Gegužės 22 d., trečiadienis | 24

Nauji mitai apie Lietuvos miškus

2024-04-03

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Viešojoje erdvėje sklando daugybė mitų apie Lietuvos miškus. Pateikiame keletą dažniausiai pasitaikančių.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

1. Lietuvos miškams ir juose esančioms ekosistemoms gresia intensyvus miškų naikinimas, neužtikrinamas jų atsinaujinimas

Miškai Lietuvoje nėra naikinami. Miškai užima apie 33,8 % visos Lietuvos teritorijos, o tai sudaro apie 2,21 milijono hektarų. Skaičiuojant pagal tarptautinę metodiką, pagal kurią į skaičiavimą neįtraukiami vandenų plotai, miškai užima apie 35,1% visos šalies teritorijos.

Kasmet plynai iškertama apie 20 000 hektarų, o tai sudaro mažiau nei 1 % visų miškų. Teoriškai tai reiškia, kad, norint iškirsti visus Lietuvos miškus plynai, užtruktų apie 100 metų.

Be abejo, vykdomi ir kitokie kirtimai. Tai – retinimo, sanitariniai, atrankiniai, biologinės įvairovės skatinimo, ugdomieji ir kai kurie kiti kirtimai. Kiekvienais metais jie vykdomi maždaug 4 procentuose miškų. Tačiau šių kirtimų metu miškai nėra kertami plynai. Šie kirtimai atliekami siekiant išlaikyti sveikus ir produktyvius medynus.

Plynaisiais kirtimais iškirsti plotai pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą turi būti atsodinami ne ilgiau kaip per 3 metus. Ir šis procesas yra aktyviai vykdomas. Jei miško savininkas ar valdytojas per 3 metus miško neatsodina, jis gauna baudas. Be to, tokiu atveju į atsodinimo procesą įsikiša ir valstybė.

Kasmet Lietuvoje atsodinama apie 8–9,5 tūkstančio hektarų valstybinių miškų, o dar apie 400–600 hektarų apželdinami netinkamose žemės ūkio paskirties vietovėse.

Kalbant apie miškų naikinimą arba „išmiškinimą“ (angl. – deforestation), šio proceso apibrėžimas pagal Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) MIŠKO IŠTEKLIŲ VERTINIMO DARBINIO DOKUMENTO 188 „Terminus ir apibrėžimus“ yra miško pavertimas kita žeme, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo padarytas žmogaus ar ne. Tai apima nuolatinį medžių lajų dangos mažinimą žemiau minimalios 10 procentų ribos, apima miško plotus, paverstus žemės ūkio paskirties žeme, ganyklas, vandens telkinius, kasybą ir miesto teritorijas. Ši sąvoka konkrečiai neapima teritorijų, kuriose medžiai buvo pašalinti dėl kirtimo ir kuriose miškas turėtų atsinaujinti natūraliai arba taikant miškininkystės priemones.

Dar vienas dalykas. Kasmet Lietuvoje mišku įregistruojama apytikriai 3000–4000 ha ne miško žemėje savaime išaugusio miško. Todėl Lietuvos miškingumas kasmet didėja apie 0,05 procentinio punkto.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima aiškiai pasakyti, kad „išmiškinimas“ Lietuvai nėra būdingas. Jį draudžia Lietuvos Respublikos miškų įstatymas. Miško žemė Lietuvoje gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais atvejais. Šie atvejai – tai valstybei svarbiems kritinės inžinerinės infrastruktūros objektams, tokiems kaip elektros perdavimo tinklai ir keliai, statyti, krašto apsaugos teritorijoms steigti.

2. Lietuvoje daugiau nei 80 % miškų tvarkomi pagal modelį „sodinami, auga ir kertami“

Galbūt, stebint iš šalies, ir gali taip atrodyti. Tačiau:

  • sodinant mišką, reikalaujame naudoti geriausią dauginamąją medžiagą,
  • reikalaujame, kad sodinukai atitiktų sklypo savybes,
  • reikalaujame palaikyti natūralių medžių sodinukų augimą ir t. t.

Augindami mišką, reikalaujame auginti produktyvius medžius, formuoti sveikus medynus, apsaugoti juos nuo vabzdžių, ligų, gaisrų ir pan. Tada mišką kertame. Bet, prieš imdamiesi veiksmų, patikriname gamtos vertybes ir imamės priemonių jas išsaugoti (tikrinama, ar kirtimas turės poveikį aplinkai „Natura 2000“ ir kitose saugomose teritorijose), reikalaujame gauti valstybės leidimą, griežtai laikytis kirtimų taisyklių ir pan.

Atvejais, kai kirtimai neleidžiami, pavyzdžiui, dėl naujai aptiktų gamtos vertybių, iš valstybės biudžeto mokama adekvati kompensacija miško savininkui. Be to, kai kuriais atvejais miško savininkai remiami išmokomis už brandžių medynų nekirtimą. Valstybiniams ūkiniams miškams (III–IV grupė), kuriuose buvo inventorizuotos ir patvirtintos ES svarbos miško buveinės, Aplinkos ministerijos įsakymu buvo uždrausti plyni kirtimai net ir be kompensacijos iš valstybės biudžeto.

Tačiau Lietuvoje yra dar vienas miškų auginimo būdas. Mūsų šalyje miškai paprastai klesti žemdirbystei ne itin tinkamose vietose, kur dirvožemis yra mažiau derlingas arba netinkamas žemdirbystei dėl drėgmės pertekliaus. Mūsų šalis yra klimato zonoje, kurioje žemė natūraliai be jokio įsikišimo virsta mišku. Kitaip tariant, žemėje nieko nedarant, ji apaugs mišku.

3. Lietuvoje išduodama per daug leidimų kirsti mišką

Čia norėtųsi paklausti, kiek leidimų yra „daug“ ir kiek yra „mažai“? Leidimų skaičius pats savaime nieko nepasako. Daugiau gali pasakyti leidimuose nurodytas kirtimų tipas, kokybė, apimamas plotas ir pan.

Pagal Lietuvos įstatymus miškų kirtimus griežtai prižiūri valstybė. Kiekviena kirtavietė, net ir mažiausia – 0,1 ha, turi būti patvirtinta valstybės institucijos. Šis patvirtinimas reiškia individualų ir kruopštų Miško kirtimo taisyklėse nurodytų reikalavimų vykdymą.

Kasmet Valstybinė miškų tarnyba išduoda apie 15–20 tūkst. leidimų kirsti. Ar bus geriau, jei valstybė leis kirsti be leidimo (paliekant tik miško savininko deklaraciją), ar padidinsime plynų kirtimų plotą nuo 0,1 iki 0,5 (1,0) ha, kaip jau yra kai kuriose ES šalyse, ir mažesni plotai paliekami savininko nuožiūrai, nedalyvaujant valstybės institucijoms? Bet kuriuo atveju, valstybinių institucijų įtraukimas į leidimų išdavimo procesą sumažina neteisingo miško naudojimo atvejų skaičių ir skatina tvarią miškininkystę.

Žymiai svarbesnis už leidimų skaičių dalykas yra bendras plynųjų kirtimų plotas šalies lygmeniu (kuris yra apie 1 % nuo visų medynų ploto) bei metinis kirtimų (žaliųjų medžių tūrio) santykis su grynuoju prieaugiu. Pastarasis parametras III–IV miškų grupėje yra apie 70 % ir mažiau nei 60 % visų Lietuvos miškų. Tuo tarpu, europinis (MCPFE) reikalavimas sako – „gerai“, jei mažiau nei 95 %.

Taip pat Lietuvos Vyriausybė kas 5 metus tvirtina metinį valstybinių miškų kirtimo limitą (pastaruoju metu 2024–2028 m. – 3,6 mln. m3 ir plynų kirtimų ploto ekvivalentas – ~12 tūkst. ha), kurio viršyti negalima ir šių apribojimų jo laikomasi. Šiuo požiūriu svarbu, kad Lietuvos miškai būtų naudojami tvariai, kad kirtimas neviršytų prieaugio, o medienos sukaupimas būtų ¼ prieaugio, kad metinis miško naudojimo plotas būtų artimas tolygiam.

4. Išduodami „neteisėti“ kirtimų leidimai, be pakankamo poveikio aplinkai įvertinimo, ypač saugomose „Natura 2000“ teritorijose.

Leidimas kirsti mišką – pats savaime jau yra dokumentas, įrodantis, kad kirtimai yra teisėti. Leidimus išduoda Valstybinė miškų tarnyba – valstybės institucija, kuriai valstybė yra delegavusi šią funkciją. Leidimus kirsti Valstybinė miškų tarnyba išduoda vadovaudamasi LR Miškų įstatymo, Miško kirtimų taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Jeigu kuris nors savininkas ketina kirsti mišką ten, kur to daryti negalima, leidimas neišduodamas.

Kalbant apie „Natura 2000“ teritorijas, jose leidžiami visų rūšių kirtimai. Tačiau, prieš išduodant leidimus kirsti jose, tikrinamos gamtos ar aplinkos vertybės ir imamasi priemonių jas išsaugoti. Ši procedūra apima visų gamtos vertybių ir apsaugos lygio patikrinimą, kurį atlieka Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ir tik gavus teigiamas jos išvadas, leidimas gali būti išduodamas.

5. 2023–2024 m. žiemą 2 grupės miškuose (tiek privačiuose, tiek valstybiniuose) buvo atlikta daugybė plynų kirtimų, pretekstu, kad tai „sanitariniai kirtimai“.

Per pastaruosius 3 metus Lietuvos miškuose labai išaugo žievėgraužio tipografo vabalų populiacija ir tai labai paveikė Lietuvos eglynus.

Taip pat Lietuvos miškus pastaruosius kelerius metus smarkiai niokojo stiprūs vėjai. Nulaužta daug medžių. Duomenys apie tai pateikti 2023 metų Lietuvos valstybinių miškų sanitarinės būklės apžvalgoje. Privačių miškų situacija buvo panaši.

Vienintelė efektyvi priemonė miškams tvarkyti, ypač užkirsti kelią kenkėjų plitimui gretimuose sveikuose miškuose, buvo sanitariniai kirtimai. Jie būtini, jei norime, kad miškai būtų saugūs ir sveiki.

Pagal Lietuvos teisės aktus, sanitariniai kirtimai taip pat turi būti atliekami visuose miškuose (įskaitant II grupės miškus, tiek privačius, tiek valstybinius), išskyrus I grupės miškus, atsižvelgiant į Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus. Miškų sanitariniai kirtimai saugomose teritorijose vykdomi pagal šių teritorijų planavimo dokumentus, veiklą šiose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir kitus reikalavimus.

Atrankiniais sanitariniais kirtimais galima kirsti tik pažeistus, žūstančius ir sausus medžius ar tokių medžių grupes, užimančias mažesnį nei 0,1 ha plotą, taip pat medžius ligų, kenkėjų tyrimui ir apskaitai ir kt.

Atliekant atrankinius sanitarinius kirtimus, mediena turi būti ištraukiama keliais, valksmais, o jei jų nėra, mediena ištraukiama pro tarpus tarp medžių arčiausiai medienos sandėlio, prisitaikant prie reljefo, pomiškių grupių. Leidžiama kirsti atskirus medžius, trukdančius ištraukti nupjautą medieną.

Plynais sanitariniais kirtimais kertami abiotinių veiksnių, ligų ar miško kenkėjų pažeisti medynai, kuriuose medyno sanitarinės būklės neįmanoma pagerinti kitomis miško sanitarinės apsaugos priemonėmis arba jeigu po atrankinių sanitarinių kirtimų medyno skalsumas liktų 0,4 arba mažesnis. Kertant IIA miškų grupės mišką, plynaisiais sanitariniais kirtimais paliekami nepažeisti abiotiniams veiksniams atsparūs tikslinių rūšių medžiai. Pagal taisykles, II-IV grupių miškuose plynųjų sanitarinių kirtimų plotas neribojamas. Svarbu paminėti, kad sanitarinius kirtimus vykdantis miškininkas turi užtikrinti ne tik žalos pašalinimą ir kenkėjų plitimo stabdymą, bet ir tinkamos aplinkos miškui atkurti pažeistoje teritorijoje sukūrimą.

IIA grupės miškuose, atlikus atrankinius sanitarinius kirtimus, turi būti palikta ne mažiau kaip 20 m3/ha (Kuršių nerijos miškuose – 5 % medyno tūrio) storesnių už vidutinį medyno skersmenį nudžiūvusių medžių, jei tokių yra ir jei tai neprieštarauja saugomų teritorijų planavimo dokumentams. Jei tokių medžių nėra, reikia palikti atitinkamą tūrį mirštančių, sumažėjusio gyvybingumo lapuočių.

6. Lietuvos miškų ir jų kirtimų statistika neatspindi tikrovės.

Lietuvos miškų statistika paremta Valstybinės miškų inventorizacijos matavimais, kurie atliekami kasmet, per 5 metus, natūroje išmatuojant visą Lietuvos teritoriją, joje augančius medžius, pievas, vandenis, ir t.t. Miško kirtimų statistika renkama nuolat, iš naujo išmatuojant visus medžius. Jei medis buvo nukirstas per 5 metus, išmatuojamas jo kelmas ir (atsižvelgiant į ankstesnes gyvo medžio charakteristikas) apskaičiuojama nukirsto tūrio statistika. Žinomos visos medžių vietos nuolatiniuose bareliuose ir, jei reikia, galima patikrinti medžių (ir kelmų, jei medis buvo nupjautas) būklę.

Pasitaiko atvejų, kai žmonėms į rankas patenka informacija su skirtingais matavimo vienetais: išaugintas tūris dažniausiai išreiškiamas stiebų tūriu su žieve nuo šaknies kaklelio iki viršūnės. Šiais vienetais yra vertinamas ir iškirstas tūris. Tuo tarpu išgabentas iš miško tūris skiriasi nuo išauginto ar iškirsto tūrio kelmo, viršūnių, užlaidų, žievės, pjūvių ir t. t. tūrių. Kiekviena ūkininkavimo fazė, be to, turi ir savo nuostolius: miško auginimo, miško ruošos, sandėliavimo, transportavimo ir kt.

Valstybinės miškų tarnybos informacija