Auginkime sveikus sodmenis

Dr. Juozas Vitkūnas

LAMMC Miškų instituto konsultantas

2011-05-17

Miško daigynai – miško lopšys. Žinodami žodžio „lopšys“ esmę ir paskirtį galime teigti, kad šiuo atveju miško „vaikai“ yra jauni auginami sodmenys, kurie turi būti kruopščiai saugojami nuo įvairiausių pažeidžiamų ligų ir puoselėjami nuo jų įveisimo būsimuose miško želdinių plotuose iki kol medynai subręs.

Saka Lietuvos klimatinėmis sąlygomis medelynuose auginamus sodmenis miškui įveisti privalome saugoti nuo dažniausiai pasireiškiančių ligų: pasėtų į infekuotą dirvą sėklų puvimo, daigų išgulimo, spygliakričio, pušų ūgliasukio, ūglių vėžio (skleroderiozės) bei ąžuolų ir klevų miltligės.

Infekcinis daigų išgulimas

Priklausomai nuo ligų, sukeliančių grybų sistemines priklausomybes, dirvožemio bei meteorologinių sąlygų, ši liga pasireiškia dviem fazėmis: dirvoje (paslėpta, nematoma) ir antžeminė (matoma).

Pagrindinė šios ligos priežastis – patogeniniais grybais užkrėsta dirva, o retesniais atvejais – infekuotos sėklos. Stipriai užkrėsta dirva dažniausiai pasitaiko buvusiose žemės ūkio naudmenose. Jeigu po sėjos ilgesnį laiką dirvos temperatūra yra žema ir daug drėgmės, o dirva užkrėsta, šiuo atveju sėklų ir daigų nuostoliai gali siekti net iki 40 proc. nuo išsėtų sėklų kiekio. Tokios sąlygos yra nepalankios jų dygimui, o dirvoje esantiems grybams – ligos sukėlėjams – vystytis optimali temperatūra nuo 4 iki 5 °C šilumos. Šie procesai vyksta dirvoje (nematoma fazė), todėl dėl retų pasėlių dažnai „kaltinamas“ prastas sėklų daigumas, o tai netiesa.

Dažniausiai išgula 1–3 savaičių daigai. Sergantieji daigai dažnai būna dar nenumetę sėklų kevalėlių dėl turgoro susilpnėjimo. Kadangi besivystanti grybiena uždaro vandens transpiracijos indus, stiebeliai prie šaknies kaklelio suplonėja, atsiranda įsmaugimas, daigai išvirsta, o šaknelės pūva dirvoje.

Panašaus tipo pažeidimus dažnai sukelia nepalankios oro sąlygos, sutampančios su intensyviausiu sėklų dygimo laikotarpiu. Tai spygliuočių daigų šaknies kaklelio nudeginimas nuo tiesioginių saulės spindulių, kai dirvos paviršius įkaitinamas iki 50 °C ir daugiau. Toks reiškinys mūsų specialistų buvo užfiksuotos 2007 m. gegužės 3 ir birželio 1 dekadoje Jonavos miškų urėdijos medelyne. Tuomet dirvos paviršius buvo įkaitęs iki 56 °C. Kai dirvos paviršius kaista, intensyviai garuoja drėgmė, ir jauni daigai tokių sąlygų neatlaiko. Šaknies kaklelio dalyje ties dirvos paviršiumi susiformuoja įsmaugimas, spygliai nudžiūva kartu su stiebeliais. Šaknelės dar būna gyvybingos, bet naujo stiebelio jau nesuformuoja.

Siekiant nepatirti šių nuostolių, būtina stebėti oro sąlygas pasinaudojant artimiausios meteorologinės stoties duomenimis, o šiuo atveju – vandeniu laistyti pasėlių plotus. Laistyti reikėtų vėlai vakare arba anksti ryte, jokiu būdu ne karštą ir saulėtą dieną.

Spygliakritis – plačiai išplitusi ir labai pavojinga liga, ypač paprastosios pušies 1–3 metų sėjinukams daigynuose bei jauniems miško želdiniams. Pirmieji ligos požymiai dažniausiai pastebimi ant vienamečių sėjinukų rudenį. Spyglių viršūnėlės būna pageltusios, o ant apatinių nurudavusių spyglių pradeda formuotis juodi 0,1–0,2 mm dydžio grybo vaisiakūniai, vadinami piknidžiais. Po metų, kovo–balandžio mėnesiais, ant jų išsivysto gausybė piknidžių, o balandžio–gegužės mėnesiais ant nurudavusių spyglių formuojasi juodos spalvos iki 2 mm ilgio iškilūs pagalvėlių pavidalo grybo vaisiakūniai, vadinami aukšliais su aukšliasporomis. Aukšliasporių subrendimas ir vaisiakūnių atsivėrimas priklauso nuo to laikotarpio oro sąlygų: vidutinės temperatūros ir aukštos santykinės oro drėgmės. Jiems atsivėrus, ima skleistis aukšliasporės, kurias išnešioja vėjas, tuomet prasideda nauja pušaičių infekcija. Reikia atidžiai stebėti oro sąlygas ir laiku panaudoti apsaugos priemones (žr. lentelę). Pageidautina daigynus įrengti toliau nuo vyresnio amžiaus pušies medynų, kurių lajose visuomet būna šios ligos židinių.

Pušų ūgliasukį sukelia rūdinis grybas, plintantis ant augalų tarpininkų – drebulės ir baltosios tuopos. Nuo šios ligos labiausiai nukenčia 2–12 metų pušies sodmenys ir želdiniai: ūgliai nulinksta žemyn, įgauna „S“ raidės formą ir tampa nestandartiniais. Kadangi šios ligos infekcija plinta nuo minėtų augalų lapų, būtina iš vyraujančios vėjo pusės (vakarų) pašalinti esančias drebules ir baltąsias tuopas bent 250 m atstumu.

Daigyne privalomų atlikti sanitarinės apsaugos priemonių kalendorius

Spygliuočių ūglių vėžys (Skleroderiozė)

Jį sukelia aukšliagrybių klasės mikromicetinis grybas. Pirmieji ligos požymiai pasirodo ankstyvą pavasarį nutirpus sniegui: pradeda ruduoti ūglių viršūniniai pumpurai ir spygliai, ruduoja ne nuo jų viršūnių, o nuo prisegimo vietos – ūglių pagrindo. Nudžiūvę spygliai nulinksta žemyn įgaudami skėčio formą. Apsaugos priemonės naudojamos tokios pat, kaip ir prieš spygliakritį ir ūgliasukį.

Ąžuolų miltligė

Tai viena iš pavojingiausių lapų ligų, ypač medelynuose auginamiems sodmenims ir jauniems želdiniams. Ligos pradžia ant lapų ir jaunų ūglių ima rodytis gegužės pabaigoje– birželio pradžioje (baltos spalvos voratinklio pavidalo grybiena). Ši liga, priešingai nei kitos grybinės kilmės ligos, labiausiai išplinta karštomis ir saulėtomis vasaromis, kai lapams trūksta vandens, sumažėja jų atsparumas. Ąžuoliukų lapai pradeda gelsti, ruduoti ir pagaliau nudžiūva dėl susilpnėjusios fotosintezės, transpiracijos ir kt. pažeistų fiziologinių procesų. Dėl šios priežasties ūgliai ir stiebeliai nespėja laiku sumedėti ir gali apšalti nuo rudeninių ankstyvųjų šalnų bei žiemos šalčių. Ąžuoliukai praranda viršūninius pumpurus ir vienamečius ūglius – tampa keružiais.

Nupurškus pasėlius fungicidais, reikia, kad bent 1–2 paras nelytų. Purkšti tik ūkanotomis dienomis, vėlai vakare arba anksti ryte, kol nekaitina saulė. Tų pačių purškimo principų reikėtų laikytis giedromis ir karštomis dienomis bei tręšiant pasėlius skystomis trąšomis, laistant vandeniu.