Siekiantiems racionaliai ūkininkauti – kintamos normos tręšimo planas

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2017-08-30

Tręšimas yra viena iš pagrindinių priemonių, nuo kurio priklauso maisto medžiagų balansas dirvoje, kultūrinių augalų derlingumas ir dirvožemio našumas. Ką daryti, jeigu tame pačiame lauke dirvožemio derlingumas labai skiriasi ir konkreti trąšų norma visam laukui netinkama? Šią iš pažiūros sunkią problemą išspręsti galima labai paprastai – pasirengti kintamos normos tręšimo planą. Būtent tokį sprendimą, bendradarbiaudami su LŽŪKT specialistais, priėmė Kėdainių rajone su sūnumis – Ovidijumi ir Pauliumi – per 1000 ha augalininkystės ūkį valdantis Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

LŪS pirmininkas įsitikinęs, kad reikia keisti įsisenėjusią ūkininkavimo tradiciją šalyje ir pereiti prie tiksliosios žemdirbystės sistemos, juolab, kad realybė akis bado: Lietuvoje ūkiams sudėtinga plėstis, o ir statistika rodo, jog iš 1 ha gaunama mažiausiai pajamų visoje ES. Reikia mąstyti, kaip didinti ne plotą, o pajamas. „Matome, kad ne vieni metai produkcijos kainos mažėja, savikaina, produkcijos vienetui sukurti (trąšos, energetika ir kt.), kyla. Tad nėra kitos išeities, kaip eiti prie tikslios žemdirbystės – iš to pačio ploto mažesnėmis sąnaudomis gauti didesnį derlių“, – teigia J. Talmantas, ne vienus metus savo ūkyje taikantis tiksliosios žemdirbystės aspektus.

„Nuolat brangstant trąšoms, nedidėjant grūdų kainoms, būtina ūkininkauti apgalvotai, o racionalus ūkininkavimas būtent ir prasideda, įvertinus esamą dirvožemio situaciją“, – įsitikinęs Jonas Talmantas

Vien žinoti, kur žemės derlingesnė, neužtenka – būtinas tikslumas

Tiksliojo ūkininkavimo pradžia – skirtingiems augalams skirtinguose laukuose duoti nevienodą trąšų kiekį. Didelio derliaus negalima pasiekti be dirvožemio tyrimų, nes padidinus trąšų kiekį nebūtinai padidės derlingumas. Tręšiant medžiagomis, kurių dirvožemyje jau yra, galima pasidaryti ne tik naudos, bet ir bėdos. Per gausus trąšų naudojimas kenkia tiek augalams, tiek dirvožemiui: pakinta dirvožemio savybės, jis parūgštėja, sutrikdoma pusiausvyra tarp atskirų mitybos elementų, o tai neigiamai veikia augalų apsirūpinimą maisto medžiagomis. Kadangi visų laukai yra skirtingi ir randamų elementų kiekiai dirvožemyje skirtingi, tad ir tręšti skirtingas lauko vietas reikėtų skirtingomis normomis, o tam reikalingas kintamos normos tręšimo planas. Paskaičiuota, kad tiksliai tręšiant vidutiniame ūkyje galima sutaupyti apie 2 tūkstančius eurų, o persidengimą galima sumažinti daugiau nei 4 procentais.

Kintamos normos tręšimo planas. Kiekviena spalva rodo, kad laukui reikalingos skirtingos trąšų normos

Ūkio agronomas Paulius sako, kad Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) augalininkystės specialistai pernai paėmė visų laukų dirvožemio ėminius ir pagal laboratorijos pateiktus tyrimų rezultatus nustatė, kad laukuose labai nevienodas kalio ir fosforo santykis. „Kad kažkas negerai, matėme ir patys. Kuliant viename lauko gale derlius būdavo didesnis, kitame – mažesnis. Pasižiūrėję į dirvožemio tyrimų rezultatus ilgai nesvarstėme ir nusprendėme pasirengti kintamos tręšimo normos planą bei laukų žemėlapius. Manau, kad tai vienintelis variantas tręšiant vienanarėmis trąšomis. Su NPK trąšomis to nepadarysi“, – įsitikinęs Paulius. Jis mano, kad daugelis ūkininkų klysta ne vienus metus laukus tręšdami NPK trąšomis ir nežiūrėdami fono. Tuomet derliaus ir trąšų santykis prastėja, o tuo pačiu dirvožemis ir derlius.

LŽŪKT augalininkystės specialistai paėmė dirvožemio ėminius iš visų ūkio laukų ir parengė kintamos normos tręšimo planą. Nuotr. Aivaras Berankis ir Paulius Pikšrys

„Talkinant Konsultavimo tarnybos specialistams, sukėlėme laukų dirvožemio tyrimų rezultatus į programą. Iš tikrųjų buvau nustebęs. Iš pradžių atrodė, kad dirvožemis atrodo vienodai, bet tręšdami pagal kintamos normos planą pamatėme kitą situaciją, pvz., kai kuriose dirvožemio vietose kalio arba fosforo trūko net 300–400 kg/ha, o mes vidutiniškai duodavome apie 200 kg/ha kalio, 100–150 kg/ha fosforo ir tręšdavome visą lauką vienodai. Buvo ir tokių vietų, kur visiškai tręšti nereikėjo. Iš tokių laukų nebuvo galima tikėtis ir gero derliaus,“ – kintamos normos tręšimo plano naudingumu neabejoja J. Talmantas.

Ūkininkai sako, kad ekonominio efekto, įdiegus kintamos normos tręšimo planą, teks palaukti. Pirmiausia, pasak jų, reikia suvienodinti kiekvieno lauko dirvoje esantį trąšų kiekį, kad viso lauko fonas būtų panašus, o tuomet ir geresnių derlių galima tikėtis. J. Talmantas įsitikinęs, kad ateityje trąšų sąnaudos turėtų bent 10–15 proc. sumažėti.

Žinoma, dirvožemio foną reikia ne tik suvienodinti, bet ir išlaikyti. Kai yra žinoma, kiek išnešta maisto medžiagų iš dirvožemio su grūdais, paprasčiau apskaičiuoti, kiek reikia grąžinti. Juk, atsižvelgiant į derlingumą, ir išnešama nevienodai. Pavyzdžiui, jei kviečiai fosforu ir kaliu tręšti 7 t/ha grūdų derliui gauti, o prikulta tik 3 t/ha, tai kam be reikalo berti trąšas?

Planuose – tikslioji įranga kombainuose

Norint ūkyje išbandyti kintamos normos tręšimo plano privalumus, reikalinga moderni įranga: traktoriaus kompiuteris, perduodantis tręšimo žemėlapio informaciją į trąšų barstyklę, GPS įrenginys, būtinas tiksliai vietai realiu laiku nustatyti, ir modernus trąšų barstytuvas. Visa ši sistema pagal įvestas trąšų normas atiduoda trąšas tiksliai ten, kur jų reikia, arba neberia trąšų tose vietose, kuriose yra pakankamai maisto medžiagų numatomam derliui gauti. Tiek tėtis, tiek sūnus įsitikinę, kad ūkiui parengtas kintamos normos tręšimo planas – tik pradžia. Ūkininkai planuoja į kombainus įdiegti derliaus monitoringo (stebėsenos) sistemas, kurios gali sudaryti laukų derlingumo žemėlapius pagal atskirų laukų vietų tikslų derlingumą. Pagal tai būtų galima sudaryti kito sezono tręšimo planus.

Ūkininkai sako, kad tai nėra pigu. Pasak J. Talmanto, įdiegti reikiamą įrangą į vieną kombainą kainuoja apie 7 tūkst. eurų. O ūkiuose juk yra ne vienas kombainas. Reikėtų, kad ir Žemės ūkio ministerija didesnį dėmesį skirtų tiksliajai žemdirbystei. Šiuo metu jai nėra numatyta jokios paramos. LŪS pirmininkas patikino, kad planuoja kreiptis į žemės ūkio ministrą su pasiūlymu, kad į Kaimo rėmimo programą būtų įtraukta ir tikslioji žemdirbystė. Tai prisidėtų prie didesnių derlių, sąnaudų mažinimo, bet to, ir dirvožemis būtų saugojamas.

„Manau, kad jau daugelyje ūkių dabar yra moderni technika, tad drąsiai galima pasirengti ir išbandyti kintamos tręšimo normos planą. Žinoma, finansiškai kainuoja brangiau, nes reikia papildomų investicijų į navigaciją, tręštuvą, tačiau reikia imtis naujovių. Ne atgal, o tik į priekį reikėtų eiti“, – sako Paulius

Ūkio gerovę kuria kartu

Dvidešimt penkerius metus (ūkis įkurtas 1992 m.) augalininkystės ūkį puoselėjantis Jonas Talmantas šiuo metu valdo per 400 ha ūkį, sūnūs Paulius ir Ovidijus taip pat turi panašaus dydžio ūkius. Drauge visi trys dirba per 1200 ha žemės. Jiems taip pat padeda keturi samdomi ūkio darbuotojai.

Sūnūs ūkyje dirba jau 12 metų. Tiesa, ne išsyk jie prisirišo prie ūkio. Vienas pusantrų metų dirbo Anglijoje, o kitas Airijoje. „Vienas bulves kasė, o kitas – kalafiorus pjovė per lietų. Ten niekas nežiūri, kad lietus, kad pirštai kiauri ar kad šalta. Dabar paklausus, ar norėtų išvykti, sako, kad niekada gyvenime nebevažiuotų iš Lietuvos. Dažniausiai, kai išvažiuoji, gėda grįžti, o iš tikrųjų ten daug sunkiau negu čia, be to, dirbi kitam, ne sau. Manau, kad gerai, jog savo kailiu paragavo emigrantų duonos, nes tuomet kitaip ima žiūrėti ir vertinti tai, kas yra tėvynėje. Per dešimt metų įsigijo namus, susitvarkė, renovavo pastatus“, – dabar sūnų pasirinkimu džiaugiasi Jonas Talmantas.

Dideliame ūkyje auginami žieminiai rapsai, cukriniai runkeliai, vasariniai ir žieminiai kviečiai bei žiniai (kad ūkis atitiktų žalinimo reikalavimus). Pasiskirstę darbais, Ovidijus ir Paulius visuose trijuose ūkiuose dirba tarsi viename. „Kas susiję su technika, jos remontu ir priežiūra, inžineriniais sprendimais patikėta sūnui Ovidijui. Purškimas, apsaugos priemonės, sėjimas, javapjūtė – tada jau Paulius sėda į traktorių. Darbymečiu Paulius dirba ir prie džiovyklos, ir veža grūdus. Ovidijus – prie kombaino vairo. Žino jie savo darbą. O man per javapjūtę patikėta dirbti su tiekėjais“, – sako Jonas Talmantas.

Nors permainingi orai tikrai nelepino, ūkininkas javapjūtės labai nekeiksnoja. Juk taip ir turėjo būti, atsižvelgiant į šiųmetį pavasarį ir vasarą. „Grūdinių kultūrų derlius, kaip ir planavau, bus apie 1 toną mažesnis, tad baigiant javapjūtę panašiai ir gaunasi. Vidurio Lietuvoje 4 savaites visiškai nelijo. Iš pavasario javai atrodė gražiai, tačiau trūkstant drėgmės, augalai pradėjo atmetinėti šoninius ūglius. Galvojome, kad bus dar blogiau, bet palijo, tad javai šiek tiek atsigavo. Vis tik javapjūtei žala buvo padaryta: kur buvo loma, grūdai dar žali, o kulti reikėjo. Pradėjus javapjūtę, grūdų drėgnumas siekė 21–22 proc., baigėme su 17–18 proc. Visi grūdai buvo džiovinami. Ūkyje sėjamas veisles susiskirstome į ankstyvą, vidutinę ir vėlyvą. Beveik 300 ha šiemet užsėjome pačios ankstyviausios lietuviškos veislės Ada žieminiais kviečiais. Ja nenusivylėme. Nors aplink ūkį yra lengvesnės dirvos, Ados kuliame po 7 t/ha, super extra klasė, nors pernai kūlėme daugiau. Kitų veislių, pvz., Emilis, grūdai atitiko II kokybės klasės reikalavimus. Buvo laukų kur ir 8 t/ha kūlėme. Vidurkis, be vasarinių, – 7,5 t/ha. Esame patenkinti“, – sako J. Talmantas.

Ūkininkai tiki, kad pradėjus ūkyje įgyvendinti tiksliosios žemdirbystės principus, tręšiant pagal kintamos normos planą padidės ir ūkio konkurencingumas.

Vaizdo informaciją iš ūkio žiūrėkite čia.