• Temos
• Gyvulininkystė

Veiksniai, lemiantys pieno kokybę (I)

Vidas Tolevičius

LŽŪKT Tiksliojo ūkininkavimo paslaugų ir kompetencijų centro vyresn. gyvulininkystės specialistas

2017-09-01

Šiemet, spalio 1-ąją, turi įsigalioti Pieno supirkimo taisyklių pakeitimas, sumažinantis leidžiamas bakterijų ir somatinių ląstelių skaičiaus piene ribas. Tai reiškia, kad bendras bakterijų skaičius neturės viršyti 100 tūkst. KSV/ml, o SLS – 400 tūkst./ml. Taigi, ūkiams liko nedaug laiko imtis pokyčių. Kas lemia aukštą pieno kokybę?

Labiausiai dėl naujų reikalavimų gali nukentėti mažieji ūkiai, neturintys šaldytuvų. Tinkamas pieno atšaldymas po melžimo, higienos sąlygų pagerinimas yra vienos svarbiausių sąlygų, norint tiekti kokybišką pieną. Naujas reikalavimas vieniems gali tapti nuosprendžiu, kitiems – žingsniu pirmyn. Mano manymu, ir iki šiol pieno supirkėjai taiko panašius reikalavimus superkamo pieno kokybei arba nuo šių ribų taiko nuoskaitas.

Pieno ūkis – viena svarbiausių žemės ūkio šakų Lietuvoje. Norint gauti daug aukštos kokybės pieno, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: tvarto aplinką ir mikroklimatą; gyvulių šėrimą, laikymą ir sveikatingumą; karvės veislę; melžimo technologiją; asmens higieną; pieno indų, melžimo įrengimų ir aparatų priežiūrą; pirminį pieno apdorojimą; transportavimą; gerąją ūkininkavimo praktiką pagal higienos ir sanitarijos reikalavimus ir t. t. Taigi aukštos kokybės žalio pieno gamyba priklauso nuo komplekso priemonių.

Laikymo sąlygos

Pieno kokybė dažniausiai priklauso nuo gyvulio sveikatos ir, žinoma, nuo jam sudarytų laikymo sąlygų. Pieninių galvijų laikymo sąlygos turi atitikti jų biologines ir etologines reikmes. Šiuo metu vis dažniau vyrauja reikalavimai bei teiginiai, kad geriausia galvijus laikyti nepririštus.

Galvijų fermose gali būti taikomos dvi laikymo sistemos:

• tvartinė-ganyklinė (gyvuliai žiemą laikomi tvarte, šiltuoju metų laiku – ganykloje);
• tvartinė sistema (gyvuliai visus metus laikomi tvarte).

Šaltas galvijų laikymo būdas.Pastatas neapšiltintas. Patalpos oro temperatūra tik keliais laipsniais aukštesnė už lauko temperatūrą, o gyvuliai laikomi palaidi. Nepakankamai vėdinant, vandens garai kondensuojasi ant stogo vidinio paviršiaus, o susidaręs kondensatas gali varvėti ant gyvulių. Kondensacijos tikimybę mažina stogo danga, kuri sugeria vandens garus (pvz., beasbestinis šiferis).

Šiltas galvijų laikymo būdas. Pastatas apšiltintas. Patalpos oro temperatūra teigiama. Dažniausiai apšiltinami rišamų galvijų tvartai ir melžyklos.

Tarpinis tarp šilto ir šalto. Tai gali būti pastatas apšiltintu stogu ir neapšiltintomis sienomis. Apšiltinus stogą, sumažėja tikimybė, kad vandens garai kondensuosis ant jo paviršiaus. Kai šalčiai nedideli, pastate oro temperatūra teigiama.

Pririšti galvijai laikomi tik šiltuose tvartuose. Šaltuose ir pusšilčiuose tvartuose laikomi galvijai turi būti palaidi, o jų guoliavietės kreikiamos arba išklotos apšiltintais paklotais.

Saitinis galvijų laikymas

Taikant šį laikymo būdą, karvės tvartuose yra rišamos. Taip laikomos karvės šeriamos ir melžiamos stovėjimo vietose (melžti galima ir melžimo aikštelėse, tik rengiantis melžti reikia karves paleisti ir vėl pririšti pamelžus), todėl galima taupyti pašarus tiksliai normuojant pagal kiekvieno gyvulio produktyvumą. Be to, kiekviena karvė per visą tvartinį laikotarpį turi pastovią, ramią šėrimo ir gulėjimo vietą bei tas pačias kaimynes, todėl patiria mažiau streso. Iš karvių primelžiama daugiau pieno, sumažėja pašarų poreikis, tačiau padidėja pieno gavybos darbo sąnaudos.

Pagal karvių pririšimo būdą gali būti keli saitinio laikymo būdai:

• trumpas pririšimas (galvijai gulėdami galvą laiko virš ėdžių ar šėrimo stalo);
• ilgas pririšimas (kai galvijai gulėdami visu kūnu yra guoliavietėje).

Tvarte guoliavietės turi būti tinkamai įrengtos: sausos, šiltos, pakankamai minkštos. Tokiose guoliavietėse karvė per parą guli 12–14 val. Jei guoliavietės grindys kietos ir šaltos, karvės guli tik 8–10 val. Jei guoliavietė šlapia, karvė gali visai nesigulti. Netinkama guoliavietė neigiamai veikia karvės virškinimo procesus, apetitą ir produktyvumą, o tuo pačiu ir pieno kokybės rodiklius.

Norint karves laikyti pririštas, pirmiausia reikia tinkamai įrengti stovėjimo vietas (perdarynes). Jos gali būti trumposios ir ilgosios. Trumposios stovėjimo vietos praktiškesnės, bet nepatogios stambioms karvėms. Kad greta stovinčios karvės viena kitai netrukdytų, neužmintų tešmens arba išmatomis neterštų gretimos stovimosios vietos, jos viena po kitos atitveriamos 1/3– 2/3 stovimosios vietos ilgio ir 0,9–1,0 m aukščio pertvaromis.

Kiekvienai karvei turėtų tekti 70–80 cm ėdžių ilgio. Saitai karvėms rišti stovimose vietose turi būti lengvi, tinkamo ilgumo, kad netrukdytų gyvuliams gulti ir stotis, siekti pašarą ėdžiose ir vandens girdyklose.

Melžiant karves perdarynėse, kraikui rekomenduojama naudoti smulkintus šiaudus. Durpės, pjuvenos šiuo atveju netinka, nes melžimo metu jų susmulkintos dalelės dažnai patenka į pieną ir jį teršia. Jei turima daugiau šiaudų, karvės gali būti laikomos ant gilaus kraiko. Tokiu atveju mėšlas turi būti šalinamas kas 3 ar 6 mėnesius.

Karvių saitinio laikymo patalpos perdarynių matmenys turi būti ne mažesni už žemiau lentelėje pateiktus duomenis. Optimalus karvės perdarynės ilgis nustatomas prie įstrižo jos kūno ilgio pridėjus 5–10 cm, kai mėšlas šalinamas transporteriu arba rankiniu būdu, ir 15–20 cm, kai mėšlas šalinimas traktoriniu buldozeriu.

1 lentelė. Karvių perdarynių matmenys

Priklausomai nuo taikomos technologijos, gyvuliams šerti įrengiamos ėdžios arba šėrimo stalas. Šėrimo takų plotis galvijų laikymo patalpose turi atitikti naudojamų pašarų dalijimo įrenginių matmenis.

Ėdžių ar šėrimo stalo dugnas turi būti bent 5 cm pakilęs virš karvės stovėjimo vietos. Juo sunkiau karvė pasiekia pašarą, tuo labiau jos kūnas ėdant turi palinkti į priekį ir tuo labiau ekskrementais užteršiama perdarynė, nors jos ilgis atitinka karvė stambumą. Viso to pasekmė – didesnis tešmens užterštumas ir mažiau galimybių gauti geros kokybės pieną.

Priklausomai nuo grindų medžiagos šiluminių savybių, guoliavietės gali būti gausiai arba tik minimaliai kreikiamos. Kraikui naudojami šiaudai, medžio pjuvenos bei drožlės ir durpės. Bet kurios rūšies kraikas turi būti sausas, neturi būti sugedęs ir užterštas. Šiaudai turi būti pašarinės kokybės. Neturint pakankamai kraiko, karvių gulėjimo vietose galima įrengti šilumai nelaidžias grindis.

Saitinio laikymo būdo pagrindiniai trūkumai

Ribojama gyvulio laisvė, karvės mažiau juda, visame tvarte turi būti šilta (pliusinė temperatūra), sunku užtikrinti karvių švarą, didelės darbo sąnaudos ir sunkios darbo sąlygos. Laikant karves per visą žiemą tvartuose pririštas, susilpnėja jų organizmas, jos sunkiau veršiuojasi, dažniau užsilaiko nuovalos. Be to, dalis karvių silpniau rujoja, sunkiau nustatyti jų rują. Tai lemia, kad mažėja šių karvidžių populiarumas. Labiau tinka palaidų karvių laikymas, todėl naujai statant tvartą, saitinio laikymo nerekomenduojama.

Prognozuojama, kad ES valstybėse pririštų karvių laikymas bus uždraustas. Pasirinkus saitinį laikymą, karvės laikomos individualiose perdarynėse ir paleidžiamos individualiai ar grupėmis. Pririšamos dažniausiai paleidžiamos individualiai, rečiau grupėmis. Gyvulių gerovei pagerinti žiemą karves rekomenduojama išleisti į diendaržius, o vasarą – ganytis.

Naudinga vaizdo informacija

Bandos sveikata – nenuginčijamas argumentas

Kodėl svarbu tirti pašarus?

Bus daugiau.

Paveikslėliai iš įsakymo „Dėl Galvijų pastatų technologinio projektavimo taisyklių ŽŪ TPT 01:2009 patvirtinimo“, ir įsakymo „Dėl Mėšlo ir nuotekų tvarkymo statinių technologinio projektavimo taisyklių ŽŪ TPT 03:2010 patvirtinimo“.