• Temos
• Miškininkystė

Stelmužės ir kitų senolių gyvenimą tęsia jų klonai

Angelė Adomaitienė

www.miskininkas.eu

2018-05-17

Nuotrauka iš ASU Arboretumo Dainiaus Šerono

Per Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirtą miškasodį daugelyje šalies vietų sodinamos ąžuolų giraitės, o kai kur ypatingi ąžuoliukai – mūsų senolių Stelmužės, Mikalojaus Daukšos, Sandariškių, Ramanavo, Šaravų ir kitų garsių ąžuolų klonai. Paskutinį balandžio šeštadienį Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejaus miškapievėje įveista 100 tokių ąžuoliukų – arti penkiasdešimties garsių ąžuolų senolių įskiepiai. Garsūs medeliai Lietuvoje ir užsienyje pavieniui, po keletą ar giraitėmis sodinami jau keletą metų, o iš viso tokių klonų auga arti tūkstančio. Visų jų pradininkas – ąžuolininkas Juozas Girinas.

Pirmąjį skiepą ąžuolų specialistas paėmė 2005 m. iš Šaravų ąžuolo senolio Kėdainių rajone. Tuomet J. Girinas, dabartinis Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Arboretumo vedėjas, dirbo Kėdainių miškų urėdijoje ir joje pradėjo ąžuolynų atsodinimo darbus bei Lietuvos ąžuolų senolių klonavimą. Kėdainių miškininkai buvo pirmieji, įsteigę ir šimtmečių audras bei kitas negandas atlaikiusių ąžuolų klonų rinkinį.

Imtis klonavimo paskatino masinis ąžuolų džiūvimas

Kas paskatino imtis tokio, mums neįprasto senolių ąžuolų klonavimo – motynmedžio šakelių skiepijimo į paprastus lietuviškus maždaug dvejų metų amžiaus piršto storio ąžuoliukus? Tokie sodinukai paprastai po skiepijimo auginami ketverius metus, tad nuo gilės iki sodinimo į jiems skirtą proginę vietą būna sulaukę maždaug šešerių.

„2004–2005 m. buvo masinis ąžuolų džiūvimas, tad man kilo mintis surinkti tuos seniausius ąžuolus, kadangi jie ne vieną ir ne du tokius periodus yra išgyvenę. Kartas nuo karto ąžuolai masiškai džiūsta, tas kartojasi. Pavyzdžiui, Europoje tai stebėta XIX a. laikotarpiu, taip pat XX a. buvo trys tokie masiniai džiūvimai, pas mus ryškesnis apie 1994–95 metus, kai buvo sausra pora metų iš eilės. Vis dėlto jei tie senoliai nenudžiūvo, reiškia jie kažką savyje turi, kas juos išgelbėja nuo mirties”,– kalba ASU Arboretumo vedėjas.

Be to, Juozas Girinas praktiškai mėgsta patikrinti teiginius, parašytus vienuose ar kituose šaltiniuose. Anot jo, buvo teigiama, kad senų ąžuolų skiepai beveik neprigyja.

„Man buvo tiesiog įdomu pabandyti, kadangi aš skiepiju nuo vaikystės. Tas teiginys, kad ąžuolų įskiepiai neprigyja, yra sąlyginis, nes kai kurių senolių prigyja sunkiai, o kitų – puikiai. Žodžiu, iniciatyvos ėmiausi pats, joks „šventasis” proto neapšvietė ir skiepyti senolių šakeles nepastūmėjo”,– juokauja ąžuolininkas.

Tiesa, vėliau literatūroje jis aptiko, kad su senais medžiais taip dirbama Vokietijoje, norint išsaugoti genofondą ir atskirų medžių genomus. JAV ta kryptimi irgi einama, pernai ASU lankėsi profesorius ąžuolininkas, kuris vieną dieną bendravo ir po Kėdainių ąžuolynus važinėjo būtent su J. Girinu. Pasak jo, medžių klonavimas JAV daugiau vyksta komerciniais pagrindais.

Nuo Šaravų iki Stelmužės ir senolių ąžuolų rinkinių

Kai eksperimentas su Šaravų miško galiūnu pavyko, klonų pradininkui kilo mintis „prisijaukinti” ir Stelmužės ąžuolą bei kitus senolius, iš viso jų įvairiuose Lietuvos kampeliuose aplankyta ir į genofondo kraitę įdėta apie 70-ties medžiaga. Lietuvoje tokių ąžuolų senolių priskaičiuojama virš 100, bet daugelyje vietų jie jau išdžiūvę ir genotipo išsaugoti nespėta.

„Kur spėjau, tuos senolius surinkau. Štai Raseinių rajone kerojo Aleknos ąžuolas, jis jau buvo išverstas vėjo ir jau nugenėtomis šakomis, bet aš genotipą išsaugojau, buvo žiema, šakutes iš po sniego ėmiau, lengvai prigijo,“ – prisiminė miškininkas.

Pirmasis rimtas projektas – 2011 m. pradėtas sodinti garsios gamtosaugininkės ir antropologės, vienos iškiliausių lietuvių kilmės mokslininkių prof. Birutės Galdikas vardo ąžuolynas Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode. Tuomet ten 50 seniausių ąžuolų klonų pasodinta po du medelius. Prof. B. Galdikas giraitė skaičiuoja jau septintus metus. Jos pirmtakai yra ąžuolai, menantys net pagonybės laikus – Šventybrasčio (Kėdainių r.), Šaravų (Kėdainių r.), Glitiškių (Vilniaus r.), Gojaus (Vilniaus r.), Mingėlos (Plungės r.), Stelmužės (Zarasų r.) ir kiti.

„Šiandien kai kurie labai gražiai atrodo, kai kuriems reikia pagalbos, kai kuriuos atsodinti, bet iš esmės giraitė – puiki”,– džiaugiasi į saulę besistiebiančiais augintiniais J. Girinas.

Antras didesnis projektas – Kėdainiuose, miško žemėje pasodintas ąžuolų senolių klonų rinkinys – 60-ties ažuolų po 5 palikuonis. Šio klonų rinkinio užduotis – išsaugoti genofondą ateities kartoms ir iš šiame klonų rinkinyje surinktų gilių išaugintais ąžuoliukais padidinti ateities ąžuolų atsparumą.

„Ateityje tie medžiai kryžminsis, pavyzdžiui, Stelmužės ąžuolo klonas apsidulkins su Sandariškių iš Biržų rajono žiedadulkėmis ir išaugins vaikus – giles, kurių dalis greičiausiai turės gerąsias savybes, medeliai iš jų bus atsparesni visokioms negandoms. Dabar reikia laukti gilių iš tų, kurie jau žaliuoja klonų rinkinyje, bet kad pradėtų derėti, reikia laiko. Pagyvensim – pamatysim”,– sėkme tiki specialistas.

Trečias įgyvendintas didesnis projektas – pernai Pakruojo miškų urėdijoje pasodintas daugiau kaip 3 ha klonuotų ąžuoliukų plotas. Minėtos trys vietos – pagrindinės, kur įveistos seniausių ąžuolų giraitės. Po vieną ar kelis Stelmužės ąžuolo ir kitų galiūnų „vaikų” yra daugybėje vietų – Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, kitose šalyse, iš jų Vatikane. Sodinukai imami iš Kėdainių, kur įkurta bazinė plantacija, pavyzdžiui, Lietuvos prezidentė šiais metais ąžuoliuką sodino 2014 m. skiepijimo, iš čia pernai rudenį Vatikano soduose buvo pasodinti trys ąžuoliukai – ASU akademinės bendruomenės Stelmužės, Mingėlos ir Punios šilo ąžuolų dovana popiežiui Pranciškui ir Šventajam Sostui Lietuvos valstybės atkūrimo šimtųjų metinių proga.

Klonuoti nuo paprastų skiriasi

Iš viso klonuotų ąžuoliukų jau pasodinta arti tūkstančio. Ar jie vizualiai skiriasi nuo paprastų?

„Skiriasi – aš juos atpažįstu, jų yra žievė kitokia, truputį šakojimasis kitas, jie išlaiko daugiau suaugusio medžio požymių. Yra tikimybė, kad jie pradės anksčiau derėti, svarbiausia kuo greičiau sulaukti gilių, kad jie kuo greičiau susikryžmintų. Pagal visas savybes, genetiką jie turėtų būti atsparesni, nes kitokį „kraują” turi ir ištveria negandas, pavyzdžiui, Stelmužės daug matęs, o kad kerėpla ir be viršūnės … ne taip svarbu. Europoje vyravo mada ąžuolui nukirsti galvą, kol dar buvo sąlyginai jaunas, bet kodėl kapojo – nežinia. Senoliai ąžuolai Europoje yra dvejopi – vieni didžiuliai medžiai, o kiti – nukirsti”,– pasakoja p. Juozas.

ASU Arboretume irgi auga trys stelmužiukai. Ar jame bus plečiama ąžuolų giraitė, jo vedėjas abejoja, nes arboretumo tikslai kiti.

ASU Arboretumas, užimantis beveik 16 ha, įkurtas 1991 m. 10 km. į vakarus nuo Kauno , šalia vakarinio aplinkelio ir kelio „Via Baltica“. Jo įkūrėjas miškininkas dendrologas, miškų ir parkų dendrofloros žinovas, ilgametis Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – ASU) prof. Mindaugas Navasaitis.

Arboretumas sudarytas iš sistematinės kolekcijos ir 6 svarbesnių geografinių regionų – Centrinės Europos, Šiaurės Amerikos, Rytų Azijos ir Japonijos, Kaukazo, Sibiro, Lietuvos – floristinių kolekcijų. Iš viso jame auginama apie 900 rūšių ir smulkesnių taksonominių vienetų medžių, krūmų, lianų, paplitusių daugiausia vidutinio klimato juostoje, rečiau subtropinėse srityse.

Vis dar kuriamas Arboretumas gražiausiais žiedais pasipuošia pavasarį. Pasivaikščioti ir pasigrožėti juo, išgirsti J. Girino pasakojimų jau ne tik apie ąžuolus galima kasdien. Nuo balandžio 1 d. iki lapkričio 1 d. parko lankymas nemokamas.

Nuotraukos iš ASU Arboretumo Dainiaus Šerono