Žoliapjūtė – svarbiausia gyvulininkystės ūkyje

LŽŪKT informacija

2012-05-29

Žoliniai pašarai arklių, galvijų ir kitų atrajotojų racionuose sudaro pagrindinę dalį. Jų kokybė priklauso nuo žolynų botaninės sudėties, vegetacijos tarpsnio ruošimo metu, pašarų ruošimo ir laikymo technologijų. Galvijus šeriant geros kokybės žoliniais pašarais bus didesnis ir gyvulių produktyvumas, ir geresnis sveikatingumas, be to, sutaupysite koncentratų. Apžvelgsime šieno, nevytinto ir vytinto siloso ruošimo technologijos ypatumus.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Žolynų botaninė sudėtis labiausiai priklauso nuo įsėtų žolių juos įrengiant, žolynų priežiūros ir amžiaus. Kuo ilgiau naudojamas žolynas, tuo jame bus daugiau menkos pašarinės vertės žolių. Žolynus galima pagerinti tinkamai juos prižiūrint ir laiku atnaujinant.

Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių žolinių pašarų kokybę, yra žolių vegetacijos tarpsnis pašarų ruošimo metu. Tik iš jaunos žolės galima paruošti didelės energijos turintį baltymingą pašarą. Pjauti žolynus rekomenduojama šiais augalų vystymosi tarpsniais: varpinių žolynų – plaukėjimo, ankštinių žolynų – butonizacijos ir žydėjimo pradžioje, varpinių-ankštinių mišinių žolynų – plaukėjimo pabaigoje, žydėjimo pradžioje.

Šienas praranda lyderio pozicijas

Geros kokybės šienas – puikus pašaras, nes jis labiausiai atitinka galvijų fiziologines funkcijas. Juo šeriami jauni gyvuliai, užtrūkusios veršingos ir šviežiapienės karvės. Šeriant šienu, skatinama didžiojo prieskrandžio mikroorganizmų veikla, gerėja lakiųjų riebalų rūgščių, kurios yra pagrindinis galvijų energijos šaltinis, sintezė.

Rekomenduojama šieno gamybai varpines žoles pjauti 5–6 cm aukščiu, ankštines žoles – 7–9 cm, o liucerną ir jos mišinius – 8–10 cm. Pjaunant ankštines žoles šienui, reikia jas traiškyti ar plaušinti. Negalima žolės perauginti. Geriausia šienauti ne vėliau kaip pirmoje birželio pusėje. Šieną lauke reikėtų laikyti ne ilgiau kaip 3–4 dienas. Kuo didesnis žolės derlius, tuo dažniau šieną džiovinant reikia apversti.

Nepaisant gerųjų savybių, šienas vis tik praranda lyderio pozicijas. Tai pašaras, kurį ruošiant patiriama didelių nuostolių (nuo 25 iki 60 proc.). Dėl permainingų orų Lietuvoje dažnai šieną sulyja, todėl jis netenka apie trečdalį sausųjų medžiagų (SM) ir proteinų. Tikimybė paruošti geros kokybės šieną, palyginti su silosu, yra tik 50 procentų. Be to, energijos sąnaudos, palyginti su siloso ruošimu, būna trečdaliu didesnės. Sudėtinga šieno šėrimą ir mechanizuoti. Mažiau nuostolių patiriama ruošiant silosą.

Silose – didžiausias maisto medžiagų kiekis

Silosą gaminant galima išsaugoti didžiausią maisto medžiagų kiekį, esantį žolėje. Silosavimo darbus ir siloso šėrimą galima visiškai mechanizuoti. Dažniausiai silosas ruošiamas tranšėjose, kaupuose, ritiniuose, plastikiniuose maišuose ir bokštuose.

Siloso ruošimo principas – silosuojamų augalų anaerobinė fermentacija. Užtikrinant fermentacijos procesą ir siekiant pagaminti gerą silosą, silosuojama masė turi būti gerai susmulkinta ir tinkamos drėgmės, augaluose – pakankamas cukraus kiekis, sudaryti anaerobines sąlygas gerai suslegiant ir uždengiant pašarą.

Labai svarbu silosuojamos masės neužteršti žemėmis, todėl rekomenduojama augalus nupjauti: varpinius – 5–7 cm aukščiu, ankštinius – 7–9 cm, mišinius – 6–7 cm, liucerną ir jos mišinius – 8–10 cm. Žolę rekomenduojama pjauti pirmoje dienos pusėje, kai nėra rasos.

Jei ruošiate vytintą silosą, pradalgėse žolės negalima laikyti ilgiau kaip 2–3 dienas. Žolę reikia apvartyti, o pradžiūvus iki 35–40 proc. SM, silosuoti. Jei žolės per 2–3 dienas nepavyksta išdžiovinti iki reikiamos drėgmės, geriau ją silosuoti naudojant konservantus.

Silosuojamos masės drėgmę galima nustatyti ir lauke

Jei masė per drėgna (SM yra 20 proc. ir mažiau), pašaras perrūgsta, daug maisto medžiagų išbėga su sultimis. Jei masė per sausa (daugiau nei 65 proc. SM), pašarą sunku suslėgti, jame lieka daug oro tarpų, susidaro palankios sąlygos mielėms ir pelėsiams daugintis. Toks pašaras kaista ir praranda nemažai maisto medžiagų.

Kai silosuojama nevytinta žalia masė, jos drėgmė turėtų būti ne mažesnė kaip 20–22 proc. SM, o vytinta – 25–35 proc. SM. Pagal suvyniotos žolės kamuolio išsilaikymą žolės drėgmę galima nustatyti ir lauke. Žolė iš pradalgės suvyniojama į kamuolį ir spaudžiama apie minutę. Jei spaudžiant išsiskiria sultys, žolėje yra mažiau nei 25 proc. SM. Jei kamuolį atleidus šis išlaiko formą, o sultys neišsiskiria, žolėje yra 25–35 proc. SM. Jei atleidus kamuolys lėtai išsivynioja, žolėje yra 35–45 proc. SM. Jei kamuolys greitai išsivynioja ir žolė lūžta, joje yra daugiau kaip 45 proc. SM. Siektina, kad silosas tranšėjoje ar kaupe turėtų būti 25–35 proc. SM, ritiniuose – 35–45 proc. SM.

Pjaustinių ilgis

Silosuojamos masės pjaustinių ilgis priklauso nuo silosuojamos masės drėgmės. Optimalus pjaustinio ilgis yra 1–3 cm. Kuo masė sausesnė, tuo pjaustiniai turi būti trumpesni. Tik taip tinkamai bus suslėgta masė. Jei jos drėgmė yra 18–20 proc. SM, pjaustinių ilgis gali būti 4–5 cm, jei masės drėgmė – 25–30 proc. SM, pjaustinių ilgis turėtų būti ne ilgesnis kaip 2–3 cm.

Rekomenduojama, kad silosuojamoje masėje, priklausomai nuo jos drėgmės, būtų apie 75 proc. tinkamo ilgio pjaustinių. Galvijų virškinimo sistema geriausiai funkcionuoja, kai silose yra apie 20 proc. pjaustinių, ilgesnių nei 4 cm.

Cukraus kiekis augaluose

Geriausiai silosuojasi tie augalai, kuriuose yra pakankamai cukraus, sunkiau – ankštinės žolės. Pavytinus žolę ar naudojant konservantus, masė geriau silosuojasi.

Siloso suslėgimas ir uždengimas

Tai aktualu ruošiant silosą tranšėjose, kaupuose ir bokštuose. Prieš kraunant žolę į tranšėją, ji turi būti gerai išvalyta, hermetizuota, dugnas pakeltas, kad paviršinis vanduo netekėtų į vidų. Tranšėjos dugnas išklojamas 20–30 cm geros kokybės šiaudų sluoksniu, o krašte sukraunamas 40–70 cm žolės sluoksnis.

Neturint tranšėjų, žolė kraunama į kaupą. Jam parenkama aukštesnė vieta, išilgai ar eglutės forma iškasami negilūs grioveliai, tiesiama polietileno plėvelė, į griovelis dedami medžio tašeliai ar polietileno vamzdžiai. Tokia drenažo sistema sujungiama į vieną lataką ir nukreipiama į sulčių surinkimo rezervuarą. Ant kaupo dugno klojamas 30 cm šiaudų ar žolės sluoksnis. Svarbu neužteršti silosuojamos masės, todėl rekomenduojama atvežtą žolę išversti ant švaraus asfaltuoto, betonuoto paviršiaus, šiaudų sluoksnio prie tranšėjos ar kaupo ir krauti žolę atskiru traktoriumi.

Tranšėja ir kaupas kraunami žolės sluoksniais pastoviai minant traktoriumi. Ta pačia vėže traktorius turi važiuoti tol, kol nesimato traktoriaus vėžių ir masė ima blizgėti. Tranšėją ar kaupą reikia užkrauti kuo greičiau. Baigus vežti dalį žolės ar jau sukrovus, tranšėja ar kaupas minami dar 4–5 valandas ir dengiami polietileno plėvele. Jei tranšėja ar kaupas dideli ir kraunami ilgiau, kiekvieną dieną suminus pakrautą žolės sluoksnį rekomenduojama uždengti polietileno plėvele. Labai svarbu gerai suminti tranšėjos pakraščius. Sakoma „mink tranšėjos pakraščius, o vidurys susimins savaime“.

Siloso tranšėjas ir kaupus rekomenduojama dengti ultravioletinių spindulių ir oro nepraleidžiančia 0,15–0,20 mm storio plėvele. Geriausiai tinka balta plėvelė, nes po juoda siloso masė gali įkaisti net iki 70 °C. Tačiau, apvytinus žolę iki daugiau kaip 35 proc. SM, dengti galima ir juoda plėvele. Sukrovus tranšėją ar kaupą, jie uždengiami dviem plėvelės sluoksniais (užlenkiama apatinė plėvelė ir ant jos užklojamas dar vienos plėvelės sluoksnis). Po to silosuojamą masę rekomenduojama užsandarinti ir paslėgti užpilant ant plėvelės žemių, durpių ar pjuvenų sluoksnį.

Brangesnis gamybos būdas – silosas ritiniuose

Silosas presuojamas į ritinius ir apvyniojamas polietileno plėvele. Tai brangesnis gamybos būdas nei ruošiant silosą tranšėjose ar kaupuose. Tačiau jis patogus, jei turime nedidelius pjaunamų žolynų plotus, pašarą reikia transportuoti. Šeriant silosą iš ritinių, bus mažiau nuostolių, nes kiekvienas ritinys – tai atskyra siloso saugykla.

Žolynus rekomenduojamas pjauti, kai: varpiniai žolynai yra pasiekę plaukėjimo tarpsnį, ankštiniai – butonizacijos ir žydėjimo pradžią, varpinių-ankštinių mišinių žolynai –plaukėjimo pabaigą, žydėjimo pradžią. Žolė pjaunama 8–10 cm aukščiu, vytinama iki 35–45 proc. SM.

Jei orai sausi ir pradalgė tinkamai suformuota, siekiant apsaugoti žolę nuo užteršimo žemėmis, pradalgių galima ir nevartyti. Formuojama tokia pradalgė, kurios plotis būtų nuo 2 iki 3 ketvirtadalių žolės rinktuvo pločio.

Vytinant žolę iki 45 proc. SM, konservantų galima ir nedėti. Nepatartina vytinti žolę ilgiau kaip 36 valandas. Jei orai permainingi, presuojant ryšulius tikslinga naudoti konservantus. Žolė renkama aukšto slėgio ruloniniais presais. Rekomenduojama presuoti žolę naudojant galingus traktorius, bent 100 AJ. Optimalus presavimo greitis – 6 km/val. (vidutinis žmogaus ėjimo greitis yra 5 km/val.).

Ritiniams vynioti naudojama speciali 25 mikronų storio lipni ir tampri plėvelė. Optimalu, jei plėvelė vyniojimo metu išsitempia iki 70 proc. ir padengia pusę (50 proc.) kito sluoksnio. Manoma, kad geriausia balta plėvelė. Ritinys šešiais sluoksniais plėvelės (tai atitinka 24– 27 ritinio apsisukimus) turi būti apvyniotas vėliausiai per 2 val. po supresavimo. Geriausia, jei ritiniai apvyniojami saugojimo vietoje, tuomet pasitaiko mažiau plėvelės pažeidimų.

Nepatariama ritinių vynioti lyjant, nes gali pablogėti siloso kokybė. Pažeidus plėvelę, pažeistą vietą reikia nedelsiant užklijuoti specialia lipnia juosta. Ritiniai sandėliuojami dedant juos ant žemės plokščiuoju galu. Jei ritiniuose yra nedaug SM, jų nekrauti saugojimui vienas ant kito dviem eilėmis.

Naudinga vaizdo informacija

Besirengiantiems ruošti žolinius pašarus