Iš verslo mieste – į „Hailendų lankas“

Ramunė Sutkevičienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji redaktorė, agroakademija.lt

2018-06-19

„Hailendų lankos“ – Viliaus ir Vestinos Lapeikių sugalvotas pavadinimas. Nuotr. LŽŪKT

Senajame Bulavėnų kaimo pakraštyje (Kelmės r.), dešimtyse hektarų aplink ošiančiame miške ir žaliuojančiose pievose, pro šalį vinguriuojant Dubysai, Viliaus Lapeikio ekologiniame Škotijos hailendų veislinių galvijų ūkyje „Hailendų lankos“ draugiškai darbuojasi žmona Vestina, jos tėvai Darius ir Laima Žuoliai. Jie svetingai ir pasitiko į ūkį atvykusią agroakademija.lt komandą bei papasakojo apie ūkininkavimo pradžią ir ateities planus. Žiūrėkite videoreportažą iš ūkio.

„Gražu čia pas mus? – klausia Darius, susisodinęs mus į ūkio mašiną ir riedėdamas ganyklų link bei pasakodamas apie ūkininkavimo pradžią. – Šis grožis mus ir patraukė. Čia viena miškingiausių vietovių Kelmės r. Pirmiausia įsigijome 30 ha miško. Norėjome, jog prie upės būtų priėjimas, kad per kaimynų valdas nereikėtų vaikščioti. Seniai svajojome apie sodybą kaime, kuri būtų ne prie Šiaulių. Į sodybą šeimą atsivežiau aš, bet ją nupirko žmona (red. juokiasi). Laimai labai patiko, nors žolė buvo iki kaklo, troba apgriuvusi... nežinau, ką ji čia pamatė. Vietiniai stebėjosi ir pirštu ties smilkiniu sukiojo.“

Beveik prieš dešimtmetį Kelmės rajone įsigiję seną, dviejų galų medinę trobą šiauliškiai verslininkai Darius ir Laima Žuoliai tikėjosi čia ilsėtis savaitgaliais. Vis tik pakerėti gamtos grožio jie be vargo atsisakė miesto patogumų ir padeda vaikams ūkininkauti. Nuotr. LŽŪKT

Nusprendė žemę „įdarbinti“

Anot Dariaus, jis buvęs miesto žmogus, tėvai taip pat su kaimu nieko bendro neturėjo. Tad penkerius metus iš Šiaulių į Bulovėnus atvykdavo tik savaitgaliais, nes gimtajame mieste turėjo įsteigęs transporto įmonę, žmona Laima vadovavo pėsčiųjų bulvare veikiančiai kavinei. Vis tik sutuoktiniai netrukus suprato, kad turėti kaimo sodybą ir ja gerėtis tik savaitgaliais nebeišeina. Juolab, kad šalia sodybos ne tik erdvus kiemas, bet ir keli hektarai žemės. „Visa tai reikėjo prižiūrėti, nupjauti. O kur dar senosios, 1912 metais ręstos, trobos remontas. Ne poilsiauji, o tik dirbi. Apsisprendėme palikti miestą, juolab ir nebe jaunystė. Dabar jau visiškai nebetraukia į miestą. Ne iš karto tas marazmas apie ūkininkavimą į galvą šovė,“ – juokdamasis sako diplomuotas inžinierius.

Padubysyje vykusio karo liepsnos supleškino beveik visas Bulavėnų kaimo sodybas. Gali būti, kad kaimo pakraštyje pastatytą dviejų galų trobą ir priešais esantį svirną nuo fronto ugnies paslėpė ir išgelbėjo pastatus apjuosę didžiuliai medžiai. Darius ir Laima Žuoliai 1912 metais statytą sodybą restauruoja išlaikydami jos autentiškumą. Darius pats ėmėsi staliaus darbo. Nuotr. LŽŪKT

Nebūtų verslininkai, jei nesugalvotų kokio verslo plano. Žuoliai nutarė „įdarbinti“ įsigytą žemę. Šiai minčiai pritarė ir dukra Vestina bei žentas Vilius Lapeikis. Jis ir nusprendė tapti jaunuoju ūkininku – įkurti mėsinių galvijų ūkį. Darius pasakoja, kad ilgai buvo svarstyta, kokie galvijai geriausiai jiems tiktų, domėjosi veislių savybėmis. Po ilgų svarstymų šeima nutarė, jog pirks Škotijos hailendus, nes tai vieni ramiausių ir ištvermingiausių mėsinių galvijų, kurie gali saugiai ganytis tiek pelkėtose vietovėse, tiek kalvotose teritorijose, perbristi upes ir netgi apsiveršiuoti sniege. Be to, ilgaamžiai. Darius sako, kad pasirinkimą auginti gauruotus ilgaragius škotų veislės galvijus pirmiausiai lėmė tai, jog vaikų ūkis įkurtas regioninio parko teritorijoje, kur tenka laikytis tam tikrų taisyklių.

Tuomet jau reikėjo visko: daugiau žemės, pasirūpinti vandeniu, šienavimo technika. Už jaunojo ūkininko įsikūrimui skirtą paramą Vilius Lapeikis nusipirko naują galingą traktorių, žemės ūkio padargus. Žemė čia nelabai derlinga. Smėlynai. Dabar ūkiui priklauso apie 50 hektarų pievų, ganyklų, dirbamos žemės ir apie 30 hektarų miško.

„Neturėjome patirties, daug skaitėme, mokėmės. Beveik dveji metai praėjo, kol susistygavome darbus. Į seminarus visur žentą grūsdavau. Bet dar kartą įsitikinau, kad geriausios žinios ateina tik praktikoje. Seminaruose dėstyti galėtų daugiau profesionalų-praktikų. Teorija yra teorija. Gaila, kad mėsinių galvijų augintojams mažokai organizuojama lauko dienų. Paslapčių mažai kas išduoda, vengia kalbėti, ypač apie problemas. Kai gerai, tai visi mėgsta pasakotis. Pats viską turi patirti, per savo klaidas,“ – įsitikinęs Darius.

Ūkio pradžia – 9 Škotijos hailendų veislės karvės

Karvė Una mėgsta dėmesį. Nuotr. LŽŪKT

Pirmąsias devynias sukergtas Škotijos hailendų veislės karves Žuoliai atsivežė iš Škotijos. Tiko tai, kad šiems pusiau laukiniams gyvūnams nereikia tvartų. Net spaudžiant 20 laipsnių šaltukui, jie guli ant sniego. Tik kai labai lyja ar sninga, lenda po stogine arba slepiasi miške. Vėliau bandą papildė veršingomis telyčiomis. Dabar ūkyje aptvertuose miško ir ganyklų plotuose su prieaugliu ganosi 70 mėsinių galvijų. Jie suskirstyti maždaug į 4 bandas po 12–15. Kiekvienoje grupėje yra po bulių. Visi galvijai turi dokumentus. Bandoje daugiausia karvių. Taip ketinama išplėsti galvijų bandą. Iš pradžių ketinta visus jauniklius laikyti veislei, tačiau daugelis karvių vedė tik buliukus. Ūkio bandai apvaisinti užtenka vieno buliaus, todėl likusius teko parduoti mėsai. „Mėsai patys neskerdžiame. Mūsų hailendus daugiausia perka diletantai: dėl grožio, sodyboms papuošti ar apleistoms žemėms nuganyti. Esame vieną buliuką pardavę ir Čekijos cirkui,“ – sako Darius.

Furbis – vienas bandos bulių. Nuotr. LŽŪKT

Kiekvienas galvijas, net ir mažiausias, turi vardą. Juos dažniausia išrenka ponia Laima. „Telyčaitėms ir karvėms vardus renkame pagal būdą, išvaizdą, pagal mamos vardo pirmąją raidę. Štai Lyra – su įspūdingais muzikos instrumentą primenančiais ragais, o Mela gimė per melagių dieną. Buliukų vardai turi būti parenkami tik pagal tėvo liniją, t. y. pagal tėvo vardo pirmąją raidę. Kartais jau fantazijos ir pritrūksti... Iš pradžių net veršelių gimimo datas atsimindavau. Dabar jau susimaišo, kuris iš kurios vados, nes kai kurių jau nebeturime, “ – juokiasi Laima.

Įspūdingus ragus po medžiais bando slėpti bandos vyriausioji, 15 metų karvė Lyra. Nuotr. LŽŪKT

Duoniutė – baikšti, bet labai gera ir protinga karvė, „bandos mąstytoja“ – taip jauniausiąją bandos telyčaitę apibūdina Darius. Ilgaragiai įspūdingi galvijai karštą dieną prieglobstį randa miške. Nuotr. LŽŪKT

„Kaip su gyvuliu bendrauji, taip ir turi. Hailendai visiškai neperneša prievartos. Matome tai ir gindami į ganyklas: jei tik per prievartą pavarai, jie išsiblaško, neina. Nežinau, kaip jiems reikėtų nagas sutvarkyti. Turime net ir stakles įsigiję. Stengiamės kuo rečiau į jas kišti, nes antrą kartą stakles pamatę, galvijai bėga į šoną. Žino, kas jų laukia. Gerai, kad su nagomis problemų neturėjome, “ – džiaugiasi bulovėniškis.

Hailendai – ekstensyvi veislė. Jų mėsa aukštos kokybės. Ji kiek liesesnė negu daugumos mėsinių galvijų, nes jų šilumą labiau saugo stori gaurai negu poodiniai riebalai. Skerdienos išeiga nebloga, mažai cholesterolio. Mėsa prilyginama žvėrienai. Anot Dariaus, hailendus augina mokantys laukti. „Daugeliui ūkininkų reikia masės ir mėsos. Ir greitai. Todėl perka šarole, limuzinų veislės galvijus. Tuomet jau reikia tvartų, fermų, kur yra kitų problemų, tokių kaip ligos, mėšlas, dezinfekcijos. Hailendus galima kergti tik sulaukus trejų metų, tad praeina penkeri metai, kol galima tikėtis pajamų. Užtat hailendų ūkininkai ir neskuba pirkti, “ – mintimis dalinasi Darius.

Bulovėniškis neslepia, kad ir „Hailendų lankose“ pasitaiko problemų. Štai žiemą veršeliai buvo pradėję viduriuoti – pasigavo virusą, tad kelių nepavyko išgelbėti. Dėl galvijų sveikatingumo ūkininkai nuolat bendradarbiauja su LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos specialistais, tad skaudesnių nesėkmių pavysta išvengti. Bandos be priežiūros nepaliekamos: mažiausiai 2 kartus per dieną apžiūrimos, kartais ir dažniau, ypač, kai ruošiamasi veršiuotis.

„Čia mūsų gimdykla“, – sako Darius, parodydamas gaivią medžių paunksmę vidury ganyklos. Banda po nakties pasipildė dar viena telyčaite. Nuotr. LŽŪKT

Pirmą sykį hailendų karvės veršiuojasi būdamos apie 40 mėn., geros jų motininės savybės, veršiuojasi lengvai, veršeliai gimsta nedideli, vidutiniškai apie 30 kg. „Šarolė veislės karvėms vos ne kas antrai reikia atlikti cezario pjūvį. Kas nori išvengti tokių vargų, perka hailendus. Stengiamės, kad kuo daugiau veršelių atsivestų pavasarį, nes žiemą sudėtingiau. Svarbu, kad nespaustų dideli šalčiai, kad karvė spėtų veršelį aplaižyti, kad jis nesušaltų. Kai bulius įmestas į bandą, ką čia sureguliuosi. Kaip gaunasi taip. Būna, kad karvė neapsisėklina mėnesį, du, o kita ir 5 mėnesius,“ – veršiavimosi subtilybes pasakoja Darius.

Šios veislės galvijai ėda ne vien žolę, bet ir krūmus, minta medžių žieve. Ganydamiesi jie gali naršyti ir kasti, ieškodami pašaro. Pagrindinis „Hailendo lankų“ galvijų pašaras – šienas, šienainis ir laižalai su mikroelementais (ne vien druska). Štai ir visas racionas. Darius pastebi, kad kiti ūkininkai neduoda net ir šienainio, anot jų, „tai lyg parketas į pečių, užtenka jiems ir šieno, juk laukiniai gyvuliai“. Nors galvijai pašarui neišrankūs, bet jis turi būti kokybiškas. Jei supelijęs, papuolė žemių, galvijai tokio pašaro neėda. Viena ūkio ganykla užima apie 6 ha ploto. Kai galvijai apėda skirtą plotą, pasak Dariaus, patys pasiprašo pervesti – baubia iš visos gerklės.

Žiemą visi galvijai parvaromi į prie namų esančias pašiūres. Nuotr. LŽŪKT

Pavasarį ir rudenį didžiausia problema – išginti gyvulį iš tos vietos, kur jis buvo. Jei vienas praeina, tai ir kiti iš paskos. Hailendai – bandos gyvuliai. Vienas išėjęs niekur toli nenueis, visada grįš. „Pirmą vasarą išsigandusi kaimynė atbėga, sako, kad kelias valandas žiūrinti, bet mūsų bandos nematanti. Turbūt pabėgo... Pasileidome ieškoti, o jie ramiai po medžiais išsislapstę ir guli paunksmėje, “ – pirmuosius ūkininkavimo nuotykius prisimena Darius. O jų būta ir daugiau. „Turėjome vieną tokį buliuką gudročių. Tik pajunta, kad atjungtas elektrinis piemuo, šmurkšt ir pabėga. Kur tik jis nebuvo besivaikščiodamas po ūkį, visas bandas apeidavo. Kai jau atsibosta vaikštinėtis, žiūri, pareina keliuku...“ – prisiminusi keliauninką juokiasi ponia Laima.

Ateityje – mėsos brandinimas

Anot Dariaus, vaikai ūkio plėsti neplanuoja, nes ir nebėra kur. Ir taip vos spėja šeimyniškai suktis. Nors pievų dar turi, tačiau jos išmėtytos 10 km spinduliu, trūksta ganyklų. 70 galvijų banda – riba, net planuojama ją šiek tiek sumažinti. Tiesa, jaunojo ūkininko Viliaus Lapeikio galvoje sukasi mintys veiklą praplėsti – planuojama galvijus auginti mėsai. Darius patikina, kad ūkio galvijų tikrai neskers, gaila, todėl ūkis ir turi veislyno statusą. Be to, netoliese yra ekologinė skerdykla, o su kolega ūkininku, auginančiu aubrakus jau sutarta, kad buliukų perteklius bus jam atiduodamas. Jis juos paaugins ir paskers. Žentui Viliui gavus ES paramą ūkiui modernizuoti, antrajame trobos gale planuojama įrengti mėsos išpjaustymo cechelį, kur ji bus brandinama. „Brandinta mėsa – pati skaniausia. Jei žiūrėtume į kavinių, restoranų, užsienio rinką, didelę paklausą turi kokybiškai brandinta mėsa. Bendraujame su švedais. Jie pripažįsta tik brandintą mėsą. Paklausa yra ir Lietuvoje. Jau yra laukiančių, kada šią veiklą pradėsime. Norisi kuo daugiau vaikams padėti, pritaikyti savo sukauptą verslo patirtį, “ – ūkio „Hailendų lankos“ ateities planus dėsto Darius Žuolis.

Miškininkystės klausimais Darius Žuolis konsultuojasi su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Miškininkystės paslaugų grupės vadovu Mantu Norkūnu. Nuotr. LŽŪKT

Bulovėnų kaimas laikomas etnografiniu, nes išlaikęs senąsias gatvinio kaimo tradicijas – namai išsidėstę palei vienintelę gatvę, kurią anksčiau vadindavo ūlyčia (gatvinis rėžinis dvipusis kaimas susikūręs valakų reformos metu (XVI a.), įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Gyvenamieji namai statyti galu į gatvę, vienoje eilėje su ūkiniais pastatais, sodybos užstatymą gilumoje užbaigia kluonai). Palei ją trobos tęsiasi apie pusketvirto kilometro. Nuotr. LŽŪKT

Kaimiška idilė. Nuotr. LŽŪKT