• Temos
• Miškininkystė

Kodėl savininkui reikia rūpintis mišku?

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2020-08-07

© LŽŪKT nuotr.

Kai kurie miško savininkai mano, kad kuo miškas senesnis, tuo vertingesnis. Todėl išgirdę, jog jį reikia parduoti arba kuo greičiau imtis ūkinės veiklos – valyti, vykdyti kelis dešimtmečius vėluojančius miško ruošos darbus, – dažnai sunerimsta. Vis tik mišką apleisti ir netvarkyti – netinkamas sprendimas. Juk ir ąžuolai stovėdami žūva... Apie miškų savininkų problemas ir jų kasdienius darbus kalbamės su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Miškininkystės paslaugų biuro vadovu Justinu Zenevičiumi.

Justinai, ar teisingas įsitikinimas, kad kuo medis senesnis – tuo vertingesnis, ir todėl daugelis privačių miškų savininkų laiko tai investicija į vaikų ir anūkų ateitį?

Ko gero, pirmiausiai mūsų pokalbį reikėtų pradėti nuo to, kokias funkcijas miškas atlieka. O jos yra keturios: gamtosauginė, aplinkosauginė, rekreacinė ir ekonomine. Šioms funkcijoms įgyvendinti ir užtikrinti Lietuvoje tiek privatūs, tiek valstybiniai miškai yra suskirstyti į 4 miškų grupes. Kiekvienoje iš jų pagal miško atliekamas funkcijas yra nustatytas ūkininkavimo rėžimas.

Pirmai miškų grupei priklauso visi šalies rezervatai, kuriuose siekiama sudaryti sąlygas miškams augti natūraliai. Šioje miškų grupėje praktiškai jokie kirtimai negalimi.

Į antrą miškų grupę įtraukti miškai, kuriuose pagrindinis ūkininkavimo tikslas, priklauso nuo pogrupių, pvz., 2a (ekosistemų apsaugos) siekiama išsaugoti arba atkurti ekosistemas arba atskirus jų komponentus, 2b (rekreaciniuose) grupėje – formuoti ir išsaugoti rekreacinę aplinką. Šioje miškų grupėje galimi tik neintensyvūs kirtimai.

Į trečią grupę įtraukti apsauginiai miškai, kur pagrindinis ūkininkavimo tikslas – formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens ir žmogaus gyvenamosios vietos apsaugos funkcijas.

Ir ketvirtoji miškų grupė, taip vadinama, ūkiniai miškai, kuriuose ūkininkaujant siekiama užauginti maksimaliai produktyvius miškus ir nepertraukiamai aprūpinti rinką medienos žaliava.

Taigi, atsakau į klausimą – viskas priklauso nuo to, kurioje miškų grupėje medis ar medynas auga. Jei tai kalbama apie miškus, esančius 1 ar 2a miškų grupėje, tai tikrai taip: kuo medis senesnis, storesnis, tuo jis aplinkosauginiu ir ekologiniu požiūriu yra vertingesnis, bet jei kalbame apie 3 ir 4 miškų grupes, – tai seni medžiai ir medynai tikrai neatlieka apsauginių funkcijų, o tuo labiau senų medynų tiek prieaugiai, tiek kokybė nebėra tinkama aprūpinti pramonę žaliava. Mano manymu, geriausia investicija į vaikų ir anūkų ateitį yra jauni ir pusamžiai miškai, kurie ateityje gali duoti žymai didesnę naudą.

Konsultavimo tarnybos miškininkystės specialistai miško savininkus konsultuoja bene dešimtį metų. Kokia patirtis?

Tikrai taip. Su privačių miškų savininkais ir jų miškais dirbame gerą dešimtmetį. Per šį laikotarpį tiek man, tiek kolegoms teko susidurti su įvairiomis situacijomis ir problemomis. Ko gero, viena iš pagrindinių problemų ta, kad šiuo metu nėra bendros privačių miškų savininkų konsultavimo sistemos, į kurią miško savininkas galėtų kreiptis ir gauti visus jam rūpimus atsakymus.

Beveik pusė (apie 40,6 proc.) Lietuvoje augančių miškų priklauso privatiems miško savininkams. Likusių miškų dalį panaudojimo teise valdo ir prižiūri VĮ Valstybinė miškų urėdija.

Kadangi miško savininkų Lietuvoje yra labai daug (255,566 tūkst.), o vidutinis vieno savininko valdomo miško plotas yra apie 3,3 ha, didžioji miško savininkų dauguma neturi nei laiko, nei galimybių baigti miškininkystės mokslus, kad, remdamiesi objektyviomis žiniomis, galėtų racionaliai ūkininkauti savo miško valdoje. Miško savininkams reikia turėti ne tik praktinių ir teorinių miškininkystės žinių, bet ir puikiai išmanyti teisinę bazę, reglamentuojančią miško naudojimą. Ypač didelį dėmesį reikėtų skirti tesės aktams, kuriuose apibrėžiamas miško naudojimas saugomose teritorijose. Būtent jie šiuo metu keičiami ypač greitai, todėl susigaudyti gana sudėtinga. Dėl šios priežasties miško savininkai, ūkininkaudami savo miškuose, padaro klaidų ir yra baudžiami. Tad visuomet rekomenduojame, jog prieš vykdydami bet kokią ūkinę veiklą savo miško valdoje, pasikonsultuotų su miškininkystės specialistais ir taip išvengtų nusižengimų teisės aktams ir nuobaudų.

Kokių nuostolių galima išvengti arba bent juos sumažinti, jei laiku būtų atliekami reikalingi miško priežiūros ir tvarkymo darbai?

Nuostolių pasitaiko labai įvairių. Ko gero, nuostolius taip pat būtų galima suskirstyti į gamtosauginius, socialinius ir ekonominius. Gamtosauginių nuostolių, tokių kaip ne laiku atlikti ar iš vis neatlikti miško priežiūros darbai, yra mažiausiai.

Miškams, kurie yra vertingi gamtosaugos požiūriu, reikėtų leisti augti ir vystytis savaime. Jei žiūrėsime iš socialinės pusės, ko gero, nei vienam miško savininkui ar miško lankytojui nėra malonu leisti laiką netvarkingame miške, kur yra daugybė privirtusių medžių. Ypač dabar, kai klimato pokyčiai tampa akivaizdūs, dažnai stiprūs vėjai įsisuka į miškus ir juos išvarto. Didžiausia problema yra ne tik ta, kad miško vaizdas tampa estetiškai netvarkingas, bet ir tai, kad šviežiai išversti žali medžiai traukia miško kenkėjus. Tuomet gali susidaryti kenkėjų židiniai, tad nuostolių išvengti gali ir nepavykti. Na, o vertinant iš ekonominės pusės, galima išvardinti daugybę galimų nuostolių dėl ne laiku ar iš vis neatliktų miško priežiūros darbų.

Vieni didžiausių, mano manymu, galimų nuostolių – ne laiku atliekami jaunuolynų ugdymo darbai.

Miško savininkai, išsikirtę mišką, dažnai skiria daug pastangų jį atkurti, apsodina tikslinėmis medžių rūšimis ir, deja, pamiršta. Tai nedovanotina. Pasodintą mišką reikia prižiūrėti, formuoti, ugdyti iki pat medyno brandos. To nedarant, visas darbas, kurį miško savininkai įdeda atkurdami mišką, gali nueiti per niek: pasodintas tikslines medžių rūšis gali nustelbti menkaverčiai minkštieji lapuočiai, ir tikslingai sodintos medžių rūšis gali žūti.

Jaunuolynų ugdymas – ne tik svarbus, bet ir sunkus miško auginimo darbas. Ugdant jaunuolynus neprikertama tokios medienos kurią būtų galima parduoti. Tai reiškia, kad trumpuoju periodu šis darbas neatsiperka. Ne paslaptis, kad yra nemažai privačių miškų savininkų, kuriems pritrūksta lėšų, o kartais ir atsakomybės, todėl jaunuolynų ugdymo darbus atidėlioja ar visai nevykdo. Taip jie gali patirti daugybę nuostolių. Šiuo metu yra puiki galimybė pasinaudoti ES parama vienkartiniam jaunuolynų iki 20 metų ugdymui.

Galbūt savininkai turėtų apsispręsti, kam miškas auginamas: medienai ar grožiui?

Miškas turi užtikrinti visas funkcijas: tiek palaikyti gražų kraštovaizdžio estetinį vaizdą, tiek aprūpinti pramonę medienos žaliava. Dar dabar puikiai atsimenu vieno ilgamečio miškininko, dėstytojo posakį: „Miškas turi būti auginamas su kirviu“. Tai reiškia, kad miškas irgi turi savo gyvenimo ciklą. Jauną mišką (jaunuolyną) reikia ugdyti, formuoti, kad ateityje būtų galima suformuoti tikslinės rūšinės sudėties medynus. Pusamžiuose miškuose reikia atlikti ugdomuosius darbus: retinti ir vykdyti einamuosius kirtimus, kai iškertami natūraliai atkrentantys medžiai. To nepadarę, galime prarasti apie 40 proc. per medyno gyvavimo ciklą priaugančios medienos. Subrendusius miškus, laikantis gamtosaugos reikalavimų, reikia kirsti, nes kitu atveju jie sunyks patys. Ir vėl ratas turi suktis iš naujo...

Jei grožiui, tai miškas gali tapti sengire, kurioje šeimininkauja paukščiukai, žvėreliai... O jei turi nešti naudą, tai reikia ūkininkauti protingai. Nuo ko pradėti, kokį dokumentą pirmiausiai pasirengti?

Jei trumpai apie sengires. Visuomenė dažnai maišo sąvokas sengirė ir sutvarkys rekreacinis miškas, kuriame gražu ir malonu leisti laisvalaikį. Sengirė yra vieta, kurioje žmonės dažnu atveju yra nepageidaujami, kad netrikdytų natūralių gamtos procesu. O ir žmonėms joje nėra labai malonu lankytis, nes ten dažnai plyti neįžengiami brūzgynai. Taip pat sengirėse miško žvėrių irgi dažnai nesutiksime, nes žvėrys labiau laikosi jaunuolynuose, o ne senuose, brandžiuose miškuose. Jaunuolynuose jiems yra didesnė mitybinė bazė.

Sengirėse ūkinė veikla nėra reikalinga, bet jei savininkas turi normalaus kirtimo amžiaus ūkinį mišką, tai jį jau reikia prižiūrėti. Pagrindinis dokumentas, kuriuo miško savininkas turi vadovautis, –miškotvarkos projektas. Jame yra detaliai suprojektuoti visi miško ruošos darbai dešimties metų periodui. Pradedant nuo miško želdinimo darbų, jaunuolynų ugdymu, retinimo ir einamųjų kirtimų ir baigiant pagrindiniais miško kirtimais. Taip pat miškotvarkos projektas reikalingas norint pasinaudoti tam tikromis ES paramomis.

Neretai iš nežinojimo ar patirties stokos miško savininkas nežino, kaip tinkamai ūkininkauti savo miško valdoje. Kur galėtų kreiptis pagalbos?

Kaip tik šiuo metu Konsultavimo tarnyba drauge su LMŽSA įgyvendina Aplinkos ministerijos projektą, pagal kurį miško savininkams jų valdoje suteikiamos nemokamos konsultacijos. Konsultuojame visus, neturinčius miškininkystės krypties išsilavinimo. Apžiūrėję mišką, patarsime, kokius miško priežiūros darbus reikia atlikti, kokius dokumentus pasiruošti, kad būtų galima gauti leidimą vykdyti ūkinę veiklą, ir į kokias ES paramas miško savininkas gali pretenduoti.

Vis tik naudojantis mišku reikia kvalifikacijos ir ūkininkavimo žinių. Ar Konsultavimo tarnyba organizuoja, o gal planuoja organizuoti šios srities mokymus?

Šiuo metu nei Konsultavimo tarnyba, nei kita institucija neorganizuoja šios srities mokymų. Prieš keletą metų Konsultavimo tarnyba kartu su KMAIK Aplinkos ministerijos užsakymu rengė nuotolinių miško savininkų mokymų ciklą, kuriuose nemokamai galėjo dalyvauti visi norintys. Šių mokymu videomedžiagą galima peržiūrėti Youtube kanale.

Kartu su kolegomis vis tik pastebime poreikį ir didelį susidomėjimą iš miško savininkų pusės dėl mokymų organizavimo. Tad, manau, ateityje tikrai turėtume organizuoti ir šios srities mokymus.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti esamiems ir būsimiems miško savininkams?

Medžiai ir miškas yra „gyvas“ ir nuolat augantis mūsų turtas, kuris neprižiūrimas gali žūti. Raginu visus miško savininkus bent kartą per metus nuvykti į savo mišką, apžiūrėti, ar jis sveikas, ar nėra kenkėjų pažeidimų, ar nevykdomi savavališki kirtimai jūsų miško valdose, taip pat atnaujinti miško valdos ribines linijas. Na, jei turite klausimų daugiau nei atsakymų, visuomet kviečiu kreiptis į Konsultavimo tarnybos miškininkystės specialistus, kurie atsakys į visus Jums rūpimus klausimus ir nešališkai suteiks miškininkystės technologines paslaugas. Konsultuojame nuo idėjos iki rezultato miške. Juk kiekviena detalė svarbi.

Išsamiau videoreportaže „Miškas reikalauja priežiūros, o darni ir atsakinga miškininkystė – žinių bei patirties“.

Ačiū už pokalbį

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, siekdama išsiaiškinti, kokie klausimai aktualūs miškų savininkams, kviečia pasidalinti savo nuomone. Ačiū jums.