Įkyrieji vijokliniai pelėvirkščiai

Pagal mokslininkų rekomendacijas parengė Ramutė Stagniūnienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šiaulių r. biuro augalininkystės konsultantė

2012-08-24

Lietuvoje pačios įkyriausios yra vienametės piktžolės, kurios dauginasi tik sėklomis ir per metus jų subrandina apie 640. Viena iš šių piktžolių yra vijoklinis pelėvirkštis.

Nuo senų senovės buvo žinomos pagrindinės agrotechnikos priemonės žemei dirbti, tačiau rankų darbo taip pat tekdavo nemažai pridėti, nes šalia kultūrinių augalų visada atsirasdavo ir piktžolių. Vos tik žemdirbys palieka kokią nors spragą agrotechnikoje, tuojau ja pasinaudoja piktžolės. Šie nepageidaujami žoliniai augalai per ilgą laiką prisitaikė prie nuolatinio dirvos purenimo, šienavimo ar ganymo, žemės ūkio augalų kaitos. Dirbamoje žemėje augančios piktžolės yra neatskiriama pasėlių bendrijų dalis. Nerasime lauko, kuriame nebūtų piktžolių. Jų yra net ir ten, kur laikomasi agrotechnikos reikalavimų ir naudojami efektyvūs herbicidai.

Lietuvoje aptikta 420 piktžolių rūšių. Iš jų apie 250 rasta pasėliuose. Vienos rūšys plačiai paplitusios visoje šalyje, kitos sutinkamos rečiau. Piktžolių paplitimą lemia įvairūs veiksniai: klimatas, dirvožemio savybės, auginami pasėliai, tręšimas, herbicidų naudojimas, sėklų valymas ir kt.

Vijoklinis pelėvirkštis (lot. Fallopia convolvulus, sin. Polygonum convolvulus) yra labai paplitusi mūsų krašte piktžolė, auga bet kokiomis sąlygomis. Ji sutinkama beveik visuose pasėliuose. Tai rūgtinių šeimos trumpaamžis vijoklinis vasarinis 10–100 cm aukščio augalas, kuris laikrodžio rodyklės kryptimi vyniojasi apie kitų augalų stiebus. Stiebas šakotas, briaunuotas, dažnai šiek tiek plaukuotas. Lapai trikampiški, strėliškais pamatais, kotuoti. Žiedai smulkūs, žalsvai pilki ar žalsvai balti, susitelkę į trumpas kekes po 2–6 lapų pažastyse. Vienas augalas subrandina apie 640 sėklų. Dauginasi sėklomis. Sudygsta ne giliau kaip 8 cm sluoksnyje esančios sėklos. Dirvoje išlieka daigios iki 10 metų.

Daugelio piktžolių sėkloms būdinga ramybės būklė. Tai toks reiškinys, kai subrendusios ir išbyrėjusios sėklos tais pačiais metais nedygsta. Tai būdinga ir vijokliam pelėvirkščiui (žr. lentelę, N. Špokienė, 1995 m.).

Piktžolių sėklų dygimas dirvoje

Masiškai vijokliniai pelėvirkščiai dygsta gegužės mėnesį, kai dirva įšyla iki 2–4 °C laipsnių. Birželio mėnesį piktžolių dygimas susilpnėja, vidurvasarį, kai išdžiūsta dirva, piktžolės beveik nustoja dygti, o vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje, po lietaus, jos vėl dygsta gausiau. Tačiau rudeninis dygimas neprilygsta pavasariniam. Rudeniop, vėstant orams ir dirvai, piktžolių dygimas silpnėja, tačiau tęsiasi iki dirvos užšalimo. Taigi tinkamiausias piktžolių naikinimo laikas – gegužės ir birželio mėnesiai.

Efektyviausi vijoklinių pelėvirkščių naikintojai

Žieminių ir vasarinių kviečių pasėliuose – Arrat, Hussar activ OD, Alister Grande (žieminių kviečių pasėliuose), Tombo, Mustang, Mustang forte, Primus. Basagran 480 efektyvumas – tik 70–90 procentų.

Žieminių ir vasarinių miežių pasėliuose – Arrat (vasarinių miežių pasėliuose), Mustang (vasarinių miežių pasėliuose), Mustang forte (vasarinių miežių pasėliuose), Primus. Basagran 480 efektyvumas – tik 70–90 procentų.

Žieminių rugių pasėliuose – Hussar activ OD, Primus. Basagran 480 efektyvumas – tik 70–90 procentų.

Žieminių ir vasarinių rapsų pasėliuose – Teridox 500 EC. Lontrel 72 SG efektyvumas – tik 70–90 procentų.

Visi šiuo metu naudojami herbicidai yra sudėtingi organiniai junginiai. Jų savybes lemia veiklioji medžiaga, kurios preparate yra tam tikra dalis. Likusi dalis yra tirpikliai ir pagalbinės medžiagos. Dėl to žemdirbiai turi gerai pagalvoti, kokį herbicidą pasirinkti, kada optimaliausias laikas purkšti pasėlius, nusistatyti normą ir kt. Sprendžiant šiuos klausimus, visada gali patarti LŽŪKT augalininkystės konsultantai.