• Temos
• Miškininkystė

Kaip apsaugoti ąžuolo želdinius?

Justinas Zenevičius

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausiasis miškininkystės specialistas, vykdantis Miškininkystės paslaugų biuro vadovo funkcijas

2021-10-08

Paprastasis ąžuolas (Quercus rubur L.) – viena vertingiausių miško medžių rūšių, tačiau ąžuolynų būklė Lietuvoje nėra gera. Stengiantis ją pagerinti, reikėtų labiau rūpintis ąžuolo želdinių ir jaunuolynų apsauga. Čia daugiausia rūpesčių kelia žvėrių, vabzdžių ir grybinių ligų pažeidimai. Prisiminkime pagrindines ąžuolo želdinių apsaugos priemones.

Miškininkai – ąžuolynų veisimo entuziastai – jau ne vieną kartą bandė atkurti ąžuolynus, bet vis nepasisekdavo, pvz., 1948–1965 m. valstybiniuose miškuose buvo įveista 18 637 ha ąžuolo želdinių, iš kurų liko tik apie 2000 ha, t. y. apie 11 proc. Tiriant miško želdinių žuvimo priežastis, nustatyta, kad vidutiniškai apie 50 proc. jų sunaikino žvėrys, 25 proc. žuvo dėl blogos agrotechnikos, 25 proc. – dėl laiku neatliktų ugdomųjų kirtimų. Remiantis šiais skaičiais galima teigti, kad didžiausią neigiamą įtaką ąžuolynų atkūrimui turi netinkama želdinių apsauga.

Miško želdinius gali pažeisti ar juos sunaikinti biotiniai (žvėrys, vabzdžiai, grybinės ir kt. ligos), abiotiniai (šalnos, sausros, vėjas, užmirkimai) ir antropogeniniai (gaisrai, tarša, rekreacija ir kt.) veiksniai. Vykdant ąžuolo želdinių apsaugą, daugiausia rūpesčių kelia žvėrių, vabzdžių ir grybinių ligų pažeidimai.

Apsauga nuo žvėrių

Ąžuolo gilės, jaunų medelių žievė, ūgliai – mėgstamas miško faunos pašaras. Šiltuoju metų laiku jaunų ąžuoliukų lapais ir ūgliais daugiausia minta stirnos, elniai, briedžiai. Šaltuoju metu jaunų ąžuoliukų ūglius bei žievę apgraužia kiškiai, po sniegu esančia žieve minta pelėnai. Paaugę želdiniai dažnai nukenčia nuo tauriųjų elnių ir stirninų, kurie per rują į žievę valo ragus. Blogiausia, kad dažniausia pažeidžiami perspektyviausi, sparčiausiai ūglius auginantys ąžuoliukai, kurie po besikartojančio ūglių nuskabymo tampa šakoti, nusilpsta ir praranda ūkinę vertę.

Lietuvoje dažnai naudojamos šios ąžuolo želdinių apsaugos priemonės: mechaninės – individualūs medelių gaubtai, tvorelės, ištisų želdaviečių ar atskirų želdinių grupių aptvėrimas, repelentai – cheminės apsaugos priemonės nuo žvėrių, kuriomis padengiamas augalas skleidžia žvėrims nemalonų kvapą arba tampa neskanus.

Rečiau taikomos literatūroje minimos priemonės: didesnių ąžuoliukų apsmaigstymas kuolais; pavienių medelių pridengimas eglišakėmis; viršūninių ūglių apsauga plastikinėmis spiralėmis. Kiekviena iš minėtų priemonių yra veiksminga, jei teisingai naudojama bei tinkamai prižiūrima. Šių apsaugos priemonių efektyvumas labai daug priklauso nuo darbo kokybės ir nuo tam skiriamų lėšų, todėl geriausiai tinkamos ir efektyviausios apsaugos priemonės ąžuolo želdiniams – plastikiniai gaubtai ir tvoros.

Ąžuolynų kenkėjai ir kova prieš juos

Ąžuolas – viena iš labiausiai vabzdžių fitofagų mėgiamų rūšių. Vienas pagrindinių ąžuolo želdinių kenkėjų yra ąžuolinis lapsukis, gyvenantis lajose. Vienintelė kovos su juo priemonė – insekticidų naudojimas vikšrams naikinti (prieš tai reikėtų atlikti jų skaitlingumo apskaitą).

Kartais, net ir naudojant šiuolaikinius insekticidus, susiduriama su nemažais sunkumais. Jaunesni ąžuolinio lapsukio vikšrai vystosi pumpurų viduje, o vyresni – susuktuose lapuose. Tai sumažina tiesioginio vikšrų kontakto su insekticidu tikimybę. Kita įvardijama priežastis, apsunkinanti kovą su ąžuolinio lapsukio vikšrais, – insekticidų efektyvumo mažėjimas. Visa tai verčia didinti preparato dozes iki maksimumo.

Ąžuolynų želdinių ligos

Dažnai pasitaikanti ąžuolo sodmenų ir jaunų želdinių bei žėlinių liga – miltligė, kurios sukėlėjai Erysiphe genties grybai. Kovai prieš šią ligą rekomenduojamos profilaktinės priemonės – ąžuoliukų lapus apipurkšti 10 proc. topazo tirpalu 2 kartus: gegužės pabaigoje, kai būna susiformavę lapai, ant pirmo augimo ūglių, antrą kartą – kai lapai išauga ant jonaūglių. Mokslininkų teigimu, nuo miltligės sėkmingai saugo sieros milteliai, kuriais ąžuoliukai du kartus apdulkinami per vegetaciją.

Miškų ūkyje naudojant įvairias apsaugines chemines medžiagas vis labiau susiduriama su problema – mažėjančiu leidžiamų naudoti augalų cheminės apsaugos priemonių asortimentu. Net ir neuždraustų preparatų veikimas ne visuomet pakankamas, dėl įvairių pašalinių priežasčių (parenkamas netinkamas laikas cheminės apsaugos priemonės naudojimui, blogos oro sąlygos ir kt.). Kita problema – sertifikuotuose miškų ūkiuose verčiama cheminių medžiagų kiekį sumažinti dar labiau.

Apsaugos priemonių kompleksiškumas

Išanalizavus ilgametę Lietuvos miškininkų, vykdžiusių ąžuolynų atkūrimą aprašytą patirtį, galima teigti, kad didžiausią žalą ąžuolo želdiniams padaro žvėrys, todėl reikalingas visas kompleksas laiku parinktų apsaugos priemonių, t. y. reikėtų subalansuoti žvėrių populiaciją, mažus želdinių plotus apsaugoti plastikinėmis individualiomis apsaugomis, didesnius tverti tvora, ne žemesne nei 2,5 m aukščio ir vykdyti savalaike jų priežiūrą.

Norint padidinti ąžuolynų plotus, būtina atsižvelgti į profilaktines priemones, iš kurių svarbiausios: tinkamų ąžuoliukams augimo sąlygų parinkimas ir sudarymas; sodinimas tik kokybiškais, gerai išsivysčiusiais sodmenimis. Tai gali žymiai efektyviau apsaugoti ąžuolo želdinius nuo ligų, kenkėjų bei nepalankių aplinkos veiksnių.

Žinant, kad ąžuolynai tūkstantmečiais prieš tai, kai žmogus pradėjo juos veisti, Lietuvos teritorijoje atsikurdavo ir atlaikydavo įvairių nepalankių faktorių poveikį savaime, būtina išnaudoti šias ąžuolo savybes ir šiuolaikinėje miškininkystėje.