome. Nebuvo nei iš ko, nei už ką, nei kaip. Štai arkinį sandėlį atsivežėme iš kito rajono, patys išsiardėme ir susirinkome. Nors samdome 6 darbuotojus (4 Vidmanto), tačiau daug ką patys turime išmokti, išbandyti, kad kitam parodytume. Daug yra popierizmo, nemažai organizacinių darbų. Gerai, kad Konsultavimo tarnyba netoli – jei reikia konsultacijos, nuleki į biurą, visuomet atsakymą gauni.

Kokius dar atsakymus gauti padeda Konsultavimo tarnyba?

Mindaugas: Su Konsultavimo tarnyba dar tėvai pradėjo bendradarbiauti, o mes tęsiame partnerystę. Pradėjus domėtis augalininkyste, pasidarė viskas įdomu: nuo cheminių produktų ir trąšų iki kompiuterinių programų. Su konsultantais susidėliojame tręšimo, purškimo planus, jie padeda užpildyti Augalų apsaugos, Trąšų naudojimo apskaitos žurnalus.

Buvau vienas pirmųjų klientų, pradėjęs naudotis Konsultavimo tarnybos sukurta kompiuterine ūkio valdymo programa „e-GEBA“. Joje yra galimybė planuoti visus ūkio darbus: technologijas, derlių, tręšimą, augalų apsaugą, viską ekonomiškai įvertinti, sudaryti ataskaitas ir kt. Svarbu analizuoti surinktus duomenis, nes jie gali signalizuoti apie įvykusius pokyčius ar būtinus nedelsiant atlikti veiksmus. Be to, galima stebėti ir istorinius duomenis, tai suteikia papildomą naudą. Prieš kelerius metus mano ūkis buvo tikrinamas ne kartą. Iš „e-GEBA“ atspausdinau reikalingas ataskaitas. Viskas tiko, jokių priekaištų tikrintojai neturėjo. Vadinasi, programoje viskas gerai sudėliota. Žinoma, į programą reikia teisingai suvesti pradinius duomenis.

Ūkių laukuose konsultantai buvo įrengę ir bandymus – augalų vegetacijos metu vertino pasėlių būklę.

Vidmantas: Šakių r. biuro konsultantai tvarko ir ūkių buhalterinę apskaitą, rengė verslo planus, užpildė paraiškas paramai gauti. Visus 5 vykdytus projektus, išskyrus pirmuosius, sėkmingai administravo taip pat konsultantai. Viskas vietoje, sužiūrėta, aptarta, parengta. Aušrelė (red. Šakių r. biuro vadovė, ekonomikos konsultantė Aušrelė Pukinskienė) mums parengia individualias ekonomines ūkių veiklos analizes, palyginimus su lygiaverčiais ūkiais, tad galime įvertinti savo ūkius iš šalies. Viskas turi atsipirkti. Dalyvauti paramos programose taip pat reikia protingai
ir skaičiuojant.

Seniai domitės preciziniu ūkininkavimu. Išmaniosios technologijos ūkyje – būtinybė?

Vidmantas: Tai nėra būtinybė, be išmaniųjų technologijų išgyvensi, tačiau jas naudojant ūkyje gali ne tik sutaupyti: pasėliai vienodėja, trąšas beri ten, kur reikia, informacija ūkio apskaitai labai praverčia. Įsigijome javų kombainą, kuriame įdiegta palydovinė sistema. Galime bet kada pasižiūrėti viso lauko derlingumą ir atskirose lauko vietose, jei įtariame, kad jos problematiškos. Didelio tikslumo drėgmės daviklis padeda greičiau ir tiksliau gauti duomenis apie nuimamą derlių ir pagal gautus rezultatus priimti sprendimus. Su konsultantais esame pasidarę dirvožemio tyrimus, tad duomenis panaudosime tręšdami laukus. Taip pat automatiškai fiksuojamas kūlimo greitis, grūdų drėgnumas ir kiti svarbiausi parametrai. Bandome naujoves pritaikyti ūkyje.

Eksperimentavimas – geriausias būdas atrasti savąsias tiesas. Kaip vis tik nusprendžiate, ką atsirinkti, pritaikyti savajame ūkyje?

Mindaugas: Stengiamės patys daug kur važiuoti, juk kitaip netobulėsi, negalėsi turėti savo nuomonės, o naujovių atsiranda vis greičiau. Jei būsi „įsikandęs“ vieną įmonę (tiek kalbant apie techniką, veisles, chemijos produktus), negalėsi pasirinkti geriausios. Patarėjų daug, bet pats turi priimti sprendimus. Žinių semiamės visur: įmonės organizuoja seminarus, mokymus. Daug jų organizuoja Konsultavimo tarnyba, tad stengiamės dalyvauti, pasitarti. Bandome vienaip, kitaip – eksperimentuojame, o kaip sužinosi, kas geriausia? Galima sakyti, kad tai kūrybinis darbas: skirtingi grūdai, turi stebėti jų nukūlimą, suvežimą, sandėliavimą, džiovinimą – viską turi padaryti laiku ir tinkamai. Javapjūtės metu Vidmantas kombainu dirba, aš tvarkausi prie bokštų.

Vidmantas: Bandėme sėti net vengriškus kviečius, bet jie akuoti, atsisakėme. Ilgiausiai sėjome žieminius kviečius Širvinta, Ada. Agronomija – Mindaugo sritis, jis tręšia, purškia, o aš sėju ir pjaunu, esu inžinierius-statybininkas.

Darbais broliškai dalijatės, drauge priimate sprendimus, net pamečiui esate abu tapę „Metų ūkio“ II vietos laimėtojais. Kas dar prisidėjo, kad ūkis yra konkurencingas ir rentabilus?

Vidmantas: Smagu, kai pastebi ir įvertina. Tarimasis tarpusavyje, informacijos rinkimas – labai svarbu. Dedi pliusus ir minusus, skaičiuoji, tuomet renkiesi. Naujų džipų iš parduotuvės neperkame (juokiasi). Kai nuomonė sutampa, imamės veiksmų. Jei ne, renkame informaciją toliau ir vėl analizuojame.

Mindaugas: Taip, svarstome. Jaučiu dvigubą atsakomybę. Jei ką nors ne taip padarysiu, bus blogai ir man, ir jam. Metai iš metų yra pelningi, eini į priekį. Žinai, kiek iš hektaro yra pelno, skaičiuoji ir galvoji: ar geriau su tuo pačiu traktoriumi padirbėti ilgiau, ar nusipirkti už pusę milijono dar vieną, kuris dirbs mėnesį, o paskui stovės. Rizika turi būti labai apgalvota. Nebuvo taip, kad išlaidos viršytų pajamas. Dalijamės sukaupta patirtimi: rengiame lauko dienas, ūkyje Konsultavimo tarnybos konsultantai atlieka bandymus, priimame svečius iš užsienio.

Šakių r. biuro konsultantų padedami, broliai dalyvauja ES paramos programose. Sėkmingai įgyvendinę 5 projektus, papildė žemės ūkio technikos bazę, įsigijo 2400 m³ talpos grūdų saugyklas ir džiovyklą. Beje, grūdų sandėlį suprojektavo ir pasistatė patys

Teigiama, kad net esant teisingame kelyje, jus aplenks, jei tenai tik sėdėsite. Kur dar pasiruošę investuoti, ką išbandyti ar įsigyti?

Mindaugas: Mūsų žemės labai išsimėčiusios, norėtųsi šiek tiek jas apjungti, kad galėtume racionaliau naudoti techniką. Iš pradžių apie tai negalvojome, išrankiai žiūrėjome: čia bala, ten stulpas, dar 5 km reikia važiuoti. O dabar ir 20 km važiuoji. Kai prie turėtų 27 ha prisidėjo dar 10 ha, tai oho – vos ne 40 proc. ūkis išaugo! Ūkininkavimo pradžioje atvažiavęs užsienietis klausė, kokio optimalaus dydžio ūkio norėtume? Galvoju, jei turėtume 200 ha, tai užtektų. O dabar jau 700 ha. Visuomet yra proporcijos: jeigu suvaldai ūkio situaciją, kodėl nesiplėsti? Štai Kazachstane šimtais tūkstančių ha valdo ir susitvarko.

Vidmantas: Reikia statyti angarą technikai, palaipsniui ir visą technikos bazę atnaujinti. Kai naujini techniką, juk keiti į našesnę, kad dirbti galėtum daugiau, tuomet žemės reikia, žmonių... Niekas staiga neatsiranda, palaipsniui planuoji, nes kai per daug susikaups „reikia“, bus bėdos. Ir žemės įsigyjame kasmet po truputį. Ji brangsta, tad jos atsiperkamumas taip pat turėtų išlaikyti proporcijas. Dauguma mūsų žemės nuomojama, tik 30 proc. savos. Sklypų savininkų daugiau kaip 100. Dirbame per 80 laukų, tad labiausiai norėtųsi susistambinti plotus. Nebūtina pasiekti pasaulinį lygį, o įdirbis yra, vaikai nori dirbti, tad tęstinumas išlieka.

Kiek kiti šeimos nariai dalyvauja ūkių veikloje?

Vidmantas: Žinoma, įsitraukia. Jauniausias sūnus Šarūnas dar gimnazistas. Vyriausias Vygantas pasirinko biotechnologijų magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Vasarą ir jis ūkyje turi darbo, privaloma (šypsosi). Vidurinysis sūnus Artūras nuo penkerių su traktoriumi važinėja. Niekas neįkalbinėjo, pats panoro. Pamenu pirmuosius važiavimus: jei nenuspaudi sėdynės, juk traktorius nevažiuoja, tai aš ant sėdynės akmenį padėjau, ir važiuoja vaikas, pedalus mindydamas atsistojęs. Taip ir išaugo jaunasis ūkininkas, kuris šiuo metu studijuoja Aleksandro Stulginskio universitete agronomiją. Jau iš anksto buvo aišku, kad jis bus prie žemės ūkio. Domisi ir IT technologijomis, braižo diagramas, padeda iš programų duomenis perkelti.

Mindaugas: Pamenu, kai grįžęs iš mokyklos Artūras pirmiausia ateidavo pasižiūrėti, ką vyrai veikia ir planuoja, o tik po to prie pamokų. Manieji – 2 mergaitės ir berniukas – moksleiviai, o jauniausiai tik vieneri. Žiūrėsime, ką pasirinks.

Ūkininkavimo patirties turite nemažai. Ką galėtumėte patarti naujai ūkius registruoti sumaniusiems?

Mindaugas: Pirmiausia, reikia turėti kapitalo. Galima nusipirkti žlungantį ūkį ir jį prikelti. Reikia gerai pagalvoti ir ryžtingai veikti. Nemažai jaunų žmonių per savo optimizmą bankrutavo.

Vidmantas: Mes perėmėme ūkį iš tėvų, nebuvo nuo nulio. Jei ūkį kurti nuo pradžių, neturint žemės, sudėtinga. Galbūt reikėtų galvoti apie netradicinius verslus. Ūkininkauti nelengva. Turi gerai išmanyti keliolika specialybių: nuo agronomo, veterinaro iki inžinieriaus, buhalterio, ekonomisto ir psichologo.

Sako, kad maža yra gyventi pačiam ir leisti gyventi kitiems – reikia gyventi pačiam ir padėti gyventi kitiems. Kokia Jūsų ūkininkavimo filosofija?

Mindaugas: Reikia tikslo ir kryptingai eiti jo link. Gal kažko atsisakyti. Stengiamės dirbti taip, kad ir tau, ir šalia esančiam būtų gera. Dirbame per daug nefilosofuodami. Stengiamės dalintis su kitais, pagelbėti tiems, kuriems reikia, ypač jaunimui. Remiame ir šokėjus, ir sportininkus. Stengiamės dalyvauti bendruomenės veikloje. Esu trimitininkas, groju Šakių kultūros centro pučiamųjų instrumentų orkestre. Su kolektyvu dalyvauju čempionatuose, ne kartą esame laimėje prizines vietas.

Vidmantas: Be ūkio, man prie širdies plieniniai žirgai. Esu baikeris nuo jaunystės, aktyviai dalyvauju bendraminčių veikloje.

Sutinku su broliu – vien dėl naudos nedirbsi, negyvensi. Padarai darbą, pasižiūri, pasidžiaugi ir eini toliau. Turi būti smagu ir miela. Žmona Rasa sako, kad turi mylėti savo darbą, pasigerėti tuo, ką darai, viskuo domėtis, būti atviriems naujovėms. Visur reikia įdėti rankų ir širdies. Kitaip neišeina...

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Ramunė Sutkevičienė