Valgomieji burokėliai reiklūs trąšoms

Dr. Ona Bundinienė

LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės instituto Daržininkystės technologijų mokslo darbuotoja

2012-05-25

Augalų poreikis mitybos elementams yra skirtingas ir priklauso nuo augalų genetinių savybių, vystymosi tarpsnio bei dirvožemio. Labai svarbūs veiksniai, turintys įtakos trąšų veikimui, o tuo pačiu derliui ir produkcijos kokybei, yra klimatinės sąlygos (drėgmė, šviesos intensyvumas, apšvietimo trukmė, temperatūra), kurios riboja naudotų agrotechnologinių priemonių veiksmingumą. Kokios turėtų būti azoto bei mikroelementų normos, auginant išskirtinės kokybės produkcijos (IKP) valgomuosius burokėlius?

Augalų tręšimas makro- ir mikroelementais efektyvus tik tuomet, kai laikomasi visų technologijos reikalavimų (laiku ir kokybiškai dirbama žemė, laiku sėjama, sėjos gylis, tinkamos augalų veislės). Visų mitybos elementų kiekiai turi būti subalansuoti ir atitikti augalo poreikius. Derliui įtakos turės net mažiausiai dirvožemyje esančio elemento kiekis (Lybicho-Šelfordo taisyklė) ir ribos kitų, nors ir pakankamai esančių, elementų (1 pav.). Pavyzdžiui, didelė kalio koncentracija dirvožemio tirpale stabdo magnio patekimą į augalą ir atvirkščiai. Kiek magnio pateks į augalą, priklauso ir nuo kalcio koncentracijos. Augalams trūks magnio, netgi kai jo dirvožemyje pakankamai, jei kalcio ir magnio santykis tirpale didesnis 1:7–10.

1 pav. Makro- ir mikroelementų sąveika

Tik nuolat per visą vegetacijos laikotarpį palaikant optimalų mitybos elementų santykį įmanoma maksimaliai išnaudoti augalo biologinį potencialą ir gauti kokybišką produkciją bei įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimus. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į kalcį, kuris turi įtakos boro, cinko, mangano ir geležies pasisavinimui.

Kiek mitybos elementų bus pasisavinta, priklauso nuo dirvožemio rūgštumo (2 pav.), granuliometrinės jo sudėties (priesmėlis, lengvas ar vidutinio sunkumo priemolis), organinių medžiagų ir humuso kiekio dirvožemiuose. Lengvesniuose dirvožemiuose jo turėtų būti daugiau kaip 2 proc., o sunkesniuose – daugiau nei 2,5 procento.

2 pav. Dirvožemio rūgštumo įtaka makro- ir mikroelementų judrumui

Kokių mikro- ir makroelementų labiausiai reikia?

Normaliai augalų mitybai ir augimui reikalinga anglis, deguonis ir vandenilis. Šių svarbių medžiagų gaunama iš oro ir vandens. Be jų augalams reikia makroelementų: daug azoto (N), fosforo (P), kalio (K), kalcio (Ca), magnio (Mg) ir sieros (S).

Maisto medžiagų naudojimo laikas auginant burokėlius – ilgas. Daugiausia jų augalas sunaudoja šakniavaisio formavimo laikotarpiu (liepos pabaiga–rugpjūčio pradžia): 68 proc. azoto, 58 proc. fosforo ir 50 proc. kalio. Burokėliai yra kaliamėgiai, daug kalio naudoja šakniavaisio formavimo metu. Lengvesnėse dirvose reikės magnio (40 kg ha^-1).

Be makroelementų gausiam ir kokybiškam derliui išauginti būtini mikroelementai: boras (B), manganas (Mn), geležis (Fe), cinkas (Zn), varis (Cu), molibdenas (Mo). Daržovės nevienodai reiklios mikroelementams. Burokėliams labai reikia boro, taip pat jie yra reiklūs manganui ir variui, vidutiniškai reiklūs molibdenui ir cinkui. Negaudami boro, burokėliai suserga sausuoju vidurinių lapų puviniu, paprastosiomis rauplėmis ar šaknų vėžiu (šaknų gumbu).

Boro pasisavinimas labai priklauso nuo dirvožemio rūgštumo (2 pav.), granuliometrinės jo sudėties (mažiau boro pasisavinama lengvuose dirvožemiuose), turtingumo azotu, kaliu ir kalciu ir, žinoma, tręšimo. Gausiai tręšiant azoto arba azoto ir kalio trąšomis ir netręšiant fosforu, boro kiekis dirvožemyje mažėja.

Boro pasisavinimui įtakos turi ir meteorologinės sąlygos: šaltais ir šlapiais bei karštais ir sausais metais jis sunkiai pasisavinamas.

Lietuvoje vyrauja vidutinio boringumo ir boringos (63,6 proc. ploto), labai mažo (53,4 proc.) ir mažo (45,3 proc.) molibdeningumo, labai mažo (47,4 proc.) ir mažo (38,6 proc.) cinkingumo, mažo kobaltingumo (65,3 proc.), bet pakankamo manganingumo (85,2 proc.) ir vidutinio varingumo (47,6 proc.) dirvožemiai. Todėl atiduodami kompleksines trąšas su subalansuotu mitybos elementų kiekiu, aprūpiname augalą jam reikalingais makro- ir mikroelementais.

Tręšimas ir azoto trąšų normos

Pagrindinio tręšimo normos priklauso nuo planuojamo išauginti derliaus, dirvožemio apsirūpinimo mitybos elementais, auginto priešsėlio ir jo tręšimo. Dirvožemiai, auginant daržoves, turėtų būti pakankamai turtingi mitybos elementų: 2 proc. ar 2,5 proc. humuso, arba 0,3–0,37 proc. bendrojo azoto; daugiau kaip 60 kg ha^-1 mineralinio azoto, daugiau nei 150 mg kg-1 dirvožemio (450 kg ha^-1) judriųjų fosforo ir kalio, nerūgštūs (pH daugiau 6,0, geriausiai – 6,5–7,2).

Kiekvienai daržovei pasirenkamas tinkamas priešsėlis, kuris turi būti gerai tręšiamas. Tuomet dirvožemis bus aprūpintas mitybos elementais, išnaikintos piktžolės. Tai svarbu, nes pesticidų pasirinkimas nedidelis, o jų naudojimo laikas – ribotas. Auginant burokėlius tausojančioje aplinką vaisių ir daržovių auginimo sistemoje, pagal IKP programą, privalu prisiminti, kad išberiamo su mineralinėmis trąšomis azoto kiekis negali viršyti 122 kg ha^-1, o mikroelementinės trąšos gali būti naudojamos tik tais atvejais, kai vadovaujantis moksliškai pagrįstomis auginimo technologijomis ir (arba) laboratorinių tyrimų rezultatais įrodyta, kad dirvožemyje ar augalų lapuose jų nepakanka.

Priešsėjinio dirvos dirbimo metu išberiama apie 60–65 proc. leidžiamo išberti azoto kiekio. Galima naudoti kompleksines trąšas ar tręšti vienanarėmis ar dvinarėmis trąšomis. Naudojant kompleksines trąšas, augalai bus aprūpinami ne tik pagrindiniais mitybos elementais, bet ir mikroelementais.

Tręšiant biriomis trąšomis, vienkartinė azoto norma turėtų neviršyti 60 kg ha^-1, nes tręšimas didesnėmis vienkartinėmis azoto normomis būtų nuostolingas, teršiama aplinka, o ilgesnio vegetacijos laikotarpio daržovėms gali pritrūkti azoto. Burokėliai papildomai azotu tręšiami, kai yra 2–4 lapų tarpsnio, antrą kartą – formuojantis šakniavaisiui.

Norint patenkinti ilgą vegetacijos laikotarpį turinčių ir nemažai mitybos elementų reikalaujančių burokėlių poreikį mitybos elementams, ypač borui, ir sumažinti stresinių situacijų (sausra, lietingi orai, ypač liūtys) įtaką, papildomai 2–3 kartus reikėtų tręšti tirpiomis trąšomis per lapus ir 2–3 kartus boro trąšomis, ypač nepalankiais metais (sausa ir karšta, šalta ir šlapia), kai burokėliai negali pasisavinti dirvožemyje esančio boro.

Tręšti boru reikėtų prevenciškai. Pirmąjį kartą, kai burokėliai pasiekę 2–3 lapų tarpsnį. Kartoti tręšimą kas 10–14 dienų (panaudojant apie 2 l ha^-1 boro). Pirmoje vegetacijos pusėje tręšimui per lapus naudojamos trąšos, kuriose yra daugiau azoto, antroje pusėje – turinčios daugiau kalio. Trūkstant kalio, kalcio, magnio ar mikroelementų, naudojami mikroelementų tirpalai su laisvosiomis amino rūgštimis (Boramin Ca, EDTA mikrogranuliuoti chalatai), skystosios koncentruotos lapų trąšos. Burokėliams reikėtų rinktis trąšas, kuriose yra didesnis boro kiekis, arba tręšti specialiomis boro trąšomis (Tradeboras; Tradeboras Mo ar boro rūgštimi).