• Temos
• Miškininkystė

Latviams miškų ūkio pertvarka tapo lemtinga klaida

2017-04-06

Dabartinis Pasaulio gamtos fondo Latvijos skyriaus valdybos pirmininkas, miškininkas, inžinierius Ugis Rotbergs buvo labai aktyvus Latvijos miškų reformos šalininkas ir iniaciatorius. Šiandien jis to nė už ką nedarytų. Buvęs Latvijos Respublikos Parlamento narys pataria lietuviams neskubėti, pasimokyti iš kaimynų klaidų, nes atgal kelio nebebus.

Ar valstybinė įmonė tikra šeimininkė?

Valstybinius Latvijos miškus valdo viena įmonė – akcinė bendrovė „Latvijas valst meži“ (LVM, Latvijos valstybės miškai) , kurios 100 proc. akcijų priklauso valstybei. Įmonė pati jokių darbų miške neatlieka, tik organizuoja konkursus darbams pirkti. Vieni rangovai mišką kerta, kiti matuoja, treti – medieną perka.

Tačiau, pasak U. Rotbergso, „Latvijas valst meži“ (LVM) toli nuo miško. Miškuose šeimininkauja privatus kapitalas. Valstybinės įmonės rūpestis – iš miško gauti kuo daugiau pinigų. Jų iš miško nori valstybė, jos įmonė ir miške dirbantys verslininkai.

Tradiciniai padaliniai – miškų urėdijos, girininkijos su atitinkamomis administracijomis Latvijoje išnyko. Jos buvo transformuotos į regionus, miškų rajonus. Pasak reformos iniciatorių, pagrindinis tokios reorganizacijos tikslas – užtikrinti veiklos pažangą, sutelkti geriausius specialistus, didinti jų asmeninę atsakomybę.

Ar senieji specialistai priešinosi tokiai reformai? „Taip, – sako U. Rotbergs. – Miškininkai buvo prieš centralizavimą. Mes padalinome Latvijos miškus į 8 dalis, skelbėme konkursus. Kaip bebūtų keista, tie, kurie labiausiai priešinosi reformai, tapo generaliniais direktoriais, tačiau jiems miškas nebepriklauso...“

Privalu galvoti apie ateitį

Krizės laikotarpiu Latvijos vyriausybė, siekdama papildyti kiaurą šalies biudžetą, padidino metines kirtimo normas valstybiniuose miškuose, todėl tuomet buvo kertama net iki 7,8 mln. kubinių metrų per metus. Iškirst iškirto, tačiau tiek nepasodino. O ir tai, kas pasodinta, užaugs labai negreitai.

U. Rotbergs pateikia labai paprastą pavyzdį. „Galima nukirsti vieną hektarą labai gerų pušų, uždirbti 10 tūkstančių eurų, iš jų tik 500 eurų skirti atsodinimui. Pelnas didžiulis, o nuostolis gamtai, aplinkai, visuomenei, – sako pašnekovas. – Reikia vaikytis ne pelno, stengtis iš miško išspausti maksimalios naudos, o žiūrėti kiek jo liko, galvoti apie ateitį. Bet koks biznis gali būti tuo metu ne toks pelningas, jeigu žinai, kad turi sukaupęs kapitalo. Miškas – tai šalies kapitalas, tad labai svarbu, kad tas kapitalas didėtų“.

Pastaraisiais metais kertama mažiau. Tačiau latviai nepatenkinti plynais kirtimais, miško plynėmis, nors dabartiniai miško valdytojai teigia, kad tai padeda išsaugoti biologinę gamtos įvairovę. „Latvijas valst meži“ yra valstybės finansuojama institucija, tačiau ar joje dirbantys pareigūnai atskaitingi visuomenei už tai, ką daro?

U. Rotbergso teigimu, valstybinei įmonei turi būti aiškiai suformuoti miškų politikos tikslai, o pareigūnai privalo už tai atsiskaityti visuomenei. Savininkas, valdydamas miškus, pasak pašnekovo, turi atlikti nacionalinę funkciją, rūpintis ekologiniais ir socialiniais klausimais, siekti išsaugoti ir didinti nacionalinių miškų vertę, o ne gvieštis kuo didesnių pajamų.

Pasak U. Rotbergso, pagrindinė problema yra ta, kad daugelis miško savininkų neturi ilgalaikio valdymo metodų. Ir dažnai pigiau būna mokėti baudą, nei pasodinti mišką. Pušynai atnaujinami, jie neišnyks, rūpinamasi jaunais medeliais, tačiau, miškininko nuomone, tai nereiškia, kad viena iš labiausiai vertinamų eksporto prekių – pušies mediena ateityje duos tiek daug pinigų.

Svarbiausia – visuomenės interesas „Atsakingas šeimininkas saugo savo nuosavybę, kad ji neprarastų vertės. Kai darai reformą, nežinai, kas tavęs laukia. Svarbu ne pasipelnyti, o didinti kapitalo vertę. Visi bankai siekė pelno, bet kai kurie bankrutavo, nes neskaičiavo, kas gi lieka. Vien tik kirsti mišką ir parduoti – ne biznis. Vertinga ta kompanija, kuri sukaupia kapitalo. Svarbu, kad miškas neprarastų vertės. Miškas – didžiausia vertybė. Ne pinigai. Galima iš karto parduoti miškus skandinavams, o pinigus padėti į banką... Višta turi dėti kiaušinius ir likti gyva, – įsitikinęs U. Rotbergs. – Miškų politika Latvijoje labai gera „ant popieriaus“. Viskas gerai, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Miškų įstatyme parašyta, kad kartą per penkis metus ministras turi atsiskaityti visuomenei kaip vyksta miškų reforma, tačiau to nėra. Turi būti aiški tikslų, vertinimo sistema, aiški atsakomybė, pagrįsta sankcijomis. Pas mus, Latvijoje, ką daryti miške, diktuoja ne visuomenės interesas, o perdirbėjai. Dažniausiai suinteresuotas asmuo, turintis savo biznį, labai blogas patarėjas ginant visuomenės interesą. Todėl taip ir būna, kad valdantis elitas aptarnauja ne visuomenę, jos interesus, o privatų verslą.

Kūrėme valstybinę įmone, o dabar galime sakyti – monopoliją. Savininkas turi būti profesionalus, o ne politinis. Prieš reformą pateikti skaičiai, pelnas – tik dūmų užsklanda. Pats buvau reformos sūkuryje, tad žinau: kabinetuose ir koridoriuose – skirtingos tiesos. Vieno regiono direktorius iki reformos buvo pats geriausias miškininkas, o paskui tapo vienu iš didžiausių paklusniu nesusipratėliu. Mūsų žalieji tokie žali, kaip doleriai...“

Dabar buvęs aršus reformos šalininkas U. Rotbergs pripažįsta, kad pertvarkant miškų sistemą didelę įtaką politikams padarė Skandinavijos verslininkai bei lobistai, norėję kuo didesnio pelno, suinteresuoti pasipelnyti Latvijos miškų sąskaita. Ir jiems tai pasisekė. O ar pasiseks jiems Lietuvoje?

LVM įkurta 1999 m. spalio mėnesį, siekiant užtikrinti darnų bei racionalų ūkininkavimą pagrindinėje valstybinių miškų dalyje, nuolatos didinti šių miškų vertę bei gauti iš jų deramą grąžą. Medienos tiekimas pagal ilgalaikius susitarimus vietinėms įmonėms yra prioritetinis ir tik neturinti paklausos vietinėje rinkoje mediena gali būti eksportuojama.

Šiuo metu Latvijoje miškų ir medienos sektoriuose dominuoja stambios įmonės. Lietuvoje dar yra nemažai medienos perdirbimo įmonių, Latvijoje neliko smulkių lentpjūvių, nes medieną įsigyja stambieji medienos perdirbėjai. Valstybinių miškų kirtimo konkursus taip pat laimi stambios įmonės, kurių dalininkai dažniausiai yra užsienio medienos perdirbimo koncernai.

Miškų ištekliai ir naudojimas

Buvęs ilgametis Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos vadovas doc. dr. Albinas Tebėra, kalbėdamas apie miškų išteklius ir jų naudojimą portalui miskininkas.eu sakė, kad pagal miškų našumą pasaulyje įsitvirtinome 14, o Europoje – 10 vietoje. Šiuo metu Lietuvos miškai produkuoja 250 m3/ha medienos. Palyginti su kaimynais, našesnius miškus turi tik vokiečiai. Latvijos miškų našumas nesiekia 200 m3/ha ir yra mažesnis negu Estijos.

Pagal miškų kirtimų intensyvumą Lietuva miškus naudoja labai saikingai. Lietuvoje kasmet kertama mažiau kaip 1,5 proc. nuo medienos išteklių, t. y. beveik dvigubai mažiau nei kasmet užauga medienos. Mūsų kaimynų „apetitas“ didesnis, ypač Švedijos, Suomijos, kur miškų kirtimai perkopia 2–2,5 proc., latvių ir estų – artėja iki 2 proc. Lenkai ir vokiečiai miškus naudoja panašiai kaip mes.

Dr. A. Tebėros nuomone, valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą reikėtų vertinti pagal du rodiklius – bendrąsias pajamas bei grąžą valstybei. Pastarąjį rodiklį sudaro visi sumokėti mokesčiai, sukurtos darbo vietos, investicijos į miškų infrastruktūrą, naudojamą visuomenės reikmėms ir kt.

Šiuo metu miškų urėdijų bendrosios pajamos – 158 mln. Eur/m., visi sumokėti mokesčiai – 66 mln. Eur/m., sukurta 4000 darbo vietų, darbo užmokesčio fondas – 36 mln. Eur/m., visuomenės reikmėms įrengta rekreacinių objektų už 1,1 mln. Eur/m.

Lyginant skirtingų šalių miškininkystės ekonominį efektyvumą, verta vadovautis santykiniais ekonominiais rodikliais. Informatyvus rodiklis – pajamos, gaunamos iš vieno hektaro miško ploto. Tačiau ir šis rodiklis dar ne viską atspindi, nes miškų kirtimo intensyvumas įvairiose šalyse labai skiriasi. Pajamas, gaunamas iš vieno hektaro miško ploto, padaliję iš miškų kirtimo intensyvumo, gauname objektyvų palyginamąjį miškų ekonomikos rodiklį, kuris pagal 2015 m. duomenis Lietuvoje buvo 110,9 Eur/ha.

Kaimyninėse šalyse, kuriose valstybinius miškus valdo viena valstybinė įmonė ar akcinė bendrovė, šis rodiklis 25–30 proc. mažesnis: Latvijoje – 84,6 Eur/ha, Estijoje – 80,6 Eur/ha, Švedijoje – 87,1 Eur/ha. Reikia pažymėti, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į valstybinės miškų įmonės gautas pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos ir iš durpynų, žvyro, smėlio išteklių naudojimo. Tai atmetus, apskaičiuotasis miškų ekonomikos rodiklis Latvijoje būtų dar mažesnis.

Linksmučių kaime nelabai linksma

Pakruojo miškų urėdija įkurta 1925 metais Linksmučių kaime, buvusio vokiečių barono Hermano fon Ropo Pakruojo dvaro skyriaus, kuris vadinosi Kiauliškės, teritorijoje. Čia buvo laikomos dvaro kiaulės. Skyrius turėjo tris didelius akmeninius tvartus ir vieną akmeninį administracinį pastatą, kuriame gyveno skyriaus valdytojas. Žemės reformos metu barono fon Ropo dvaras buvo išdalytas kumečiams išsipirkti, o Kiauliškių skyrius pavadintas Linksmučiais. Skyriaus pastatai ir 8 hektarai žemės paskirti įsteigtai Pakruojo miškų urėdijai.

Šiandien Pakruojo miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Virginijus Kacilevičius nelinksmas. Jis, kaip ir dr. A.Tebėra, skaičiuoja. Kiek, tokios nedidelės įmonės, kaip Pakruojo, Joniškio, Biržų urėdija, uždirba, kiek išleidžia. Nelinksmas miškininkas ne todėl, kad jo skaičiukai būtų prasti. „Esame vidutiniokai: 483 tūkst. eurų biudžetui, 295 tūkst. eurų „Sodrai“, dar pridėtinės vertės, kiti mokesčiai, – skaičiuoja miškininkas. – Rangovams vietiniams pakruojiečiams sumokėjome 1,3 milijonus eurų, 1,4 milijono pajamų investavome į mišką, vidutinis medelyne septyniasdešimt penkių darbuotojų atlyginimas 771, o specialistų 880 eurų. Įmonės pelningumas 5,27 procento. Tai neprimena nustekentos įmonės…“

V. Kacilevičius sako nusiuntęs šiuos savo skaičiukus vienam Seimo nariui iš valdančiosios daugumos, miškininkui, bendramoksliui. Parlamentrui nepasirodė, kad įmonė beviltiška…

Miškininkui iš Linksmučių liūdna ir todėl, kad niekas nei jo paties, nei jo kolegų negirdi. „Čia nereikia revoliucijos, miškuose turi būti tik evoliucija. Jau daug metų miškininkauju, tačiau taip rimtai dar nebuvo užsimota prieš miškus. Argumentų kaip ir nėra, tačiau valdantieji jau keletą kartų atsitraukė nuo savo sumanymų. Ir dėl dirbtinio apvaisinimo, ir dėl pašto, universitetų, tad reikia nors vieną reformą įvykdyti, tai vadinama politine valia. Plaktuku taisysim laikrodį, – dabartinę situaciją vadina pašnekovas. – Nesutaupysim nei tų trylikos milijonų, prarasim ir dar dvidešimt… Kas atsakys? Nėra nei asmeninės, nei kolektyvinės atsakomybės. Tiesiog, kaip mėgstama sakyti, pamoka rinkėjui: kitą sykį žinos už ką balsuoti…“

Miškininkas nesupranta kuo nusikalto miškų ūkio sistemoje dirbantys žmonės. „Jeigu kam kilo noras nusukti urėdams galvas, tegul atestuoja. Kam griauti tai, kas veikia. Ar tikrai vienas administratorius iš Vilniaus galės tinkamai valdyti didžiulį miškų ūkį? Grįžtame atgal: Pakruojo miškų ūkis jau buvo Panevėžio miškų ūkio gamybinio susivienijimo filialu. Tik 1990 metais, panaikinus susivienijimą, vėl tapo savarankiška įmone, pavadinta urėdija. Ar tikrai sustiprės regionai, įkūrus vieną įmonę, ar nepraras provincijos rangovai darbo, ar neužsidarys mažos lentpjūvėlės?“ - dešimtys klausimų kyla miškų specialistui.

Beje, viena Švedijos kompanija turi nemažai miškų Lietuvos pasienyje ir neatmeta galimybės plėstis į Lietuvos pusę. Tačiau kol kas tai trukdo biurokratinės kliūtys ir Lietuvoje dominuojančios smulkios valdos.

Latvijos miškininkas, inžinierius, politikas, Rygos miesto Tarybos narys U. Rotbergs perspėja Lietuvos gyventojus ir reformos šalininkus: „Nepadarykite klaidų. Latvijoje įvyko ne giluminė miškų ūkio reforma, o tik administracinis persistumdymas, kuris nepakeitė procesų, kurie galėtų išlaikyti esamą miškų vertę ir sukurti kitą. Antra, miškus valdančiai įmonei turi būti iškelti konkretūs tikslai ir ne vien tik ekonominiai. Negalima refomos pradėti pažadų lygmeniu. Viskas turi būti paremta įstatymais, Vyriausybės nutarimais, kurių lengva ranka nepakeisi. Reformos vykdytojai privalo atsiskaityti visuomenei, būtina sukurti atsakomybės ir atsiskaitymo sistemą. O svarbiausia, atsakyti į klausimą: kokia nauda iš planuojamos pertvarkos kiekvienam paprastam Lietuvos piliečiui?“

Rasa Liškauskaitė, www.miskininkas.eu informacija