• Temos
• Miškininkystė

Giminės miškininkų dinastija siekia aštuonioliktą amžių

Angelė Adomaitienė

www.miskininkas.eu

2018-10-23

Nusipelniusio šalies miškininko, buvusio ilgamečio Ukmergės miškų urėdo, Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Ukmergės skyriaus pirmininko, Ukmergės rajono medžiotojų klubo „Miškininkas” pirmininko bajoro Antano Hofmano giminės miškininkų dinastija siekia aštuonioliktą amžių. Archyvuose rasti įrašai liudija, kad prieš 300 metų jo protėvis Ernestas Hofmanas, pakviestas iš Vokietijos, Saksonijos žemės, netoli Ukmergės gyvenusiems grafams Kosakovskiams padėjo tvarkyti miškų ir medžioklės ūkį. Vaitkuškio grafai Kosakovskiai už gerą tarnybą jėgerį apdovanojo šimtu hektarų žemės, kurioje dabar ošia provaikaičio Antano Hofmano puoselėjamas privatus miškas.

Miškas – giminės kraujyje

“Miškas – mano giminės kraujyje, aš sakau, kad ir gimęs esu miško kvartale. Mano tėvas buvo miškininkas, tuomet dirbo miško žvalgu, vėliau – girininku ir gyveno valdiškoje sodyboje Velniomįslės kaime, vėliau pervardinto į Burtkaimį. Iš viso jis miškams atidavė daugiau kaip 50 metų, jau pensininkas dirbo miškų urėdijoje kelių meistru, rašė prisiminimus, gaila, kad nespėjo jų užbaigti, nes mirė staiga. Tad visa mano vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp miškų įsikūrusioje Velniomįslės sodyboje”,- pasakoja Antanas Hofmanas. Anot jo, kai atėjo metas pasirinkti specialybę, jokių svarstymų nebuvo – miško trauka buvo užprogramuota genuose, juk ir senelis, ir prosenelis, ir dar tolimesni protėviai buvo miškininkai.

“Antano tėvelis Vladas Hofmanas buvo senosios kartos miškininkas – pareigingas, pasitempęs, punktualus, dirbo iki pat gilios senatvės, jaunesni darbuotojai jį vos ne tėvu laikė. Ukmergės Pašilėje jis buvo žinomas žmogus, pro jį net vaikas nepraeidavo nepasisveikinęs, ten ir palaidotas. Gal kai kam nepatiko jo reiklumas, bet jis laikėsi nuostatos, kad gyvenimui reikia užsidirbti”,- primena buvęs šalies miškų ūkio ministras, visuomenės veikėjas Rimantas Klimas.

Buvusio ministro bei kolegos teigimu, ir Antanas yra pareigingas žmogus, visuomet bet kokią užduotį atlikdavo iki galo, apgalvotai, yra mandagus, gerbiamas ir didelis autoritetas rajone, nors gana drovus – pats į atsakingus postus nesiveržė.

“Kai jis buvo Ukmergės miško pramonės ūkio direktorius, o aš jame dirbau vyr. inižinieriumi, buvau atsakingas ir už kelius. Antanas garsėjo gerai sutvarkyta miško kelių sistema, ji buvo viena iš Hofmano arkliukų, taip pat melioracija, t.y. toks technologinis miškų paruošimas, kad jie būtų prieinami visomis prasmėmis – miško kirtimo, jo atkūrimo darbams, medžioklei, žmonių poilsiui. Čia miškai, ypač į šiaurės pusę – šlapi, pavyzdžiui, arčiau A. Smetonos gimtinės plytėjo užtvindyti šimtai hektarų, kol nebuvo melioracijos ir įrengta kelių sistema. Kad miškai būtų prieinami, jis tuo užsiėmė labai apgalvotai, kai dirbo vyr. miškininku ir tą tęsė tapęs vadovu”,- aiškina R. Klimas.

Kitas jo pažangos šūkis – urėdijos techninės bazės stiprinimas. Tai įvairūs pastatai, administracijos būstinė, butai, sutvarkyta aplinka, medienos sandėlis ir pan. Socialiniai klausimai buvo jo globojama ir šefuojama sritis, planingai gerinama kasmet. Jis siekė, kad tam būtų skirtas ir Miškų ūkio ministerijos dėmesys. Žmogus dirbo su perspektyva, galvodamas, kad urėdija būtų konkurencinga, veikli, o sąlygos malonios žmonėms, kad nevyktų didelė kaita”,- akcentuoja p. Rimantas.

Jis pabrėžia, kad kaip žmogų ir vadovą A. Hofmaną vertina labai gerai. Ilgametis Ukmergės miškų urėdas šias pareigas ėjo 1971-2002 metais, o iš viso urėdijos kolektyve išdirbo beveik pusę amžiaus – 47 metus.

“Antano hobis ir aistra buvo medžioklė, jis vadovavo labai veikliam ir pavyzdingam būreliui, kuris nestokojo svečių, diegė tradicijas, organizavo žvėrių maitinimą – pastatė šėryklas stirnoms ir visiems kitiems sutvėrimams. Medžioklėse vyravo drausmė, jos vyko su ritualais, žvėrių pagerbimu ir pan. Medžiokės būrelio 50-mečio jubiliejui suorganizuotos gražios iškilmės, į kurias pakviesti ir jo atstovų šeimos nariai, išleista knyga, vyko varžybos, apdovanoti veteranai ir kiti”,- renginių momentus išskiria R. Klimas. Anot jo, Hofmanai tęsia giminės tradiciją. Dabar užsiima savo miško valda, kuri pavyzdingai prižiūrėta, įveistas jaunuolynas, pasodinta ąžuolų giraitė. Beje, ir A. Hofmano remiama iniciatyva ukmergiškiai pasodino Lietuvos šimtmečio pagerbimo ąžuolyną prie Lyduokių.

Kitąmet Ukmergės urėdijai būtų sukakę 100 metų, deja, dėl urėdijų reformos jos, kaip ir kitų, jau nebeliko. R. Klimas viliasi, kad šis jubiliejus bus pažymėtas, esą politiniai vėjai neturėtų nupūsti valstybės kūrimosi ir tautinio atgimimo istorijos.

Veiklos – per akis

Neseniai 82-ąjį gimtadienį atšventęs, energijos nestokojantis, kaip ir dera, inteligentiškas bajoras nesiskundžia veiklos trūkumu.

“Esu pensininkas, bet veiklos užtenka – turiu apie 100 ha privataus miško, esu Ukmergės PMSA pirmininkas, taip pat medžiotojų klubo pirmininkas. Mano miškas žaliuoja tėvo gimtinėje, Deltuvos seniūnijoje, Bernotiškių kaime. Aš atstačiau savo paveldėtą nuosavybę ir prijungiau žmonos Marijos, atsikeltą iš Raseinių rajono. Miške dabar veiklą vykdau pagal miškotvarkos projektą – ugdau jaunuolynus, brandesniame pagerinau sudėtį: iškirtau nenaudingus ir menkaverčius baltalksnynus, drebulynus, gavau europinės paramos apželdinti 6,5 ha ganyklą, kurioje dabar jau ir grybai auga, ir šernai veisiasi. ES paramos gavau ir jaunuolynų ugdymui, tad laiko reikėjo ir paraiškoms teikti, ir atsiskaityti”,- apie nenutrūkstamą darbų srautą kalba A. Hofmanas.

Jis savo miško valdą pagal amžių yra suskirstęs į keturias grupes: jaunuolynų, viduramžių, pribręstančių ir brandžių, visų – maždaug po ketvirtadalį. Vyrauja spygliuočiai – pušys ir eglės, taip pat stiebiasi nemažai beržų. Tvarkyti reikia ir kelių tinklą, kitą infrastruktūrą.

“Miške būnu kasdien ir dabar ruošiuosi važiuoti. Mašinoje nerimauja mano medžioklinis šiurkščiaplaukis taksas Tobis, negaliu į mišką išvažiuoti be jo, nes jei palieku, tai labai užpykęs po to vaikšto, mane ignoruoja. Jis kraujo pėdsekys – medžioklėje suranda sužeistą žvėrį, o šiaip įprastą dieną pro mašinos langus pasižvalgo ar su pavadėliu kartu pasivaikšto”,- dėsto grafų jėgerio palikuonis. Beje, jam labiausiai prie širdies – pušynai, maloniausia tokioje girioje ir grybauti, ir tyru oru pakvėpuoti, ir šiaip pasižvalgyti.

Na o aistra medžioklei atėjo ne iškart. “Tėtis buvo medžiotojas ir mane nuo 14 metų tempdavosi su savimi, bet man tuomet medžioklė dar nelabai rūpėjo, be to, buvau tik varovas. Kai baigiau LŽŪA Miškų ūkio fakultetą, ji jau susijo su darbu ir tapo maloniu hobiu. Turiu sukaupęs didelę ir vertingą medžioklės trofėjų kolekciją, o mano dresuoti medžiokliniai šunys yra pelnę aukščiausius apdovanojimus. Esu nušovęs du vilkus – seną vilkę ir trofėjinį patiną, su kuriuo teko susidurti akis į akį ir net pora metrų atšokti atgal prieš paleidžiant mirtiną šūvį. Medžiojome su vėliavėlėmis ir į atbėgantį vilką šovė draugas, bet nepataikė. Pilkis mėtėsi man po kojom, sekundė – ir būtų numušęs. Atšokau atgal, nuspaudžiau gaiduką – drama baigėsi mano naudai”,- įspūdžiais dalijasi p. Antanas.

Įsiminė praktika Krasnojarsko krašto taigoje ir Šešuolių girios gelbėjimas

“Kai buvau LŽŪA studentas, su kursioku Jonu Liutacku mes buvome paskutiniai iš Miškų ūkio fakulteto, kuriuos rektorius išleido atlikti praktiką Sibiro taigoje, Krasnojarsko krašte. Kadangi aš jau buvau baigęs Vilniaus miškų technikumą, metus dirbęs girininkijoje ir įgijęs šiokios tokios patirties, manimi pasitikėjo, nes iš šios praktikos dažnai studentai atgal negrįždavo. Ten kur Angara įteka į Jenisiejų, išbuvome visą vasarą – nuo gegužės iki rugsėjo, gyvenome arba palapinėje, arba tiesiog prie laužo po atviru dangumi”,- prisimena akademijos auklėtinis. Anot jo, visokių nuotykių teko patirti, paklysti, likti be vandens, susiduti su laukiniais gyvūnais. Naktį kūreno laužą, stengėsi deginti kedro medieną, nes ji labai tyliai dega, nespragsi ir dėl to miegoti saugiau.

Lietuvius į taigos glūdumą apie 100 kilometrų pėsčiomis atvedė palydovas ir paliko toje vietoje, kur reikėjo tęsti miško taksacijos darbus. Po šios praktikos klaidžioti po Lietuvos miškus abiems buvo vieni juokai.

Lietuvoje iš darbo patirties įsiminė Šešuolių girios epizodas. Tuomet apie 5 tūkst. ha girios plotą savo žinioje laikė tuometinis Gamtos apsaugos komitetas – jis buvo paliktas medžioklei, o miškininkai ten praktiškai buvo antraeiliai. Į Šešuolių masyvą buvo paleisti ir pirmieji bebrai, atvežti į Lietuvą. Tačiau jie taip užtvenkė girią, kad ji užmirko, kanopiniai gyvūnai pasitraukė.

“Kai atvežė medžioti kažkokį viršininką ir žvėrių nerado, tai jis pasipiktino, kad tiek daug skiriama medžioklės išlaikymui, o giria tuščia. Po to atsiuntė pas mane ekspertus ištirti, kodėl taip atsitiko. Aš žinojau, kad be guminių ilgaaulių ten neįeisi ir pasakiau, kad reikia tik nusausinti. Jie tokias išvadas ir parašė. Greitai parengėme projektą, gavome iš ministerijos lėšų ir nusausinome, nutiesėme puikiausią kelių tinklą. Dabar ši giria labai pasikeitusi – gražūs masyvai, geri keliai, išskirti komerciniai medžioklės plotai – visko užtenka, mes tuomet du kvartalus palikome neliestus net spanguolėms nokti”,- darbo vaisiais džiaugiasi buvęs urėdas.

Pasidalinti miško paslaptimis ir prisiminimais dabar jį kviečia mokyklos, tik miškininkas svarsto, ar jaunimui tai įdomu. Švenčiant medžioklės būrelio 50-metį, be kitų sukakties akcentų, buvo pastatytas Medžiotojų namelis, kuriame įrengtas mokomasis kampelis, kur vaikai gali susipažinti su gyvūnais, jų iškamšomis bei nuotraukomis.

Įstabi miškininkų šeimos istorija įamžinama prasmingais akcentais

Antano ir Marijos šeima išaugino dvi dukras ir sūnų, bet nė vienas vaikas nepasekė tėvelio pėdomis, nors tokių norų buvo.

“Aš baigiau universitetą, esu anglistė, kaip ir mano sesuo Jūratė, o jaunėlis brolis Tomas visą laiką užsiėmė automobiliais. Šiuo metu abu gyvena Norvegijoje. Aš vaikystėje svajojau tapti miškininke, bet studijuoti nemėginau, nes esu humanitarė – bijojau tiksliųjų mokslų. Dabar dirbu administracinį darbą, vertėjauju. Sesers Jūratės vyriausias sūnus Mantas anksčiau irgi gyveno užsienyje, bet grįžo į Lietuvą ir studijuoja A. Stulginskio universitete miškininkystę, planuoja gimtinėje pasilikti ir ūkininkauti senelio valdose”,- šeimos gyvenimo momentais dalijasi Daiva Hofmanaitė Vaitiekūnienė.

Jos teigimu, tėtis – tai žmogus, kuris negali nė vienos dienos praleisti be miško ir dabar, kai jau pensininkas, lanko savo valdas, žino ten kiekvieną medį, žvėrių išmintą takelį. Visa šeima ten kartu sodino jaunuolyną, po to keletą metų tepė repelentais, dabar jis jau gerokai ūgtelėjęs ir gražus.

“Tėtis dažnai pasakoja apie savo studijų laikus, dėstytojus, prof. Tadą Ivanauską ir kitus autoritetus. Jis iš pradžių baigė technikumą, o po to įstojo į Žemės ūkio akademiją, ten susipažino ir su mamyte, kuri studijavo agronomiją. Abu labai giminingos sielos, daug metų kartu. Prie namų Ukmergės pakraštyje irgi išpuoselėtas sodas, gėlynas. Tėtis mums, vaikams, buvo labai geras, niekad nekeldavo balso, vesdavosi į mišką, pasakojo ir rodė, kur gyvena žvėrys, išmokė grybauti. Mano vaikai pas senelius leido atostogas, tad mėgstame visi kartu pamiškėje pasėdėti, pasikalbėti. Džiaugiuosi, kad tėveliai dar kartu ir kad galime juos aplankyti”,- kalba vyriausioji dukra.

Anot jos, jie visi – miško vaikai, miškas šeimą jungia. Daivos vyras irgi baigė LŽŪA, yra hidrotechnikas, įsijungė su uošviu į medžioklę ir pan., dukra Rūta taip pat norėjo studijuoti miškininkystę, bet baigė hidrotechniką.

“Visa šeima prie prosenelių ir senelių miško pasodinome ąžuolų giraitę – 15 km nuo Ukmergės, Bernotiškių kaime, netoli Kauno – Ukmergės plento. Ąžuoliukai jau paaugę, ten pat giminės atminimui pastatytas kryžius, įrengta poilsio aikštelė, suolai. Šeimos tradicija kasmet vidurvasaryje per Onines visiems susirinkti tėviškėje ir pabūti kartu ąžuolyne”, – prasminga pagarba giminei didžiuojasi p. Daiva.

Ji džiaugiasi, kad vienas iš jos Ąžuolų – Antanas Hofmanas – energingas ir dabar, labai punktualus, laikosi žodžio. “Mes visi į jį remiamės. Jis nuo jaunystės domėjosi sportu – studentavimo laikas žaidė stalo tenisą, turėjo atskyrį. Dabar namuose dar aplošia žentus ir anūkus, serga krepšiniu, rašo medžioklės metraštį. Pamenu, kaip senelis Vladas gražia rašysena rašė savo prisiminimus, padėjo mums, vaikams, ruošti matematikos uždavinius. Savo būdu ir charakteriu jis buvo labai panašus į tėtį”,- giminės bruožus primena Daiva Hofmanaitė Vaitiekūnienė.

Nuotraukos iš Antano Hofmano archyvo