Gruodžio 27 d., penktadienis | 24
Stanislovas ir Gitanas Bačiuliai darbe – verslo partneriai
Jolanta Dalia Abarienė
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė
2020-12-07
© LŽŪKT nuotr.
LŽŪKT Akmenės r. biuro klientai Stanislovas ir Gitanas Bačiuliai ūkininkauja gimtinėje – gražiose Ventos apylinkėse. Bendrai ūkis sudaro apie 1000 hektarų. Daugiausia augina rapsų, grūdinių augalų, laiko 70 mėsinių angusų veislės galvijų, teikia apgyvendinimo paslaugas. Akivaizdu, kad šis patirties ir jaunystės duetas darnus. Jie – atsakomybe besidalijantys verslo partneriai su sava patirtimi ir požiūriu į ateitį.
Pokalbio pradžioje Stanislovas Bačiulis kukliai pripažino, kad neturi kuo pasigirti, nes dirba kaip visi. Žinoma – tobulėti tenka kasdien, nes iššūkių daug. Ūkininkaujant kiekvieną dieną yra naujiena.
„Ūkininkas dar neskrido raketa“, – juokavo Stanislovas, – „o be palydovų jau neišsiverčiame, orus stebime. Anksčiau būdavo – lauką nupurškei – ir iš karto lietus, o dabar pasižiūri, kad jis ateina, ir nepurški“.
„Artėjame prie to, kad technika būtų išmani. Jau dabar traktoriaus valdyti nereikia, purkštuvas pats važiuoja. Tik visada tenka žiūrėti į ateitį – jau yra ir išmanūs barstytuvai, atiduoda trąšas pagal dirvožemį. Viskas eina prie to, kad būtų ištirtas dirvožemis. Kam pilti į tą plotą trąšas, jei jų nereikia, yra perteklius“, – papildo Gitanas.
Stanislovas sako, kad savo žemę reikia pažinti kaip savo organizmą, kaip save, o tiksliai ūkininkaujant sutaupoma trąšoms. Dirvožemis nevienodas – vienoks įkalnėje, kitoks pakalnėje. Vienoje vietoje išgula, o kitoje trūksta trąšų.
„Pernai pasėliai neišgulė, mus aplenkė lietus. Daugiau kenčiame nuo sausros. Ją irgi galime iš dalies įveikti. Jei augalas nepaima trąšų iš apačios, tai reikia duoti per burną – daugiau purkšti skystomis trąšomis, duoti per lapus“, – apie galimybes iš dalies įveikti klimato pokyčius kalbėjo Stanislovas, o Gitanas akcentavo, kad labai svarbus ir tręšimo laikas.
Žinoma, tręšimas per lapus kainuoja, bet ūkininkai jau patyrė, kas yra galinga sausra. Kai viską sudedi – prarandama dar daugiau, nes augalai nepasisavina trąšų ir derliaus nėra.
„Tręšimą irgi stengiamės organizuoti pagal oro sąlygas. Matome, kad rytoj turi lyti, barstytuvą kabiname ir į laukus. Nežiūrime, kiek valandų, ar jau vakaras. Norime, kad patręšus iš karto įplautų. Žinome, kad ryt ir poryt saulė, +30 oC – tai nuostolinga važiuoti“,– sakė Gitanas.
Vietoje melžiamų karvių ir kiaulių – angusai
Stanislovas pasakojo, kad anksčiau ūkyje augino kiaules, melžiamas karves, dabar turi mėsinių galvijų bandą.
„Iš mūsų perdirbėjai pradėjo nepirkti kiaulių. Lenkai atveža už 300 litų jau paskerstą bekoniuką, o pas mus atvažiavus už gyvą svorį – 320 litų. Kaip jie bepirks. Kalbant apie pienininkystę, man reikėjo 9 metų suprasti, kad esu apvaginėjamas. Juk žinote, kokios pieno kainos. Kiek moka supirkėjai stambiems ūkiams, o kiek duoda mažiukams? Jie dirba, nieko nemato ir yra pasmerkti. Atsisakę melžiamų karvių, norėjome pasijusti žmonėmis“,– praeitį prisiminė Stanislovas.
Pozuoja bandos bulius.
Gitanas pasakojo, kad šiuo metu ūkyje auginama 70 mėsinių angusų banda. Pradžioje nusipirko 14 telyčių. Banda po truputį natūraliai didinama, gyvuliams pritaikomi seni, kažkada kolūkiui priklausę už pajus įsigyti pastatai. Angusai galingi, raumeningi. Veislė pasirinkta dėl išskirtinių mėsos savybių. Šiuo metu juos superka mėsos perdirbimo įmonė „Utenos mėsa“.
„Ieškome rinkos, kad apsimokėtų labiau. Kol kas ji nedžiugina. Pats geriausias variantas – produkciją auginti ir perdirbti. Kaimynystėje ūkininkas jau turi perdirbimo įmonėlę, galvojame su jais bendradarbiauti“, – apie galimus ateities planus kalbėjo Stanislovas.
Pašarus galvijams ūkininkai užsiaugina ir paruošia patys. „Turime pievų. Šalia yra Ventos regioninis parkas. Su juo bendradarbiaujame, reikia nušienauti pievas. Iš jų daug šieno pagaminame. Aš manau, kad tas ne ūkininkas, kuris vasarą miega, o žiemą perka pašarus,“ – įžvalgomis dalinosi Stanislovas.
Dvi ūkininkavimo pradžios ir ES parama
Ūkio pradžia buvo 15 ha susigrąžintos senelių žemės. Kolūkis, kuriame Stanislovas dirbo agronomu, pardavė jam seną traktorių T 40. „Tikrai jaučiau didelį malonumą“, – to meto nuotaiką prisiminė jis.
Gitano didysis sprendimas buvo priimtas 2014 metais. Baigęs Kauno kūno kultūros universiteto magistro studijas ir Kaune dirbęs krepšinio treneriu, jis pasirinko grįžti į gimtinę.
„Vieną dieną prisėdome su žmona ir gerai apsvarstėme, ar liekam Kaune, ar grįžtame. Priėmėme sprendimą grįžti. Aš mačiau, ką galima patobulinti, kad darbas eitųsi greičiau, efektyviau. Atėjau visiškai jam nusiteikęs, nebuvo jokių abejonių. Pusę patirties jau turėjau, mačiau, kaip viskas vyksta, procese dalyvavau jau nuo pat mažens. Atėjau su mintimi, kad viską gerinsiu, tobulinsiu ir džiaugiuosi, kad viskas daugiau mažiau vyksta pagal planą“, – apie apsisprendimą pasakojo Gitanas.
Stanislovas pripažino, kad sūnaus niekada nevertė rinktis žemės ūkio, o jam patikdavo technika. „Visada per vasarą padėdavo man dirbti. Ateina ruduo – išvažiuoja. Galvoju, kaip būtų gerai, kad nebeišvažiuotų, tik nesakydavau nei žodžio. O vieną dieną, kaip griaustinis iš giedro dangaus – viskas, grįžtu, dirbame kartu“, – tokia buvo netikėta ir džiugi žinia.
„Juokaudamas sakau, kad ir tėtis, ir aš pradėjau su vienu traktoriumi. Tik jo traktorius – 40 arklių, o mano – 300. Ėmiau paramą, rašiau projektą, įsigijau reikiamos technikos. Jos parką pildome. Ir žemės perkamos, viskas eina koja kojon“, – dvi pradžias lygino Gitanas.
Tęsdamas sūnaus mintį, Stanislovas sakė, kad be europinės paramos per 20 ūkininkavimo metų gal vieną naują traktorių ir būtų nusipirkę.
„ES paramos teikimo pradžioje galvojau, kaip nupirksiu, kad neturiu pinigų. Paaiškėjo, kad nieko nereikia. Pagal gyvulių skaičių gavau teleskopinį krautuvą, tokia parama buvo. Už paramą įsigijau pagrindinius traktorius, padargus, kombainus. Ir man su savais pinigais išėjo 2,5 milijono. Iš pradžių pats išsigandau. Tokie pinigai, kaip reikės atiduoti, o kai pradėjome dirbti su tokia technika, pamačiau, kad galima uždirbti, ir ji atsiperka. Žinoma, kiekvienas ūkininkas turi mąstyti, kiek pasiimti, kokios jo galimybės. Juk yra atvejų, kad ūkininkai bankrutuoja, ir techniką atima. Mes turime tokią puikią Konsultavimo tarnybos biuro darbuotoją Zitą Vaišvylienę. Ji – žmogus fenomenas. Apie viską susigaudo, nuramina, kad viskas bus gerai. Ką reikia, pataiso, pakoreguoja. Verslo projektus rengti siūlėsi iš Vilniaus, iš Kauno, atsisakėme, kadangi mes čia turime Konsultavimo tarnybos biurą – tai didžiulė parama. Įsivaizduokite, kai dirbau ūkyje, turėjome zootechniką, ekonomistą, inžinierių, dirbtuvių vedėją, o kai išėjome ūkininkauti, viskas liko vienam: ir apie gyvulius turi išmanyti, ir apie techniką, apie viską. Esi tiek užimtas ir žinoti visko iškart neįmanoma. Kai įsikūrė Konsultavimo tarnyba, kreipėmės. Iš pradžių galvojome, kad brangiai atsieis, bet kai viską sustygavome, supratome, kad čia labai padeda. Juk neužtenka, kad tik apskaita būtų sutvarkyta, svarbu, kad konsultantai žemės ūkio pulsą jaučia, visumą, o biure suteikiamas visas paslaugų paketas: buhalterija, ekonomika, darbų sauga, mokymai ir kitos“, – konsultantų darbo naudą vertino Stanislovas, jam pritarė ir Gitanas.
Kas lemia ūkininkavimo sėkmę
Pasak Stanislovo, ūkininkavimo sėkmę lemia ir patirtis, ir naujos technologijos, ūkininko mąstymas ir gabumai. Kiekvienas žmogus yra individas. Kaip jis supranta visą gamybos procesą, kaip dirba – tai ir lemia sėkmę. Ar skaičiuoja, ar mąsto.
„Aš turiu daugiau patirties, o sūnus daugiau žiūri į pažangias technologijas. Tai apjungiame ir tuo keliu važiuojame. Svarstydami, kasdien pasitariame, skaičiuojame, galvojame, kaip paprasčiau, kaip geriau padaryti. Kadangi samdome žmones, svarbiausia, kad jie gautų gerus atlyginimus, kad neišbėgiotų. Turime labai gerų specialistų, jie – labai didelis turtas. Galima sakyti – pats didžiausias,“ – tvirtino Stanislovas.
Gitano sėkmės formulė tokia: „Visų pirma reikia norėti, nebijoti priimti gal ir rizikingą sprendimą. Kaip sakau – aš visada išklausau daug nuomonių, o nusprendžiu pats. Kartais stoviu minios pusėje, o kartais – prieš visą minią. Kartais pasiteisina, kartais – ne, bet tai yra normalu. Svarbu yra norėti, bet aš kartais noriu daugiau nei yra galimybių.“
Stanislovas sakė, kad neleidžia sūnui ilgai abejoti. Gal sprendimas bus ir nelabai tobulas, bet vaikščiojant vieną žingsnį pirmyn, o du atgal – nieko nepadarysi. „Aš esu maksimalistas, o jis – dar didesnis. Kas liečia darbą, jis man nei sūnus, nei giminaitis. Darbe mes esame partneriai. Siekiame to paties. Norime uždirbti, išmaitinti savo šeimas. Nesigailiu jo – reikia po kombainu lįsti ir lįsk“, – apie darbo principus kalbėjo Stanislovas.
Taigi Gitanas atsakingas už visą technikos eksploataciją, servisą. Stanislovo agronominė dalis. Pasidalinus krūvį yra lengviau.
„Esmė – ką sukuriame. Ant dūšios gerai, kad mes gaminame tą produkciją, kuri reikalinga žmonijai – maisto pramonei“,– sakė Stanislovas, o Gitanas pridūrė, kad šiandien jų užauginti grūdai iš Klaipėdos išplaukė į Afriką.
Teikia apgyvendinimo paslaugas
Apgyvendinimo paslaugos pradėtos teikti rekonstravus ir pristačius seną ūkinį pastatą. To nežinodamas, tikrai nepagalvotum.
„Kadangi esame linksmi žmonės, norime bendrauti, giminaičių atvažiuoja, svečių, reikia juos kažkur priimti. Tai ir sugalvojame rekonstruoti. Viską darėme dėl savęs, pradžioje nebuvo minčių dėl kitų, bet vėliau mintys atėjo savaime. Patys kai kur išvažiuojame, žiūrim – nakvynė yra. Žmogus pabendrauja, turi kur pailsėti, nereikia kažkur važiuoti vidury nakties. Tai gimė noras viršuje įrengti miegamuosius. Išplėtėme pastatą. Įrengėme virtuvėlę, pirtį, baseiną. Kieme yra teniso kortai. Viską darėme savo lėšomis. Projektą planuojame baigti Kalėdoms“,– pasakojo Stanislovas.
Stanislovas ir Gitanas Bačiuliai prie baigiamo įrengti baseino.
Erdvioje salėje galima susodinti 80 žmonių, pakanka vietos ir šokiams. Nakvoti gali 26. Stanislovas sakė, kad jau turėjo svečių iš Ukrainos, Belgijos, Danijos, Norvegijos. Vietiniai susirenka atšvęsti gimtadienių, vestuvių.
„Kiekvienas kraštas turi savo peizažą. Atvažiavę pas mus, gali apsigyventi, pailsėti ir pamatyti mūsų kraštą. Gyvename prie pat Ventos. Galime parodyti regioninį parką. Praplaukti baidarėmis. Papilėje yra atodanga, kas prieš milijonus metų buvę, viskas matosi. Kriauklelės į akmenis įaugusios. Turime karjerų, kur dirba vaikščiojantis molio ekskavatorius. Atvažiuoji vasarą – visas molis raudonas, žemės nėra. Ten, kur klintys iškastos, labai gražūs ežerai atsivėrę“,– savojo krašto grožybes vardijo Stanislovas.
Atgaiva – muzikavimas
Muzikavimas Stanislovui Bačiuliui – atgaiva.
Stanislovas 11 metų gretimam kolūkyje dirbo vyriausiuoju agronomu. Pradėjo baigęs Rietavo žemės ūkio technikumą, vėliau neakivaizdiniu būdu baigė Žemės ūkio akademiją. Kolūkis davė stipendiją, todėl turėjo grįžti ir trejus metus atidirbti. „Per tą laiką, kol dirbau, sukūrėme muzikos ansambliuką. Visa tai prasidėjo technikume. Ten atsirado pirmoji estrada. Su muzika neišsiskyriau iki šiol. Atsigauni, užmiršti visus rūpesčius. Dabar groju mušamaisiais Ventos kultūros namų kapeloje „Papievis“, – apie pomėgį pasakojo Stanislovas.
Abu vyrai sakė, kad nėra vienodų metų. Kasmet reikia galvoti, ką padaryti kitaip. Minčių užtenka dar vienam gyvenimui, kuris yra labai įdomus. Kai statai, darai, planuoji, nejauti nei metų naštos.
