• Temos
• Augalininkystė

Obuoliais kvepiantys trys dešimtmečiai

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2020-10-02

© LŽŪKT nuotr.

Geriausias sodininkas tarp inžinierių ir geriausias inžinierius tarp sodininkų – juokaujame susitikę su UAB „Aukštikalnių sodai“ direktoriumi Arvydu Paškevičiumi. Inžinieriaus mechaniko specialybę įgijęs žemaitis daugiau kaip 30 metų darbuojasi sodininkystės versle, beveik tiek pat laiko sėkmingai vadovauja per 200 ha užimančiai bendrovei. Su direktoriumi kalbamės apie likimo posūkius, investicijas ir sumanumo bei laimės reikalaujančią sodininkystę.

UAB „Aukštikalnių sodai“ direktorius Arvydas Paškevičius

Kokie keliai atvedė į sodininkystę?

Žmona iš tų kraštų, tai ir aš iš Žemaitijos atsikrausčiau. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademiją pradėjau dirbti tuometiniame Naradavos tarybiniame sodininkystės ūkyje, mechanizacijos srityje. Buvau šio ūkio paskutinis vadovas. Prasidėjus privatizacijai, liko 2 bendrovės. Viena jų – „Aukštikalnių sodai“. O sodininkystės subtilybių išmoksti per praktiką: kartais laimi, kartais ir kepurė nukrenta.

Prieš kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo 42 specializuoti sodininkystės ūkiai. Iš jų šiandien veiklą vysto šeši. Kodėl taip nutiko? Gal požiūrio pritrūko. Kiekvienas gyveno tuo laiku kaip suprato, galbūt kai kurių asmeninės ambicijos buvo didesnės nei galimybės. Mes darėme viską, kad dirbtume pelningai ir išliktume. Kaip tos skruzdelytės nešėme po trupinėlį.

Kaip keitėsi sodo sortimentas?

Auginome kriaušes, raudonuosius ir juoduosius serbentus, agrastus, aronijas, vyšnias, slyvas, tačiau gyvenimas privertė atsirinkti. Viską lemia pardavimai. Dabar auginame tik obuolius. Veisles atsirenkame pagal derlingumą, skynimo laiką, laikymąsi, skonines savybes, spalvą. Kažko daug nepamundravosi. Visų vartotojų ir prekybininkų svajonių obuolys: didelis, raudonas, saldus, galintis stovėti metus. Bet juk tai vaškinis obuolys. Žmonių norai keičiasi dažnai, todėl niekaip nepataikysi. Tačiau vartotoją turi įtikinti, kad rudenį skaniausia viena veislė, pavasarį – kita. Žinoma, būna, kad ir prašauni.

Šį pavasarį 5 ha užsodinome lietuviška ankstyvąja žiemine veisle „Skaistis“, kurios vaisiai skinami rugsėjo pirmoje pusėje. Vaismedžių sortimente turime kelias veisles, kaip aš sakau, kupranugarius, t. y. veisles, kurios mus veža. Jos sudaro apie 20 proc. veislių ir yra tarsi mūsų draudimas. Tai lenkiška veislė „Ligol“. Jos vaisiai skinami rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje, išsilaiko iki gegužės mėnesio ir ilgiau. Ji stabiliai dera, vidutiniškai atspari šalčiui. O tuomet jau dėliojame jai prie šono kitas veisles.

„Alva“ – itin derlinga lenkiška veislė. Vaisiai skinami spalio pirmąją dekadą. Saugykloje išsilaiko iki gegužės vidurio. Vokiška veislė „Gloster“ – vertinga žieminė obelų veislė, išsiskirianti gausiu kasmetiniu derliumi ir ilgai išsilaikančiais, geros prekinės kokybės vaisiais.

Pernai pasodinome kanadietišką, ypač atsparią šalčiui seną veislę „Lobo“. Jos vaisiai skinami ir vartojami rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje. Išsilaiko iki kovo vidurio.

O kokių tik veislių neišbandėme. Europoje dabar nr. 1 „Royal Gala“. Ją auginome prieš 14 metų. Apie 10 ha buvome užsodinę olandiška gausiai derančia žiemine veisle „Eliza“, Naujojoje Zelandijoje sukurta labai derlinga žieminių obelų veisle „Gala“, turėjome ir „Jonagold“, „Šampion“ ir kitų pasaulinių brendų. Bet mūsų sąlygomis šios veislės netiko, iššalo. Nuo 2000 iki 2013 metų pasitaikė 9 žiemos, kai spaudė 30 ^oC šaltis. Taip veislės ir atsijojo. Gaila, kad sodų nei nuo šalnos, nei nuo krušos nedraudžia.

Šiais metais žiemos nebuvo. Vis tik kovo pradžioje paspaudus -11 ^oC kai kurios veislės pašalo. Vienintelis būdas – maišyti apatinį orą su viršutiniu. Amerikiečiai, o kai kur ir Europoje, stato apie 30 m bokštą su elektriniu arba dyzeliniu varikliu, maišančiu orą maždaug 5–6 ha plote kaip vėjo jėgainė. Bet tokia investicija kainuoja apie 70–80 tūkst. eurų. Taip Vokietijos ūkininko užaugintas obuolys kainuoja apie 2,5 euro. O kas pas mus už tiek pirks? Apie tokias investicijas kol kas galime tik svajoti.

O kiek reikia investicijų ir laiko norint įveisti 1 ha verslinio sodo?

Sodiname tik į bendrovės nuosavą žemę. Vienam ha versliam sodui įveisti (su tvoromis ir pan.) reikia apie 40 tūkst. eurų. Be to, sode jokio proceso nepagreitinsi, nes viskam yra laikas. Nuo svajonės iki obuolio skynimo praeina 8–9 metai. Kad sodą pasisodintum, reikia pridėti dar 2 metus, žinoma, jei poskiepis norimos veislės. O jeigu reikia jį išsiauginti? Tad pirmųjų vaisių reikia laukti dar po 6 metų. Jei viskas susiklosto palankiai, obelinė gali atitarnauti iki 12–14 metų, o gali gauti ir per kepurę ir vėl pradėti iš naujo. Per 12 m. kai kuriose vietose sodą teko tris kartus atsodinti.

Intensyvus sodas

Ar pasitaiko, kad vienu metu sužydi visi kvartalai?

Taip nebūna. „Ligol“ veislės obelys anksti žydi, nors ir žieminė veislė. Po to rikiuojasi, pavyzdžiui „Auksis“, „Ženeva“, „Delikatesas“, o vėliausiai „Lobo“ ir „Alva“. O štai dėl pramečiavimo visko pasitaiko. Jei vienu metu visas kvartalas pramečiuoja, tai jau nelaimė.

Kiek per metus vidutiniškai priskinate obuolių?

Iš viso Lietuvoje prekybos tinklai per metus parduoda (skaičiuojant ir importinius) apie 120 tūkst. t obuolių (bananų apie 70 tūkst. t). Lietuviškų į saugyklas padedama apie 15–18 tūkst. t. „Aukštikalnių sodų“ saugyklose yra apie 1,5–1,6 tūkst. t.

Į maišelius per darbo valandas surūšiuojama 12–14 t obuolių, palaidų – dar daugiau

Intensyvesnė prekyba vyksta ne rudenį, o pavasarį. Daugiausia obuolių, tokių kaip „Bogatyr“, eksportuojame į Latviją, Estiją. Kokybiški desertiniai obuoliai parduodami didiesiems prekybos tinklams. Produkciją išvežiojame patys. Turime nusipirkę kelis vilkikus-šaldytuvus: vieną ES paramos lėšomis, kitą – savomis.

Maždaug iš 50 proc. obuolių spaudžiame sultis. Jei apie 25 proc. desertinių obuolių patenka į sultis, tai normalu. Perkame sulčių spaudimo paslaugą, fasuojame į 1 l tetrapako pakuotes. Parduodame 5–6 t sulčių, bet tai tik priedas.

O gal planuojate labiau išvystyti sulčių gamybą?

Prieš daugiau nei dešimtmetį buvo mintis į nedideles stiklines talpas (0, 33 ar 1 l) spausti aukštesnės pridėtinės vertės sultis. Buvome net įrangą susikomplektavę, reikėjo tik pinigus įmonei pervesti. Bet sustojome. Ir tuo džiaugiamės. Ne vienus metus bendraujame su olandų profesoriumi. Jis man ir sako: „Iš obuolių geriausia daryti obuolius“. Iš tikrųjų, jei jau užsiimsi pramonine prekyba, ten ir turi būti. Pačiam auginant ir perdirbant į savikainą niekaip neįlįsi ir su didžiaisiais sulčių tiekėjais nesukonkuruosi. Lenkai sultis prekiauja už tiek, kiek perdirbimo paslauga ir pati tara kainuoja.
Yra ūkių, kurie investavo į sulčių gamybą, bet juos bankai labai stipriai spaudžia. Gali būti tik nišinėje rinkoje, pavyzdžiui šeimos ūkis, kur už buteliuką sulčių klientas pasirengęs sumokėti 5 eurus. Tuomet išgyvensi.

Ar iki jūsų įsivaizduojamo sodo laimės viršūnės dar toli? Ar galvojate apie naujų kvartalų plėtrą, investicijas?

Labai išsiplėtęs gali pralošti, o būti visai mažučiu irgi negerai. Bandome surasti sodų ploto „aukso vidurį“. Mūsų sodas užima per 200 ha ploto. Esame įsikūrę lyg ir saloje – iš vienos pusės žemės plotus riboja Pasvalio miestas, iš kitos juosia upės Lėvuo ir Mūša – tad sodų plėsti nebėra kur, nebent išsikelti į kitą vietą.

Jei su naujovėmis eiti koja kojon, įrangą reikėtų keisti kas kelerius metus. Iki laimės viršūnės dar toli... Manau, kad stipriai stovime viduryje, žvelgiant ir Europos mastu. Atlyginimo kreivė kyla, pardavimų kainos stovi lygiagrečiai. Jei pardavimai padidės, tuomet galime optimizuoti turimą plotą, galbūt šaldytuvuose mažinti obuolių kiekį. Visokių niuansų yra.

Po sezono tuščių konteinerių nebelieka

Ne kartą naudojomės ES parama. Reikiamą įrangą ir techniką turime. Įsigyta nauja sodo ir sandėlio technika, modernizuotos vaisių saugyklos, pastatyta obuolių rūšiavimo fasavimo linija. Šios investicijos padidino darbo našumą, pagerino darbo sąlygas. Šiuo momentu pakankamai saugyklų, kur galime laikyti 1 350 t obuolių. Žinoma, būna, kad derlius netelpa, o kartais pritrūkstame. Kiekis – ne rodiklis. Reikia pagauti pardavimo momentą, įeiti į rinką. Turint 1000 t obuolių gali geriau gyventi nei turėdamas 2000 t, nes tuomet daugiau reikia žemės, specialistų, technikos ir pan. Šį rudenį savo lėšomis įsirengsime dar 300 t naują šaldytuvą. Tad vietos gausiam derliui užteks. Galvojame įsirengti saulės jėgainę.

Ar „Aukštikalnių sodai“ vaisiais skanaujama darželiuose, mokyklose?

Taip. Maždaug trečdalyje šalies mokyklų valgo mūsų obuolius. Tai teikia pasitenkinimą. Vaikai yra tie, kuriems labiausiai reikia sveiko ir kokybiško maisto, tad visi kartu galime kurti sveiką, saugią ir mąstančią kartą. Visos mūsų naudojamos technologijos atitinka Nacionalinės žemės ūkio ir maisto produktų kokybės sistemos reikalavimus, todėl obuoliai yra sveikesni, geresni, kokybiškesni nei auginti įprastame sode. Ne vienus metus dalyvaujame šiame projekte (red. 2009 m. Lietuvoje atsirado vaisių vartojimo skatinimo vaikų ugdymo įstaigose programa „Vaisiai mokykloms“) ir tiekiame obuolius įmonėms, kurios platina mokyklose.

Štai į tokius maišelius fasuojami UAB „Aukštikalnių sodai“ obuoliai

Kaip užtikrinama tokio nacionalinio produkto – obuolio – kokybė?

Tai reiškia, kad mums, auginant produkciją laikantis nacionalinės žemės ūkio ir maisto kokybės reikalavimų, keliami kur didesni reikalavimai, nei sodininkams, kurie nusprendžia vaisius ir uogas auginti įprastu būdu: mums yra ribojamas purškimų skaičius, naudojamų cheminių preparatų sąrašas, draudžiama purkšti likus 1 mėnesiui iki obuolių skynimo, pomedžius purkšti galima tik 1 kartą, iki pusę vegetacijos (maždaug iki liepos 15 d.), o kur dar visas ruduo...
Be to, ir mūsų sodams yra keliami tam tikri reikalavimai. Ūkis nuo gamyklų, sąvartynų sanitarinių apsaugos zonų turi būti nutolęs bent 1 kilometrą, nuo magistralinių kelių – bent 50 metrų, nuo krašto kelių – bent 10 kilometrų. Tręšimui negali būti naudojamas nutekamųjų vandenų dumblas, draudžiama vaisių apsaugai naudoti tam tikrus pesticidus, yra ir kitų reikalavimų, kurie auginamą produkciją apsaugo nuo taršos. Visų reikalavimų laikymasis yra griežtai kontroliuojamas.

Sode įmanoma atrasti ir rauplių, ir veisėdžių, ir miltilgės. Labai puola kenkėjai, tačiau jei įmanoma, nepurškiame. Senų sodų stengiamės visai netręšti, visas reikalingas medžiagas atiduodame per lapus. Jei augini šitoje sistemoje, tai obuolys iš tikrųjų yra sveikesnis, tačiau iš augintojo reikalauja daugiau sąnaudų.

Ką patartumėte, siekiantiems išsaugoti obuolius iki pavasario?

Obuolys yra gyvas, kvėpuoja, tad „iškvepia“ anglies dvideginį (ore jo yra apie 0, 05 proc.). Iki 2 proc. jis obuolį konservuoja, tačiau jei patalpa nevėdinama, anglies dvideginio padidėja iki 2,5–3 proc., tuomet jis „sudegina“ obuolį. Saugyklose naudojame aktyvuotos anglies įrangą, kurią vadiname plaučiais. Analizatoriai kas valandą iš kamerų-saugyklų ima analizę ir stebi anglies dvideginio kiekį, kuris, reikalui esant, koreguojamas. Ankstyvam pardavimui obuolius laikome šaldytuvuose. Jei nežinai, kaip laikyti obuolius, reikėtų vadovautis „Trijų dvejetų taisykle“: 2 deguonies, 2 anglies dvideginio, 2 temperatūros.

Vasariniai raudonšoniai

Versliniame sode darbų per akis, o ar netrūksta darbuotojų?

Bendrovė turi keturis savininkus – taip lengviau, nes gali darbų naštą pasidalinti. Nuomonių skirtumas privalo būti, tačiau ginčai prie gero nepriveda. Viskas priklauso nuo vidinio klimato. Džiaugiuosi kolektyvu, kuris beveik nesikeičia jau daug metų. Tai ir gerai, ir blogai. Senstam, „apsukos“ mažėja, tačiau supratimas, patirtis, atsidavimas darbui turi savo pliusų.

Mes, sodininkai, skaičiuojame metus, kai reikia skinti vasarinius obuolius. Šiemet pradėjome skinti liepos 27 d. Sezonas prasidėjo – metai taip pat. Įmonėje dirba 17 darbuotojų. Obelims genėti ir vaisiams skinti papildomai priimame beveik 300 žmonių, bet kasmet jų surasti vis sudėtingiau. Obuolių skynėjomis dažniausiai dirba moterys, kai kurioms iš jų – tai vienintelė proga užsidirbti, tačiau yra ir tokių, kurios į sodus atvyksta papildomo uždarbio. Per porą savaičių galima priskinti tiek, kad kišenė pasipildytų ir keliais šimtais eurų, tad kaimo gyventojams toks uždarbis – nemenka paspirtis.

Sode darbo yra 12 mėnesių. Tai ir derliaus skynimas, ir rūšiavimas ir pardavimai, o kur dar medžių genėjimas, tręšimas, medžių atsodinimas – darbų daugybė. Dažnai sakau, kad žemės ūkyje sodininkystė yra antras pagal sunkumą verslas po gyvulininkystės. Čia taip pat užmigti negali, todėl retas, kuris ryžtasi jį pradėti, nes reikia didelių pradinių investicijų.

Viską esu išbandęs ant savo kailio. Šiame versle reikia ne tik verslaus požiūrio ir strateginio mąstymo, bet ir laimės.

Ačiū už pokalbį