Žydinti bičių ganykla

Meilutė Močiškytė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės skyriaus specialistė

2016-06-20

Liepos žinomos kaip tradiciniai bitininkų medžiai. Tūkstančius metų jose bitės ieškojo ne tik prieglobsčio, bet ir gero maisto. Lietuvoje savaime auga apie 1 500 ha liepynų. Naudos bitėms būna daugiau, kai auginamos kelių rūšių liepos.

Mažalapės liepos (Tilia cordata Miller) – išplitusios savaime ir auginamos soduose bei parkuose. Žydi nuo birželio pabaigos iki liepos (apie 14 dienų). Geriausiai nektarą jos skiria šiltą, nevėjuotą ir drėgną dieną. Vienas liepos žiedas būna gyvybingas dvi dienas ir išskiria nuo 4,4 iki 6,1 miligramų gero cukringumo (41,5–66,1 proc.) nektaro.

Liepų žiedus bitės gausiau lanko rytais ir vakarais. Vainiko apatinių šakų žieduose nektaras kartais nebetelpa ir sunkiasi iš taurėlapių įdubimų, o medžio viršūnėje žiedai pustuščiai. Be to, lietingu oru nektaras išplaunamas. Ant žydinčių lapų veisiasi ir liepiniai lipčiaus tiekėjai – amarai. Lipčių bitės renka iš pat ryto.

Liepa medaus duoda daugiau nei bet koks kitas augalas. Viena didelė liepa dažnai išskiria nektaro daugiau, negu hektaras grikių. Kai yra šilta ir drėgna, ypač naktimis, – nektaras iš žiedų net varva. Bitė savo medaus pūslę pripila iš vieno žiedo (J. Krikščiūnas). Liepų medaus produkcija medingais metais svetur siekia iki 700–1000 kg/ha. Lietuvoje mažiau. Geras medunešis iš liepų būna kartą per 5–10 metų. Vidutinis – kartą per 3 metus. Liepų medui, turinčiam ir gydomųjų savybių, būdingas stiprus aromatas ir švelnus skonis.

Liepų žiedai atviri ir jautrūs klimato bei oro sąlygoms, todėl nektaras išskiriamas nepastoviai. Per dieną bičių šeima parsineša iki 7,5 kg liepų medaus, todėl žydint liepoms bitės turi turėti pakankamai vietos supilti nektarui. Liepos nektarą skiria ne kasmet. Pavasario šalnos nušaldo liepų pumpurus, tuomet jos žydi mažai ir nektaro neskiria. Kai didelės sausros, liepų žiedai nubyra dar neprasiskleidę.
Liepoms geriausiai tinka vidutinio sunkumo dirvos. Lengvose ir sausose dirvose jos silpnai auga ir skiria mažiau nektaro. Kad jis išsiskirtų, veikia daug faktorių: dirvos ir oro drėgmė, fotosintezės procesai, pastovi oro temperatūra, medžio amžius. Daugiausiai nektaro skiria liepos nuo 50 iki 80 metų. Reikšmės turi ir medžių apšvietimas, ir liepynų tankumas. Saulės apšviestoje medžio dalyje žiedai išskiria 2,5–3 kartus daugiau nektaro, nei užpavėsintoje medžio pusėje.

Liepų nektaringumui didelės reikšmės turi ir krakmolo kiekis, esantis žieduose ir apyžiedyje. Liepų su tamsiai žaliu apyžiedžiu nektaringumas didesnis, nei liepų su blyškiai gelsvai žaliu apyžiedžiu. Nektaringumas priklauso ir nuo liepų augimo arealo: jis didėja iš pietų šiaurės link ir kylant virš jūros lygio. Didžiausias liepų nektaringumas būna, kai yra 24–26 ^oC šilumos, oro drėgnumas siekia 60–74 procentus.

Lietuvoje labiausiai paplitusios šios liepų rūšys:

Didžialapė liepa (T. platyphylos Scop) – žydi birželio–liepos mėnesiais 8–10 dienų anksčiau už mažalapę liepą. Žydėjimas trunka 11–12 dienų. Ji auginama miestų želdiniuose, alėjose ir sodybose.

Paprastoji liepa (T. europaea L.) – nepakeičiamas miestų medis. Pražysta 4–5 dieną po didžialapės liepos pražydimo.

Grakščioji liepa (T.euchlora K) – alėjų medis, pražystantis 8–10 dienų vėliau negu mažalapė liepa.

Auginamos ir sibirinė liepa (T. sibirica), mandžiūrinė (T. mandshurica), amerikinė (T. mericana), mongolinė (T. mongolica), kaukazinė (T.caucasica), tamsialapė ir kitos.