• Temos
• Gyvulininkystė

Ūkininkės optimizmas – iš natūralaus maisto

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2020-10-20

© LŽŪKT nuotr.

Rokiškio rajono Obelių seniūnijos Strepeikių kaimo ūkininkė Dalia Lūžienė-Malijonienė pripažįsta, jog ji, kaip ir kitų ekologinių ūkių šeimininkai, nuolat susiduria su problemomis, pavyzdžiui, su sunkiai įvykdomais reikalavimais, vienas kitam prieštaraujančiais įstatymais, mažomis išmokomis, rinkų stoka. „Tačiau ūkininkai ir patys turėtų spręsti kai kurias problemas, o ne eiti lengviausiu keliu – atsisakyti ekologinių ūkių“, – įsitikinusi moteris. Ji neabejoja puikia tokių ūkių perspektyva.

Sveiko maisto poreikis didėja

„Pradėjau ekologiškai ūkininkauti, kai Lietuva nė nebuvo įstojusi į Europos Sąjungą (ES), tad jokių išmokų už tokį ūkininkavimą nebuvo. Džiugu dėl tęstinumo – jau ir vyriausias sūnus Dainius su žmona Vita ūkininkauja ekologiškai. Tiesiog esame idėjiniai ekologinio ūkininkavo atstovai, palaikome vienas kitą šiame kelyje. Be idėjos nieko nebus. Juk žmogus ne tik ekonominės naudos ieško, dirbdamas vieną ar kitą darbą. Be palaikymo gražiausia idėja numirs. Ekologija seniai aptraukė mano akis, kitaip nė nemokėčiau ūkininkauti“, – pasitelkdama metaforą, aiškino D. Lūžienė-Malijonienė.

Ji ekologiškai ūkininkavo ir kol nebuvo įsigijusi dabartinio pieno ūkio, nes norėjo, kad šeima valgytų sveikus produktus. „Visi trys mano vaikai užaugo valgydami tai, ką natūraliai užsiaugindavome ir pasigamindavome ūkyje. Dabar tokį maistą valgo ir pulkas anūkų. Per metus nusipenime 4–5 kiaules, geriame savo ūkio karvių pieną, valgome pačių susimuštą sviestą ir išsikeptą duoną, susislėgtą sūrį, savų naminių paukščių kiaušinius ir pan. Kodėl anksčiau žmonėms nereikėjo pirkti ir vartoti vitaminų, mineralinių papildų? Nes jų pakankamai gaudavo su maistu, kuris buvo užaugintas cheminėmis trąšomis ir glifosatu neužterštoje žemėje. Į maisto parduotuvę einame retai“, – atviravo ūkininkė.

Ji pabrėžė, jog auga visuomenės sąmoningumas: daugėja žmonių, kurie taip pat nori tokio – nechemizuoto ir sveikatos nežalojančio – maisto. Esą dėl jų ir reikia plėtoti ekologinį ūkininkavimą, įveikiant pasitaikančias problemas. „Verslas klestės ilgiau, jei visuomenei teiks kuo daugiau naudos, o ne vien pelno vaikysis“, – tvirtino D. Lūžienė-Malijonienė.

Gelbsti kooperacija

„Daug problemų, išsukių kyla ekologiškai ūkininkaujant. Pavyzdžiui, neseniai iš grūdų supirkimo įmonės grįžo 20 t mūsų ūkio avižų, nes dvelkė dyzelinu. Jos buvo džiovinamos džiovykloje, kurios kuras – dyzelinas. Teks avižas vėdinti. Be abejo, išmokos galėtų būti didesnės. Bet jų dydį lemia europiniai susitarimai. Tikėtina, kad naujuoju finansiniu laikotarpiu išmokos didės, kaip ir ekologiškų produktų poreikis, tad atsiras naujų rinkų. Dėl mažų išmokų ir kitų problemų tikrai nežadame atsisakyti ekologinio ūkininkavimo“, – viltingai tikino D. Lūžienė-Malijonienė.

Pasak jos, niekas nepasikeis niurzgant dėl problemų. Kai kurias patys ūkininkai turėtų spręsti. Pirmiausia, jie, įvertinę savo laukų dirvožemio sudėtį ir atsižvelgę į gyvenamąją vietą, aplinką, turimą techniką, ūkinius pastatus, turėtų gerai pagalvoti, ką verta ekologiškai auginti, o užauginus – ar bus kur pelningai parduoti.

„Kas tinka auginti vienam ūkininkui, netinka kitam. Galbūt vienam geriau auginti ne miežius, o rapsus ar daržoves, dar kitam – gėles, trečiam – gyvuliukus. Jei gyvenčiau arčiau Vilniaus, auginčiau ekologiškas daržoves ir įsirengčiau joms laikyti tinkamus sandėlius. Bet dabar ten nuvežti produkciją sudėtinga. Todėl nutariau vystyti ekologinį pieno ūkį, nes šalia fermų buvo ganyklos, o ekologišką pieną čia pat superka „Rokiškio pienas“, – sakė ūkininkė.

Anot jos, sprendžiant ekologinės produkcijos realizavimo problemas labai gelbsti kooperacija. Tuo D. Lūžienė-Malijonienė įsitikino pati – ji kartu su dar keturiais Rokiškio rajono ekologinių ūkių savininkais prieš 14 metų įkūrė kooperatyvą „Eko Tikslas“, todėl turime stabilesnes pieno kainas. Jam jau priklauso ir Kupiškio, Anykščių, Ukmergės, Jonavos ūkininkai. Dalį kooperatyvo pieno superka „Rokiškio sūris“, dalis jo per Jonavos supirkimo punktą patenka į užsienį. Už ekologišką pieną ūkininkams perdirbėjai moka 20–30 proc. daugiau, nei gauna neekologinių pieno ūkių savininkai. Anksčiau ketverius metus kooperatyvo pieną įsigydavo Vokietijos įmonė kūdikėlių maistui gaminti. Tačiau ji prieš šešerius metus buvo parduoda austrams, o šie taupydami atsisakė lietuviškos žaliavos – sava atsieina pigiau, nes nereikia atsivežti.

Pasak pašnekovės, šįmet krito rugių – ir ekologiškų – paklausa, nes derlius puikus. Ekologiškų rugių augintojai nejaustų apmaudo, kai tenka juos parduoti už tokią pat kainą kaip įprastinius, jei būtų susivieniję į kooperatyvą, kuris dar ir ruginę duoną be kildiklių, puriklių ir konservantų kepa bei realizuoja – ne tik parduoda grūdus. Viena iš šįmet rastų rugių rinkų galėjo būti Prancūzija – čia derlius neužaugo dėl liūčių paskandintų laukų.

Ekologiško pieno savikaina mažesnė

„Mano vyras veterinaras juokauja, jog jo šaukštas voratinkliu užsitrauktų – jis nieko neuždirbtų, jei šalies pieno ūkiai būtų tik ekologiniai. Įprastinių ūkių karvytės duoda daugiau pieno, tačiau jas chemizuoti pašarai, kuriuose, beje, yra modifikuotų sojų, melasos, ir sintetiniai priedai labai išsunkia. Čia 2–3 laktacijų karvytės išbrokuojamos dėl tešmens uždegimų ir kitų negalavimų. O mūsų ūkyje puikiai laikosi 5–6, net 7 laktacijų karvutės. Chemizuotų ūkių gyvulių sveikatingumas daug prastesnis nei ekologinių. Daug kas netiki, kad karvytėms neduodame mineralinių priedų. Jų nė nereikia. Mineralines medžiagas ir vitaminus jos paima iš ekologiškų pašarų. Tai įrodo laboratoriniai mūsų karvyčių kraujo tyrimai“, – tikino ūkininkė.

Jos ūkyje melžiamo pieno savikaina esanti mažesnė ir todėl, kad nereikia pirkti trąšų ir neeikvoti kuro paskleidžiant laukuose. Esą jos ūkyje daroma, kaip ir turi vykti – gamtoje pasikartojančio rato principu: kiek natūralaus gėrio gavai iš lauko, tiek turi jam grąžinti. Pavyzdžiui, karvutė, suėdė pašarą – jos mėšlu patręšk lauką, kuris dar ir maistą tau teikė. Lauke panaudota chemija šį ratą uždaro, todėl grūdų ir kitų pašarinių ar maistinių augalų kokybė blogėja.

Žiūri tik į priekį

Vienas iš didesnių D. Lūžienės-Malijonienės rūpesčių – europinis reikalavimas ekologinio ūkio karves tvarte laikyti palaidas. Pasak ūkininkės, jis gali pražudyti nedidelius – 10–15 karvių ūkius. Mat jų savininkai neįstengs pasistatyti erdvesnių tvartų. Kita vertus, kur juos statytis gyvenant ne vienkiemyje, o gyvenvietėje? Todėl teksią ūkį likviduoti ir prašyti pašalpų. Laimė, Žemės ūkio ministerija kol kas dar leidžia ekologinio ūkio karves tvarte laikyti pririštas.

Kai galvijai palaidi, išryškėja ir žmonėms būdinga savybė – atsiranda aršus lyderis, badantis kitus. Tuomet sunku žinoti, dėl ko karvė negaluoja – ar buvo badoma, ar dėl kitų priežasčių. Ekologinio ūkininkavimo taisyklės neleidžia karvėms nupjauti ragų. Pašnekovė sako įsigijusi brangios buliaus, kurio palikuoniai turėtų būti beragiai, sėklos, tačiau viltys nepasiteisino. Ja apsėklintų karvių veršiukams išdygo ragai.

Ūkininkė nelogišku laiko reikalavimą ekologiškai auginamas kiaules ir karves laikyti atskiruose tvartuose. „Mūsų senoliai tvarte laikė vieną dvi karvutes, veršelį, atitvertus kitus gyvuliukus, paukščius, ir šie nesipyko“, – tvirtino ji. Bet ne tik dėl to ji užjaučia ekologinių kiaulių bei paukščių ūkių šeimininkus. Mat ekologinio ūkininkavimo taisyklės reikalauja išleisti gyvūnus į lauką, o kitos taisyklės draudžia dėl suprantamų priežasčių – afrikinio kiaulių ir paukščių maro. Tad mėsa jau nesertifikuojama kaip ekologiška, todėl stringa jos realizacija.

Pasak ūkininkės, jai būtų lengviau pasistatyti erdvesnę fermą, jei paramos sąlygos būtų palankesnės. Vertėtų imti paskolą, jei parama sudarytų ne 40–50 proc., o 70–80 proc. projekto vertės. Be to, dabar paramos gavėjui negalima keisti statybinių medžiagų pardavėjo ar darbus atliekančios įmonės, kad pigiau viskas atsietų. Ūkininkė nesupranta, kodėl, statant fermą ir gavus paramą, negalėtų darbų atlikti samdomi ūkio žmonės, kai ne sezono metu nebereikia jų paslaugų.

Ar ne mažiau galvą skaudėtų ūkininkaujant neekologiškai? „Ne, ne, ne! Nei aš, nei sūnus su marčia jau nesugebėtume kitaip ūkininkauti. Jei problemų yra, jas sprendžiame ir žengiame pirmyn“, – tvirtino D. Lūžienė-Malijonienė. Ji – Lietuvos ūkininkų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkės pavaduotoja, kooperatyvo „Eko Tikslas“ valdybos pirmininkė, Rokiškio savivaldybės tarybos narė, uoli ekologinio ūkininkavimo seminarų dalyvė. Į klausimą, iš kur semiasi optimizmo, energijos, geranoriškumo, atsako: „Iš natūralaus maisto!“

„Ūkininko patarėjo“ korespondentė Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ