• Temos
• Miškininkystė

Kitoks žvilgsnis į ateities miškininkystę

Angelė Adomaitienė

www.miškininkas.eu

2017-02-23

Politikams, miškininkams, mokslininkams aktyviai diskutuojant dėl LR Vyriausybės siūlomos valstybinių miškų ūkio valdymo reformos modelio, dalis patyrusių miškininkystės specialistų tvirtina, kad vienos centrinės įmonės įsteigimas su jai pavaldžiais padaliniais be juridinio asmens statuso – ne panacėja.

Esą suvaldyti visą miškų ūkį iš vienos būstinės bus sunku, dėl biurokratinių derinimų gali strigti konkretūs darbai, be to, nuorodos iš viršaus ne kiekvienam regioniniam padaliniui gali būti priimtini. Tad laukiamas ekonominis efektas ir grąža valstybei galbūt net sumažėtų.

Buvęs ilgametis Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos vadovas dr. Albinas Tebėra pateikia savo įžvalgas. Jis orientuojasi į tris pagrindinius miškininkystės tikslus – miško išteklių (ateities miškų) vertės didinimą, grąžos valstybei didinimą ir racionalų miškų naudojimą bei šių siekių įgyvendinimo būdus.

Pokalbį pradėkime apie miškų išteklius ir jų naudojimą. Ar ateities kartos nepristigs šio gamtos turto?

Pagal miškų našumą pasaulyje įsitvirtinome 14, o Europoje – 10 vietoje. Šiuo metu Lietuvos miškai produkuoja 250 m ³/ha medienos. Palyginti su kaimynais, našesnius miškus turi tik vokiečiai. Latvijos miškų našumas nesiekia 200 m³/ha ir yra mažesnis negu Estijos.

Pagal miškų kirtimų intensyvumą Lietuva miškus naudoja labai saikingai. Lietuvoje kasmet kertama mažiau kaip 1,5 proc. nuo medienos išteklių, t. y. beveik dvigubai mažiau nei kasmet užauga medienos. Mūsų kaimynų „apetitas“ didesnis, ypač Švedijos, Suomijos, kur miškų kirtimai perkopia 2–2,5 proc., latvių ir estų – artėja iki 2 proc. Lenkai ir vokiečiai miškus naudoja panašiai kaip mes.

Dėl saikingų kirtimų ir gero ūkininkavimo Lietuvos miškininkai jau keletą dešimtmečių sparčiai didina išteklių vertę. Jeigu pokariu šalies miškuose turėjome 125 mln. m³ medienos, tai šiandien perkopėme 500 mln. m³. Lietuva pagal miško išteklių plėtrą šiuo metu užima trečiąją vietą Europoje. Dėl ateities nerimauti nėra pagrindo. Ateities kartos irgi turės gerus miškų išteklius ir dargi galės didinti jų naudojimo intensyvumą.

Pasikalbėkime apie valstybinio miškų ūkio ekonomiką. Viešojoje erdvėje girdimi prieštaringi šalies miškininkystės veiklos efektyvumo vertinimo rezultatai. Vienos išvados byloja, kad beviltiškai atsiliekame nuo kaimyninių šalių, o kitos teigia priešingai – esame bene lyderiai. Kuo tikėti?

Skirtingos išvados apie miško ūkio efektyvumą gaunamos tuomet, kai naudojami skirtingi vertinimo kriterijai. Jeigu ekspertai vadovaujasi, pavyzdžiui, gaunamo pelno, pelno mokesčių rodikliais ar kitais duomenimis, kurie atspindi tik atskirus ekonominio efektyvumo fragmentus, ir dar nenurodo įmonių veiklos ypatumų, tuomet galima gauti labai prieštaringus rezultatus.

Mano nuomone, valstybinio miško ūkio ekonominį efektyvumą reikėtų vertinti pagal du rodiklius – bendrąsias pajamas bei grąžą valstybei. Pastarąjį rodiklį sudaro visi sumokėti mokesčiai, sukurtos darbo vietos, investicijos į miškų infrastruktūrą, naudojamą visuomenės reikmėms ir kt.

Šiuo metu miškų urėdijų bendrosios pajamos – 158 mln. Eur/m., visi sumokėti mokesčiai, – 66 mln. Eur/m., sukurta 4000 darbo vietų, darbo užmokesčio fondas – 36 mln. Eur/m., visuomenės reikmėms įrengta rekreacinių objektų už 1,1 mln. Eu/m. Štai dėl šių rezultatų reikia diskutuoti: Ar jie pakankami? Kokius reikia daryti sprendimus ir pertvarkos veiksmus, kad jie pagerėtų?

Lyginant skirtingų šalių miškininkystės ekonominį efektyvumą, verta vadovautis santykiniais ekonominiais rodikliais. Informatyvus rodiklis – pajamos gaunamos iš vieno hektaro miško ploto. Tačiau ir šis rodiklis dar ne viską atspindi, nes miškų kirtimo intensyvumas, kaip jau minėjime, įvairiose šalyse labai skiriasi. Pajamas, gaunamas iš vieno hektaro miško ploto, padaliję iš miškų kirtimo intensyvumo, gauname objektyvų palyginamąjį miškų ekonomikos rodiklį, kuris pagal 2015 m. duomenis Lietuvoje buvo 110,9 Eur/ha.

Kaimyninės šalyse, kuriose valstybinius miškus valdo viena valstybinė įmonė ar akcinė bendrovė, šis rodiklis 25–30 proc. mažesnis: Latvijoje – 84,6 Eur/ha, Estijoje – 80,6 Eur/ha, Švedijoje – 87,1 Eur/ha. Reikia pažymėti, kad Latvijoje, skirtingai negu Lietuvoje, į valstybinės miškų įmonės gautas pajamas įskaičiuotos lėšos, gautos ir iš durpynų, žvyro, smėlio išteklių naudojimo. Tai atmetus, apskaičiuotasis miškų ekonomikos rodiklis Latvijoje būtų dar mažesnis.

Ar tai reiškia, kad reformuoti valstybinį miškų ūkį pirmiausiai turėtų suskubti mūsų kaimynai?

Palikime tai spręsti jiems patiems. Mums svarbu, kad yra neišnaudotų galimybių ir mūsų šalies miško ūkyje. Pirma, mūsų miškų išteklių vertė. Nors ji tikrai gera, bet rezervų pagerinti miškų našumą ir jų įvairiapusę vertę dar yra. Antra, miškų ūkio ekonomika ir grąža valstybei.

Lyginant su kaimynais, atrodome neblogai, bet plėtoti ekonomiką irgi yra galimybių. Trečia, pasigirsta nemalonių signalų dėl miškininkystės sektoriaus veiklos skaidrumo.

Ypač įsiminė faktas, kuomet viešojoje erdvėje buvo komentuojama, kaip partijos atstovai bandė „parduoti“ Utenos miškų urėdijos vadovo postą už keliasdešimt tūkstančių eurų. Tik specialiųjų tarnybų pastangomis sustabdžius šį „sandorį“, konkurse antrąją vietą užėmusi Aurelija Jočienė tapo pirmąja miškų urėde ir per trumpą laiką žymiai pagerino urėdijos veiklos efektyvumo rodiklius. Suprantama, tokie dalykai kaip „prekyba postais“ sukuria ir daugiau neskaidrios veiklos rizikų, kurias būtina užkardyti, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.

Labai panašūs tikslai formuluojami vyriausybės rengiamoje miško ūkio pertvarkos programoje...

Taip, bet labai skiriasi mūsų požiūriai dėl šių tikslų įgyvendinimo priemonių. Man regisi, kad vyriausybės idėja steigti vieną miškų įmonę, reorganizuojant 42 miškų urėdijas, naudos neduotų. Miško ūkio valdymo centralizavimas ir monopolistinės įmonės įkūrimas sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį ir neišvengiamai sukeltų neigiamų socialinių, ekonominių bei aplinkosauginių pasekmių.

Tai, visų pirma, būtų susiję su iniciatyvos, atsakomybės ir ekonominio efektyvumo paieškų sumažėjimu žemutinėse ir kartu pagrindinėse miško ūkio grandyse. Be to, tai silpnintų konkurenciją, sumažėtų bendrosios pajamos (mūsų vertinimais ne mažiau kaip 20 mln. Eur/m.) bei atitinkamai sumažėtų grąža valstybei, plėstųsi „šešėlinė“ ekonomika. Blogėtų miškų apsauga, padaugėtų ir miško pažaidų bei pagamintos miško produkcijos vagysčių.

Sumažinus darbuotojų skaičių, suprastėtų miškininkystės darbų kontrolė, neabejotinai pablogėtų ir jų kokybė bei gaminamos produkcijos apskaita. Nukentėtų ar bankrutuotų regionuose veikiančios smulkesnės privačios miško darbų įmonės, teikiančios miško želdinimo, medienos ruošos ir kitų darbų paslaugas miškų urėdijoms, taip pat kiltų problemų mažoms ir vidutinėms medienos apdirbimo įmonėms.

Šiuo metu, kai smulkios ir vidutinės įmonės šalies ekonomikoje turi didelę reikšmę, jas reikėtų puoselėti ir sudaryti palankesnes sąlygas jų veiklos plėtrai.

Minėjote darbuotojų skaičiaus problemas, kurios, reikia pripažinti, vertinamos nevienareikšmiai. Štai rengiamoje vyriausybės programoje miškininkystės sektoriuje dirbančiųjų skaičiaus mažinimas teikiamas kaip viena iš svarbiausių pertvarkos priemonių.

Nevienareikšmiai vertinimai apie miško ūkyje dirbančiųjų skaičių atsiranda tuomet, kai ekspertai lygina įvairiose šalyse skirtingas darbuotojų grupes, nenurodydami jų vykdomų funkcijų. Objektyvesnė informacija gaunama lyginant bendrą visų miškininkystėje dirbančių darbuotojų skaičių.

Pažvelkime į statistinius duomenis. Šiuo metu Slovakijoje, Danijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje 1000 ha miškų plotui tenka 7–10 miškininkystės darbuotojų, Latvijoje, Čekijoje, Olandijoje, Austrijoje, Kroatijoje – 5–6, Lietuvoje, Šveicarijoje, Airijoje, Vokietijoje – 4 darbuotojai. Yra šalių, kuriose miškininkų dirba daug mažiau, pavyzdžiui, Brazilijoje, Suomijoje, Argentinoje, Norvegijoje, Rusijoje, kur 1000 ha miškų tenka 1 ir mažiau darbuotojų, tačiau dideliuose šių šalių miškų plotuose iš viso nevykdoma miškininkystės veikla. Taigi, kitų šalių patirtis byloja, kad Lietuvos miško ūkyje dirbančiųjų skaičius neatrodo perteklinis.

Kritiškai vertinate rengiamą miško ūkio pertvarkos programą, tačiau kartu minėjote ūkinės veiklos efektyvumo rezervus. Kokias priemones siūlote miško ūkio valdymo tobulinimui?

Klausimas dėl kurio „verda“ didžiausios diskusijos – racionalus miškų urėdijų skaičius. Jau minėjau apie miško ūkio sistemos monopolizavimo keliamas grėsmes. Tyrimais nustatėme, kad racionaliausias miškų urėdijos valdomas miškų plotas – 25–35 tūkst. ha. Tačiau ne tiek svarbu „kėdžių stumdymas“, o labai aktualu, kad šios įmonės turėtų juridinio asmens statusą, nes jis suteikia ne tik laisvę priimti sprendimus, bet didelę atsakomybę už veiklos rezultatus.

Manau, kad yra daug svarbesnių darbų. Strateginiame miško ūkio valdymo lygmenyje reikia, netgi griežčiau pasakysiu, būtina atlikti vieną labai svarbų darbą: miškų urėdijoms suformuluoti aiškius veiklos uždavinius ir nustatyti jų vykdymo vertinimo ir vadovų atestavimo tvarką.

Kokie turėtų būti formuluojami uždaviniai? Galima išskirti šiuos pagrindinius: didinti miško išteklių (ateities miškų) vertę; didinti grąžą valstybei; racionaliai naudoti užaugintus miškus ir didinti pajamas. Šių uždavinių įgyvendinimo vertinimui esame parengę ir kriterijus, ir normatyvus. Juos bereikia imti ir pradėti naudoti.

Kas penkeri metai turėtų būti atliekamas kiekvienos miškų urėdijos veiklos atestavimas. Tuo atveju, kai visi trys rodikliai byloja apie pozityvią urėdijos veiklą – darbo sutartys su jų vadovais tęsiamos, o priešingu atveju – darbo sutartis su urėdu nutrūksta ir skelbiamas konkursas šioms pareigoms užimti. Gal kai kam tokia priemonė atrodo grėsmingai, bet supraskime – privačiame versle įmonės direktorius atestuojamas nuolat ir nieko blogo neįvyksta.

Įgyvendinus miškų urėdijų veiklos vertinimo ir urėdų atestavimo sistemą, didėtų urėdijų vadovų bei specialistų motyvacija ir atsakomybė gerinti miškininkystės veiklos efektyvumą, būtų mažiau galimybių suinteresuotoms grupėms savanaudiškai įtakoti urėdijų vadovų skyrimą, išnyktų rizikos korupcijos egzistavimui.

Tikrai keista, kad valstybė iki šiol to nedarė. Girdime tik priekaištus, kad kai kurie urėdai per ilgai dirba, bet negirdime net užuominos apie jų darbo rezultatus. Na, o ką siūlytumėte naujo nuveikti ūkiniame lygmenyje?

Tai plati tema. Trumpai paminėsiu spręstinus dalykus, kuriuose slypi neišnaudoti miško ūkio efektyvumo rezervai – pajamų didinimas.

Medynų tūrio prieaugio ir jo naudojimo balansas. Kasmet Lietuvoje pūva 3–4 mln. m3 medienos ir dar apie 4 mln. m3 menkavertės fitomasės. Racionaliau naudojant miškų išteklius vien valstybiniuose miškuose kasmet galima papildomai pagaminti 0,5 mln. m3 apvaliosios medienos gaminių ir 20–25 mln. Eur/m. padidinti pajamas.

Racionalesnis kertamų medynų naudojimas. Optimaliau sortimentuojant stiebus ir tikslinant medienos gaminių klasifikavimą galima iki 10–12 mln. Eur./m. padidinti pajamas.

Vieningo apvaliosios medienos gaminių aukciono su įdiegtu prekybos procesų optimizavimo modeliu organizavimas. Taikant tokią elektroninę prekybos sistemą vien dėl logistikos kaštų sumažinimo miškų urėdijų pajamos padidėtų apie 2–3 mln. Eur./m.

Medynų produktyvumo didinimas, organizuojant sklypinę miškotvarką ir diegiant medynų auginimo stebėsenos sistemą bei naujas aukštos kokybės medienos išauginimo technologijas. Įgyvendinus šią priemonę miškų našumą galima padidinti 15–20 proc., o jų vertę dar daugiau.

Miško ūkio veiklos kaštus galima sumažinti irgi įvairiomis priemonėmis: parengus ir įdiegus modernią miškininkystės veiklos informacinę sistemą; optimizuojant miško darbų technologijų naudojimą; „išgyvendinant“ neracionalias veiklas; tobulinant viešųjų pirkimų organizavimą.

Visoms šioms priemonėms įgyvendinti arba jau yra parengtos reikiamos prielaidos, arba dar reikia atlikti kai kuriuos organizacinius darbus.

Atskirai reikia paminėti dar vieną dalyką – ES programų lėšas. 2015 m. miškų urėdijos miškininkystės reikmėms panaudojo tik 0,5 mln. Eur šių lėšų, kai kiti paramos gavėjai – net 77 mln. Eur. Taigi, čia irgi nemenkas rezervas valstybinio miško ūkio efektyvumui gerinti.

Pagal tai, ką pasakėte – nereikia „forsuoti“ valstybinio miško ūkio valdymo reformų, o nuosekliai vykdyti Jūsų išvardintas miškininkystės veiklos tobulinimo priemones.

Labai tikiuosi, kad Jūsų išvadai pritars ir šalies miškininkai, ir vyriausybės vadovai.

Dėkoju už pokalbį ir Jūsų optimizmą.