• Temos
• Gyvulininkystė

Nuo chemizuoto iki biodinaminio gyvulininkystės ūkio

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2018-01-23

Bene kiekvienas žino, kas yra ekologija, o štai išgirdęs biodinaminė žemdirbystė, dažnas suklūsta. Paprastai sakant, tai aukštesnė ir kelis kartus griežtesnė ekologinio ūkininkavimo pakopa. Biodinaminė žemdirbystė dar tik skinasi kelią – šią kryptį Lietuvoje yra pasirinkę apie dešimt ūkių. Vienas iš jų – 500 ha valdomas širvintiškių Kristinos ir Arūno Martinėlių ūkis, kuris 2017 m. gavo biodinaminio ūkio statusą (reportažą iš ūkio žiūrėkite čia).

Norint suprasti biodinaminės žemdirbystė esmę, reikėtų „pamiršti“ materializmą ir į viską žvelgti daug plačiau. Biodinaminiame ūkyje vadovaujamasi gamtos pusiausvyros, darnos tarp žmogaus, gyvūnų ir augalų principais. Toks ūkis veikia kaip uždara natūrali ekosistema ir yra minimaliai priklausomas nuo išorės veiksnių bei išlaiko pats save. Iki tokio ūkininkavimo būdo Martinėliai žengė pamažu.

Ekologija kitaip

Prieš kelis dešimtmečius Zibalų seniūnijos (Levaniškių kaime) žemėse nuo 14 hektarų ūkininkauti pradėję Kristina ir Arūnas Martinėliai turėjo įprastą, chemizuotą augalininkystės ūkį, tačiau greitai suprato, kad reikėtų ūkininkauti kitaip, neskriaudžiant nei žemės, nei savęs. „Žemės mūsų rajone nederlingos, tad labai didelis derlius neužaugdavo. Būdavo pavasarį skolon imdavome trąšų ir chemikalų, kartais ir kuro, o po nuėmus derlių reikėdavo už viską atsiskaityti, tai beveik nieko ir nelikdavo... Todėl reikėjo apsispręsti, kaip ūkininkauti toliau“, – pradžią prisimena A. Martinėlis.

Be to, prieš dešimtmetį buvusi parama ekologiniam ūkininkavimui paskatino greičiau priimti sprendimą. Ekologiškai beveik 300 hektarų plote auginti grikiai, žieminiai kvietrugiai, vasariniai kviečiai ir miežiai. Pradėjus ūkininkauti ekologiškai, reikėjo keisti ir technologijas, nes sintetinių trąšų naudoti nebegalima, tad iš pradžių, norint dirvoje sukaupti azoto, žirniais ir raudonaisiais dobilais apsėdavo kelis šimtus hektarų.

„Augalas iš dirvos agresyviai paima tai, ko jam reikia, o humusas – dirvožemio bankelis, kuriam atstatyti, reikia nemažai laiko. Plėtodami ekologinį augalininkystės ūkį, vien tik su sėjomainomis negalėjome padidinti derlingumo. Štai per 40 metų Vokietijos, Šveicarijos stambūs ekologiniai augalininkystės ūkiai nuo 4–5 procentų iki 1,5 nualino dirvožemį“, – konstatuoja Arūnas. – Juk žmonės visais laikais mokėjo žemę dirbti, kol neatrado mineralinių trąšų, tad dabar tenka vėl mokytis, ieškoti alternatyvių trąšų. Be komposto humuso neatstatysi, o komposto pagrindas – karvių mėšlas“.

Tokių ūkių, kur kartu būtų vystoma ir ekologinė augalininkystė, ir gyvulininkystė Martinėliai matė lankydamiesi užsienio šalių ūkiuose. „Sudomino pats ūkio modelis: augalininkystė ir gyvulininkystė. Kilo mintis pačiam imtis tokios veiklos. Kiekvienais metais apsilankome 5–6 šios krypties ūkiuose Vokietijoje, kur jų yra gerokai per kelis tūkstančius, kitose Europos ar Azijos šalyse,“ – sako ūkininkas.

Tuomet lyg ir natūraliai ūkyje atsirado pirmieji 10 hailendų – devynios telyčaitės ir buliukas iš Vokietijos. „Kadangi daugiau dirbome ekologinės augalininkystės kryptimi, hailendų veislė mums pasirodė mažiausiai reikalaujanti priežiūros. Negalėjome daug investuoti ir į tvartus. Nesu gyvulininkystės specialistas, tad ši veislė mums puikia tiko ir ja nenusivylėme. Jei nieko neišmanai, geriausia auginti hailendus“, – juokiasi Arūnas.

Ūkininkas pasakoja, kad hailendai – ekstensyvi, ištverminga veislė, tad labai tinkanti nederlingose Širvintų žemėse. Be to, tai veislė, į kurią nebūtina investuoti iš karto. Beveik 15 metų ūkyje hailendai auginami lauko sąlygomis, žiemą pastatant iš grikių šiaudų pašiūres. Jie nereiklūs ir pašarams, kurie gaminami iš ūkyje ekologiškai auginamų grikių, speltos kviečių, avižų, kvietrugių, žirnių, šaltuoju metų laiku jiems duodama šienainio, šieno, ūkyje užaugintų traiškytų grūdų mišinio. Dar vienas pliusas – hailendų veršeliai gimsta nedidukai, apie 28–35 kg svorio, tad, pasak ūkininko, net ir su pirmaveršėmis retai yra problemų. Paprastai bandos pagausėjimo sulaukiama balandį. Dalis paliekama bandai didinti, kita – parduodama. Šiuo metu ūkyje yra trys buliai reproduktoriai. Dažniausiai ūkininkai juos perka iš Vokietijos hailendų asociacijai priklausančių narių. Reproduktorius stengiamasi pakeisti kas dvejus metus, tad nėra jokios kraujomaišos.

„Dabar, turint galvijų, susidaro uždaras ratas: nuo augalininkystės iki gyvulininkystės, kaip ir turi būti ekologiniame ūkyje“, – sako Arūnas.

Biodinaminio ūkio kryptis

Širvintiškiai biodinamine žemdirbyste domisi bene dešimtmetį, o savo 500 hektarų ūkyje jau penkerius metus intensyviai taiko biodinaminio ūkininkavimo principus. Vakaruose (Vokietija, Prancūzija, Austrija, Nyderlandai, Šveicarija ir kt.) itin vertinamas biodinaminis ūkininkavimas – labai brangus malonumas. Jis išskirtinis tuo, jog dirvožemis, augalai, gyvuliai ir žmonės gyvuoja viename uždarame rate, harmoningoje sąveikoje vieni su kitais. Biodinaminis ūkis suvokiamas kaip atskiras, individualus, save išlaikantis gyvas organizmas. Žmogaus vaidmuo – padėti šiam organizmui pasiekti pusiausvyrą tarp to, ką jis gauna, ir to, ką atiduoda. Pasak Arūno Martinėlio, biodinaminio ūkininkavimo ištakos siekia XX amžiaus pradžią, o pagrindiniai jo principai: ūkininkavimas uždarame cikle, subalansuotas santykis tarp laikomų raguotų gyvulių skaičiaus ir augalininkystės laukų ploto. Tokiems ūkininkams keliama sąlyga: 5 hektarams žemės – 1 sąlyginis raguotas galvijas.

Lietuvių biodinaminius ūkius sertifikuoja tarptautinė organizacija „Demeter International“, vienijanti apie 4 000 biodinaminių ūkių 40-yje šalių visame pasaulyje. Pagal šią sistemą išauginti produktai yra aukščiausios kokybės (ir, suprantama, griežčiausi standartai), žymimi visame pasaulyje atpažįstamu ženklu „Demeter“. Už užaugintus produktus mokama 10–20 procentų didesnė kaina.

Tačiau norint gauti „Demeter“ sertifikatą reikia mažiausiai trejų metų, kita sąlyga – ūkis jau turi būti sertifikuotas kaip ekologinės gamybos ūkis (Arūnas ir Kristina Martinėliai ne kartą buvo apdovanoti Žemės ūkio ministerijos padėkomis už indėlį į ekologinę žemdirbystę, gavę ir „Metų ūkis“ nominaciją). „Siekiant sertifikuoti ūkį kaip biodinaminį, pirmiausia jis turi būti šimtu procentų ekologinis. Priklausomai nuo ūkio pažangos, skiriamas dvejų–trejų metų pereinamasis laikotarpis. Mums užtruko apie trejus metus, nes trūko sąlyginių gyvulių,“ – sako Arūnas. – Tada pasirašoma konsultavimo ir bendradarbiavimo sutartis su „Demeter “organizacija ir parengiamas ūkio pertvarkymo planas. Ūkis dvejus metus turi būti sertifikuojamas ir pagal ekologiniams ūkiams taikomus reikalavimus, ir pagal „Demeter “ kontrolės sistemą.“

Norint populiarinti ir informuoti lietuvius apie biodinaminę žemdirbystę, įkurta Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacija „Biodinamika LT“, jos prezidente išrinkta Rasa Čirienė, kuri yra ir „Demeter Iternational“ atstovė Lietuvoje, Arūnas Martinėlis – asociacijos valdybos pirmininku. Kelis kartus Martinėlių ūkyje vyko ir tarptautiniai seminarai „Biologinė dinaminė žemdirbystė“. Po 2 dienas vykusiuose seminaruose dalyvavo per 30 ūkininkų iš Lietuvos ir lektoriai iš Vakarų Europos.

Martinėlių ūkis turi Žaliąjį diplomą, tad čia dažnai darbuojasi praktikantai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio.

Ūkyje gaminami biodinaminiai preparatai

Biodinamika pripažįsta, kad dirva yra tarytum gyvas organizmas, ir jos gyvybė palaikoma priklausomai nuo to, kokie augalai auga. Labai svarbus biodinaminės žemdirbystės principas – dirvoje atkurti ir didinti humuso sluoksnį, kad ten pradėtų vykti natūralūs dirvodaros procesai. Šiam tikslui iš ūkio žaliavų gaminami biodinaminiai preparatai. Vieni, purškiamieji, skirti augalų ir dirvos gyvybinėms jėgoms sužadinti, kiti – kompostuoti.

Ūkininkas Arūnas Martinėlis pasakojo, kad biodinaminiame ūkyje mėšlo į laukus išvežti negalima, jis – pagrindinė komposto žaliava. Be mėšlo į kaupus sudedamos ir organinės atliekos (išardomos ir grikių pašiūrės), nes ūkyje nesusikaupia daug mėšlo. Kaupai „praturtinami“ biodinaminiais preparatais. Martinėliai juos gaminasi taip pat patys: džiovina kiaulpienes, dilgeles, ąžuolo žievę, kraujažoles, ramunėles, pasiruošia valerijono ištrauką (beje, valerijoną biodinaminiuose ūkiuose nuo pavasario šalnų labai naudoja sodininkai ir daržininkai). Kiekvienas iš 6 komponentų turi savo paskirtį. Štai ąžuolo žievė atsakinga už kalio, kalcio stabilizavimą bei veikimą, o praskiestas valerijonas komposte laiko šilumą. Pagal tam tikra seką paruoštas kompostas išbarstomas ant laukų. Ūkininkas įsitikinęs, kompostas – kompleksiškesnė ir stabilesnė trąša. Be to, jo mažiau reikia, lengviau išvežti ir paskleisti. O veikliosios medžiagos – azotas, fosforas, kalis ir anglis – lieka tos pačios.

Geriausiai kompostą per metus perkasti apie 4 kartus. Idealiausias variantas kompostą uždengti šiaudais arba agroplevele. Po metų kompostas įgyja grumstelinę struktūrą, tad yra ir gamtai draugiškesnis (amoniakas ne taip greitai išgaruoja ir išsiplauna), ir augalai ilgiau savinasi maisto medžiagas. Ūkyje pagaminama apie 1000 tonų komposto. Tokio „gyvybinio užtaiso“ laukai turėtų gauti bent jau kas 5 metus. Ūkininkas pagailestauja, kad dėl itin gausaus lietaus rudenį nespėjo komposto išbarstyti ant laukų, tad šį darbą tikisi atlikti pavasarį.

Kiti du ekologiški preparatai – mėšlo-ragų ir kalnų krištolo – skirti sustiprinti dirvožemį ir augalus, kad jie būtų gyvybingi ir sveiki. Suprantama, energija ir gyvybingumas perduodami ir žmonėms, jei jie valgo sveiką augalą.

Mėšlo-ragų, arba 500-tasis, preparatas ruošiamas rudens lygiadienį, per Mykolines: subrendusios karvės (buliaus netinka) ragas pripildomas veršingos karvės mėšlu (geriau, kad jis būtų kietesnis, karvės būtų paganytos ant sausesnės žolės ar šieno), užtaisomas plonu molio sluoksniu ir užkasamas į žemę iki pavasario. Ūkyje pasigaminama apie 500 vnt. šio preparato (vieno rago turinio pakanka vienam hektarui).
Prieš purškiant rago turinys iškratomas, tam tikromis proporcijomis atskiedžiamas vandeniu (geriausias minkštu kūdros arba lietaus vandeniu), dinamizuojamas (aktyvuojams) sukamaisiais judesiais maišant preparatą minutę į vieną pusę, minutę – į kitą ir taip apie valandą laiko. Tokiu būdu vanduo prisipildo deguonies, pasidaro aktyvus, „gyvas“. Preparatas dažniausiai maišomas mediniame 300 litrų talpos kubile arba elektriniame maišytuve. Pasėliai purškiami 10 l hektarui.

Maltą kalnų krištolo arba 501-ąjį, preparatą (pagrindas – silicis) ūkininkai dažniausiai perka iš Šveicarijos. Anksčiau gamindavosi patys. Parsisiųsdavo kalnų krištolo akmenukus, juos suskaldydavo, maldavo, dar vėliau – kruopeles trindavo iki dulkelių (kad purkštuvu būtų galima išpurkšti). Susmulkintu kalnų krištolu užpildytas ragas (būtinai naujas, pvz., gaminant mėšlo ragų preparatą, ragą galima naudoti kelis kartus) pakasamas pusei metų į žemę. Po to turinys iškratomas, supilamas į peršviečiamą indą ir laikomas saulėje, kad jos energijos daugiau pasikrautų. Taip paruoštas preparatas gali stovėti ilgą laiką. Šis preparatas taip pat aktyvinamas su vandeniu. Jis augalui suteikia kūną, tvirtina, jį nokina. Siekiant augalui suteikti didesnės sveikatos, preparatas, maišius jį valandą, purškiamas likus valandai iki saulėtekio. Prieš nuimant derlių, atvirkščiai, krištolo vanduo laukuose paskleidžiamas vakare, maždaug 18–19 valandą. Preparato mišiniui reikia labai nedaug: arbatinio šaukštelis 300 l kubilui. Preparatas tarnauja daugiau kaip augimo reguliatorius, pvz., kai pasėlis pradeda per daug krūmytis.

Pasigamintais preparatais augalai purškiami bent du kartus per metus. Arūnas Martinėlis biodinaminių preparatų veikimo principą palygino su homeopatiniais vaistais: kai labai mažos produkto dozės duoda teigiamą poveikį. Tai ne chemija. Ūkininkas patikino, kad, naudojant preparatus, po 7 metų pasikeičia humuso kiekis ir sudėtis dirvoje, žemė patamsėja, stiprėja augalo gyvybinės funkcijos. Prieš naudojant minėtus preparatus, buvo ištirtas viso ūkio laukų dirvožemis. Ūkininkas sako, kad po 7 metų būtinai vėl atliks tyrimus ir patikrins, ar padidėjo humuso.

Dirba visa šeima

Taigi, biodinaminiame ūkyje reikia atlikti daugybę papildomų darbų, kurie įprastam ūkiui nereikalingi. Kristina ir Arūnas Martinėliai turi du sūnus – Julių ir Augustiną, kurie noriai įsijungia į darbus. Vyriausias Augustinas taip pat, kaip ir tėtis, pasirinko studijuoti Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) inžinerijos-mechanikos specialybę. Gimnazistas Julius greičiausia irgi eis tėvų pėdomis. „Drauge lankomės žemės ūkio parodose, vykstame į ekskursijas, vis prie savęs vežuosi, pažiūrėsime, kas gausis“, – juokaudamas sako Arūnas. Kristina Martinėlienė, baigusi buhalteriją Lietuvos žemės ūkio universitete (LŽŪU, dabar ASU), tvarko ne tik finansus, bet ir atsakinga už biodinaminių preparatų gaminimą. Vis tik iki 500 ha išaugusiame ūkyje keturių asmenų neužtenka – šeima įdarbinusi ir keturis nuolatinius darbininkus.

Be to, ūkyje dar vyksta ir restauracijos darbai – prieš kelerius metus Kristina ir Arūnas įsigijo 200 metų dvaro sodybą. Šeima svajoja restauruoti ir medinius dvaro sodybos pastatus. „Kadangi tai kultūros paveldas, negalime daryti bet kaip“, – sako A. Martinėlis. Šeima, dabar gyvenanti Širvintose, planuoja ateityje persikelti į Levaniškes. „Juk dvarą ūkis turi išlaikyti. Taip nuo seno tradiciškai buvo, taip ir mes svajojame“, – šypsodamasis sako svetingasis ūkio šeimininkas.

Reportažas iš ūkio: „Kitoks požiūris į ūkininkavimą – biodinaminė žemdirbystė“