Žolinių pašarų gamyba jau prie starto linijos

Rita Samalionienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Radviliškio r. biuro gyvulininkystės konsultantė

2016-05-27

Gegužei perkopus į paskutinį dešimtadienį, gyvulininkystės ūkiuose jau turėtų būti rikiuojami prioritetiniai pavasario darbai – žolinių pašarų gamyba. Kaip ir kasmet iškyla tradicinis klausimas: kaip tvarkytis žolynuose, kad paruošti pašarai būtų kokybiški?

Nuo žolinių pašarų kokybės labiausiai priklauso visų žolėdžių gyvulių produktyvumas, produkcijos savikaina – šiuo klausimu, manau, vieningai sutaria ir pašarų gamybos teoretikai, ir ūkininkaujantys. Neginčijama tiesa – anksti pradėjusieji žoliapjūtę visada laimi.

Pjūties brandą kiekvienais metais žolės pasiekia nevienodai. Dažniausiai tai būna gegužės paskutinę dekadą. Pavasarį žolė auga labai sparčiai. Didėja jos masė, kaupiasi maisto medžiagos, deja, kartu didėja ir nevirškinamos ląstelienos (celiuliozės) kiekis.

Stebėkite žolynus

Nuo tam tikro momento (ląstelienos kiekiui pasiekus 22 proc. sausoje medžiagoje) didėja tik žolės masė, o jos maistingumas mažėja. Vegetacija vyksta, žolės sensta ir nėra galimybės sustabdyti šio proceso. Suvėlinus žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašaras išeis tik vidutiniškos kokybės. Jei delsime dar ilgiau ir subrandinsime žolę daugiau kaip 30 proc. ląstelienos, tai pašaras bus tikrai prastas pašarine verte, nepaisant to, iš kokio vertingo žolyno jį pasigaminsime.

Ūkininkas šiuo laiku turi būti budrus ir nuolat stebėti žolynus, iš kurių ruošiasi gaminti žolinius pašarus. Kadangi šiemet pavasaris lepina šiluma, drėgmės netrūksta, žolynai auga kaip ant mielių. Varpinės žolės didžiausią maisto medžiagų kiekį būna sukaupusios prieš plaukėjimą, ankštinės butonizacijos fazėje (žiedynams dar neprasiskleidus). Pasiekus tokią fazę, žolės nedelsiant turi būti nupjautos. Optimalaus pjūties laiko pasirinkimas – garantija užtikrinti tinkamam ląstelienos kiekiui pašare. Tai reiškia ir garantiją aukštam pašaro virškinamumui bei dideliam gyvulių produktyvumui tokį pašarą šeriant.

Žolių botaninė sudėtis taip pat veikia žolinių pašarų kokybę. Ankštinėse žolėse yra 1,5–2 kartus daugiau baltymų, jos lėčiau medėja, geriau ėdamos ir geriau virškinamos negu panašaus išsivystymo tarpsnio varpinės žolės. Žolynai, sudaryti iš varpinių ir ankštinių žolių, yra vertingesni ir technologiniu požiūriu, nes juose yra geresnis maisto bei mineralinių medžiagų tarpusavio santykis, todėl lengviau paruošti kokybišką žolinį pašarą.

Pirmenybė investicijoms, kuriančioms pelną

Tradiciniai žoliniai pašarai mūsų krašte yra šienas bei vytintos žolės silosas. Daugelį metų šieno gamyba buvo klasikinis žolinių pašarų ruošimo būdas. Ūkiuose su keliomis melžiamomis karvutėmis ir dabar žiemos pašaras yra tradiciškai pievoje džiovintas šienas. Šieno gamyba turi didelį minusą (ilgas džiovinimo laikas), dėl kurių maisto medžiagų nuostoliai siekia 50 ir daugiau procentų. Didžiausia blogybė – priklausomybė nuo giedro oro, kurio tikimybė šienapjūtės metu tesiekia 30–35 proc. Belaukdami giedro oro, ūkininkai patiria ir antrą blogybę – pasendina žolę, o tada jau jokia moderniausia pašarų gamybos technologija nebegali pagerinti pašaro kokybės. Todėl stambiuose prekiniuose ūkiuose gaminamas tik simbolinis šieno, kaip dietinio pašaro, kiekis – veršeliams, užtrūkusioms karvėms ar veršingoms telyčioms.

Turint net labai vertingą ir produktyvų žolyną dar nereiškia, kad turėsime ir aukščiausios kokybės pašarą. Lemiamu momentu neturėdami reikiamos pašarų dorojimo technikos ir dvi savaites eilėje laukdami preso, ūkininkai žolę gali supūdyti arba pasendinti. Kad ir kaip sunku kartais apsispręsti dėl investicijų ūkyje, pirmenybę reikia teikti toms išlaidoms, kurios greičiausiai sukurs pelną. Pieno ir mėsos ūkyje svarbiausias prioritetas yra kokybiški ir pigūs savos gamybos pašarai. Jų kiekis ir kokybė ūkyje labai priklauso nuo žalienų būklės ir turimos pašarų ruošimo technikos.

Silosavimo principai

Silosas – tai anaerobinėse (be deguonies) sąlygose fermentuoti žali augalai, kai dėl mikroorganizmų veiklos augaluose esantis cukrus fermentuojamas į organines rūgštis, iš kurių svarbiausia yra pieno rūgštis.

Kad būtų užtikrintas tinkamas fermentacijos procesas ir pagamintas geros kokybės silosas, praktikoje reikia laikytis visiems žinomų, nuolat kartojamų, tačiau kartais pamirštamų ar nepaisomų taisyklių:

tinkama silosuojamos masės drėgmė (vytintos žolės silosui gaminti 35 proc., jei silosuojame tranšėjoje, 40 proc. – jei silosuojame į rulonus); galima silosuoti ir 30 proc. drėgnumo masę, tačiau tuomet turėtų būti naudojami konservantai;
pakankamas cukraus kiekis augaluose (neperaugusi žolė, tinkama silosavimui botaninė žolyno sudėtis, kai žolių mišinys sudarytas iš maždaug 40 proc. ankštinių (pupinių) ir 60 proc. varpinių (miglinių));
greitas anaerobinių sąlygų sudarymas, gerai suslegiant ir sandariai uždengiant.

Nepriklausomai nuo siloso saugyklų ar taikomos silosavimo technologijos, silosavimo principai yra tie patys. Siloso tranšėjos – labiausiai stambiuose gyvulininkystės ūkiuose paplitusios siloso saugyklos. Smulkesniems ūkiams rekomenduojama silosuoti į kaupus arba naudoti ruloninio siloso gamybos technologiją. Šis silosavimo būdas labai tinka tada, kai pašaras gaminamas nedideliais kiekiais arba kuomet neužtenka žolės tranšėjai užpildyti.

Silosuojant tranšėjose labai svarbu, kad žolės masė nebūtų teršiama žemėmis, atitrūkusiais betono gabalais, todėl dar iki darbų pradžios tranšėjas reikėtų apžiūrėti, įvertinti jų stovį, o reikalui esant – sutvarkyti. Taip pat turi būti įvertinti ir sutvarkyti privažiavimai, aikštelės prie tranšėjų. Prieš pradedant susmulkintą žolės masę krauti į tranšėją, ant jos dugno patartina paskleisti sausų šiaudų arba žolės. Traktoriaus ratams spaudžiant pirmąjį atvežtos silosavimui žolės sluoksnį, išsiskiria dalis sulčių, kurias sugeria sausas paklotas. Jeigu tranšėjos nespėjama pripildyti per dieną, nakčiai ji turi būti pridengta polietileno plėvele. Siloso tranšėją reikėtų užpildyti per 1–3 dienas, masę gerai paskleidžiant bei suslegiant. Baigus silosavimo darbus, tranšėją būtina uždengti plėvele ir prislėgti.

Silosą gaminant kaupuose, būtina parinkti lygią, neakmenuotą vietą. Ant žemės paklojama plėvelė, o silosuojama masė skleidžiama plonais sluoksniais, nedarant labai stačių šlaitų iš šonų ir kaupo galuose. Masę slėgti reikia sunkiu traktoriumi, kad neliktų oro tarpų, sudarančių galimybę daugintis nepageidaujamiems mikroorganizmams. Visą siloso gamybos laikotarpį būtina saugoti, kad silosuojama masė nebūtų užteršta žemėmis. Pabaigus silosuoti kaupą, reikia kuo greičiau jį uždengti plėvele. Apatinės ir viršutinės plėvelės kraštai užsukami kartu ir užpilami smėliu arba žemėmis. Ant kaupo viršaus uždedamas antras plėvelės sluoksnis bei visas kaupas užpilamas 10–15 cm smėlio arba pjuvenų sluoksniu. Užslėgimui galima naudoti ir senas padangas arba specialų apsauginį tinklą.

Praktiškai nėra tokio siloso, kuris gavęs oro negestų, tačiau aerobinio gedimo intensyvumas priklauso nuo žalingų mikroorganizmų kiekio silose ir jų aktyvumo. Yra nustatyta, kad tose zonose, kur pažeista siloso plėvelė, gedimo nuostoliai siekia 1,5–4,5 proc. sausųjų medžiagų per dieną. Greitai užpildytose tranšėjose ir kaupuose, gerai suslėgtame ir tinkamai uždengtame silose mažėja minėtų žalingų mikroorganizmų, jie būna mažiau aktyvūs, padaugėja jų augimą slopinančių fermentacijos produktų.

Naudojant tinkamą žolinių augalų pjovimo ir smulkinimo techniką, kruopščiai užpildžius bei užsandarinus ūkyje naudojamas siloso talpyklas, iki minimumo sutrumpėja pirmoji siloso fermentacijos fazė, sumažėja tirpiųjų angliavandenių ir kitų mitybinių medžiagų nuostoliai. Jei silosavimo darbai tinkamai atlikti, pieno rūgšties bakterijos veikia efektyviai, jos dominuoja prieš kitus mikroorganizmus, greitai parūgština terpę ir fermentacija vyksta palankiai. Pasigaminus reikiamam kiekiui pieno rūgšties ir kitų rūgščių, silosuojamos masės pH sumažėja iki 3,8–4,5. Pasibaigus fermentacijai ir silosui visiškai įrūgus, jame beveik nebevyksta jokia mikroorganizmų veikla ir jokie pokyčiai iki tol, kol į pašarą nepatenka oro, netyčia pažeidus hermetizavimą arba pradėjus naudoti silosą šėrimui.

Pagal Lietuvoje publikuotus straipsnius