Spalio 30 d., trečiadienis | 24
Ar turėsime paprastųjų uosių Europoje ir Lietuvoje?
2023-05-30
Nuotr. By Willow - Mano darbas, CC BY 2.5, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=2666059
Paprastasis uosis (Fraxinus excelsior L.) – vienintelis alyvmedinių (Oleaceae) šeimos atstovas, savaime paplitęs Lietuvoje. Tai – šviesiamėgė ir reikliausia dirvožemiui miško medžių rūšis, auganti tik ypatingai derlingose bei drėgnesnėse augavietėse. Mūsų šalyje uosiai dažniausiai auga kartu su ąžuolais, eglėmis, beržais, klevais, mažalapėmis liepomis, juodalksniais.
Grynų uosynų Lietuvoje likę mažai. 2021 m. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, uosynai Lietuvoje užėmė 12,4 tūkst. ha (0,6 proc. viso miškų ploto). Uosiai daugiausiai paplitę Vidurio Lietuvoje, ypač šiaurinėje jos dalyje, čia susitelkę net apie 80 proc. visų Lietuvos uosynų.
Uosio mediena labai vertinga – ji sunki, kieta, tvirta, elastinga ir lanksti, džiovinama mažai susitraukia, lengvai poliruojama, todėl tinka fanerai, parketui, ratlankiams, slidėms bei lenktiems baldams gaminti. Paprastasis uosis yra atsparus drėgmės pertekliui, dideliam dirvožemio rūgštumui, oro taršai, vėjui, sausrai, karščiui, tačiau dažnai nukenčia nuo pavasarinių šalnų ir grybinių ligų.
Daugiau nei 27 metus Lietuvoje tęsiasi Europoje pandemine pripažinta paprastojo uosio džiūtis, kurią sukelia invazinis grybas Hymenoscyphus fraxineus. Uosių džiūvimas pirmiausiai buvo pastebėtas šiaurės rytų Lenkijoje apie 1992 metus, po 4 metų pasiekė Lietuvą, o vėliau – išplito į daugelį kitų Europos šalių. Kai kurie Europos mokslininkai teigia, kad Lenkijoje bei Lietuvoje uosių džiūtis prasidėjo gerokai anksčiau. Šiuo metu mūsų šalyje ši liga yra įgavusi chronišką pobūdį: beveik neliko nepažeistų medynų, serga ir seni, ir jauni medžiai. Dažniau jie žūsta medynuose, tuo tarpu pavieniai medžiai atsparesni dėl mažesnio džiūties infekcinio fono.
Pastebima, kad padėtis tiek visoje Europoje, tiek Lietuvoje po truputį stabilizuojasi – uosiai nebežūsta taip masiškai, o išlikę gyvi medžiai gausiau dera. Kita vertus, kol kas efektyvių priemonių prieš šią ligą nei Lietuvoje, nei užsienyje nerasta. Mokslininkai vis dar ieško efektyviausių būdų kovai su invaziniu grybu, plačiau tyrinėja ekologines ir biologines grybo savybes, bei siekia plačiau suprasti epidemiologiją.
Apie naujausius mokslinius tyrimus bei žinias apie uosių džiūties plitimą ir uosių genetinį atsparumą jai šiais metais vyko Europos miškų genetinių išteklių išsaugojimo programos EUFORGEN vebinarų ciklas, kuriame dalyvavo ir Valstybinės miškų tarnybos specialistai.
Švedijos žemės ūkio mokslų universiteto (SLU) profesorė Michelle Cleary, besispecializuojanti miško patologijos srityje, vebinarų metu dalinosi žiniomis apie tai, kaip atsirado ir išplito uosius naikinantis grybas Hymenoscyphus fraxineus. Pasak jos, ištyrus grybo mėginius Europoje bei palyginus juos su mėginiais, paimtais iš natūralių arealo vietovių Rytų Azijoje, nustatyta, kad ten esanti grybų populiacija yra genetiškai įvairesnė už tą, kuri paplitusi Europoje. Spėjama, kad Europoje šis invazinis grybas paplito gabenant mandžiūrinio uosio dauginamąją medžiagą iš Rytų Azijos. Įdomu tai, kad Rytų Azijoje savaime paplitusiam mandžiūriniam uosiui šis grybas nekenkia ir palaiko simbiotinį ryšį, skaido nukritusius lapus, o Europoje šis grybas kolonizuoja paprastuosius uosius bei gali pradėti juos skaidyti dar gyvus.
Londono karalienės Marijos universiteto evoliucinės genomikos profesorius Richard Buggs su savo komanda tyrinėjo uosio genomus visoje Europoje. Jiems pavyko atrasti DNR sekas, atsakingas už uosio gyvybingumą bei atsparumą uosių džiūčiai. Genominės prognozės, naudojant šias DNR sekas, gali labai padėti tolimesnėse uosio selekcijos programose.
Vokietijos Thueneno miškų genetikos instituto atsparumo patogenams tyrimų skyriaus vadovas dr. Ben Bubner savo pranešime pristatė uosių atsparumo džiūčiai tyrimų rezultatus. 2016–2020 metais 9-iose Vokietijos federacinėse žemėse buvo atrinkti 631 uosio rinktiniai medžiai, kurių klonai panaudoti sėklinėms plantacijoms įveisti. Siekiant išsiaiškinti genetines uosių atsparumo žūčiai savybes, buvo atrinkti 5 atsparūs motinmedžiai ir sukryžminti su neatspariais individais, išauginti sėklinės kilmės palikuonys ir įveisti bandomieji želdiniai. Atlikus DNR tyrimus, atrinkta dalis atsparių uosių, kurie bus panaudoti tolimesniuose uosių selekcijos darbuose.
Austrijos miškų tyrimų centro ekologinės genetikos skyriaus vadovas dr. Heino Konrad savo pranešime pristatė uosių selekcijos bei išsaugojimo ypatumus Austrijoje. Buvo atrinkta 715 gyvybingiausių, be ligos požymių rinktinių medžių, nuo kurių 2015–2017 m. surinktos sėklos, išauginti sodmenys ir įveisti didžiausi bandomieji želdiniai centrinėje Europoje. Praėjus trims metams po įveisimo, uosių be ligos požymių nustatyta tik apie 20 proc.
SLU mikologas prof. habil. dr. Rimvydas Vasaitis akcentavo, kad uosiams grėsmę kelia ne vien grybai, bet ir invaziniai vabalai – smaragdiniai blizgiavabaliai (Agrilus planipennis). Šie vabalai natūraliai paplitę Azijos šalyse, tačiau, pasak profesoriaus, tikėtina, kad, transportuojant medieną, šie kenkėjai pateko į centrinę Rusijos dalį, Ukrainą ir Ameriką. Profesoriaus nuomone, per 10 metų laikotarpį šie vabalai pražudė milijonus miško medžių visame pasaulyje ir tai verčia nerimauti dėl uosių išlikimo.
R. Vasaitis teigia, kad iš Sankt Peterburgo bei Ukrainos vabalai gali greitai išplisti ir į šiaurės bei šiaurės vakarų Europą. Patekę į Lietuvą smaragdiniai blizgiavabaliai galėtų sunaikinti ištisus miškų plotus, padarydami didžiulę ekonominę ir ekologinę žalą, todėl Augalininkystės tarnybos pasienio kontrolės punktų fitosanitarijos postuose tikrinama įvežama medienos produkcija iš tų šalių, kuriose šie kenkėjai aptinkami. Lietuvoje kasmet atliekama šių kenkėjų stebėsena.
Ne mažiau svarbūs ir paprastojo uosio selekcijos darbai. Jie vykdomi ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje. Mūsų šalyje pirmajam selekcijos ciklui buvo atrinkta 388 paprastojo uosio rinktinių medžių. Intensyviausiai šis darbas vyko 2009–2016 metais. Šiuo laikotarpiu atranka buvo vykdoma labiau atsižvelgiant į medžių gyvybingumą, bet ne į taksacinius rodiklius. Šiuo metu yra išlikę tik 165 gyvybingi uosio rinktiniai medžiai ir 129 populiaciją reprezentuojantys medžiai, tačiau daugumos jų sanitarinė būklė nėra gera. Nuo atrinktų rinktinių bei populiaciją reprezentuojančių medžių buvo surinkti ūgeliai ir įveistos sėklinės plantacijos ir klonų rinkiniai, o iš surinktų sėklų buvo užauginti sodmenys įveisti bandomieji želdiniai.
2006–2015 m. Lietuvoje buvo įveisti 8 paprastojo uosio bandomieji želdiniai, kuriuose išbandomos jų paveldimosios savybės, įskaitant ir atsparumą džiūčiai. Valstybinės miškų tarnybos Miško genetinių išteklių skyriaus specialistai 2022 metais atliko inventorizaciją 2012–2013 metais įveistuose trijuose uosio bandomuosiuose želdiniuose Kazlų Rūdos, Rokiškio bei Mažeikių regionuose. Visuose bandomuosiuose želdiniuose individai be ligos požymių sudarė 12–13 proc. Šie medžiai itin svarbūs tolimesnei uosio selekcijai.
Europos mokslininkai sutaria, kad šiuo metu viena iš realiausių paprastojo uosių išsaugojimo priemonių yra uosio selekcija. Šiuo metu visoje Europoje vyksta intensyvūs uosio ligų kontrolės tyrimai bei selekcijos darbai, todėl ypač svarbu išsaugoti uosio medynus bei pavienius medžius ir juos panaudoti šios medžių rūšies išsaugojimui.
Valstybinės miškų tarnybos informacija
