Ūkininkė Svetlana Burbienė: „Esmė – paprastume“

Jolanta Dalia Abarienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos redaktorė

2024-07-02

© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt

Ūkininkei Svetlanai Burbienei nuo vaikystės atgaivą teikia gamta. Pasak jos, atitrūkti nuo ūkio ar buities darbų yra būtina ir nereikia ieškoti kažko ypatingo, juk gyvenimo esmė – paprastume.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Svetlana ir Valdas Burbos ūkį įkūrė Buožėnų kaime, Telšių rajone. Svetlana pasakoja, kad labai norėjo vienkiemio, nes kaime kaimynams tai kvapas nekoks, tai gaidys per garsiai gieda.

Pasak ūkininkės, viską darėsi patys, dar daug kas neužbaigta, bet tikisi, kad užbaigs. „Svarbu gyvename ir sugyvename. Tai turi būti pirmoj eilėj“, – akcentuoja moteris.

Tik įvažiavus į sodybą, akį patraukia į aukštą klevą įkeltas gandralizdis

Pradėjus kurtis, teko nugriauti stulpą su gandralizdžiu, o labai norėjosi, kad gandrai liktų sodyboje. Svetlana pasakoja iš senų žmonių sužinojusi, ką daryti, kad gandrai persikeltų į naująjį lizdą.

„Mums patarė įkelti tekinį (vežimo ratą), ant jo arklio mėšlo ir penkių litų monetą įdėti. Tai pasitvirtino“, – tokia svarbi buvo senolių išmintis, nes viską taip ir padarė.

Dabar gandrai, karvės, vištos, kiaulės, šunys, katės – ūkio gyventojai. Bandoje apie 100 galvijų iš jų 40 melžiamų karvių. Visais pasirūpinta.

„Sakėme, kad nelaikysime vištų. Atidavėme kaimynei. Viena pabėgo iš maišo, pridėjo kiaušinių ir pradėjo perėti. Ir vėl vištelės prasidėjo. Koks kaimas be gaidžio ir vištų. Juk jos, kaip ir kiaulės, ne tik dėl savęs. Viskuo dalijamės su vaikais, mama, broliais, sesėmis“, – sako Svetlana.

Moteris pripažįsta, kad jau negali be gyvulių. Norisi ir naujų pastatų, ir naujų tvartų. Tenka didinti bandą, o tai, anot jos, ir pliusai, ir minusai. Kai karvių daugiau, jau ne visuomet kiekvieną paglostai. Trūksta laiko.

Tarp 40 piendavių

Ūkyje žolynų pakanka ir ganyti, ir pašarui. Pernai per sausrą gelbėjo kukurūzai. Sėjo pirmą kartą ir puikiai pavyko. „Su kukurūzais reikia mokėti. Galvojome – palepinsime karves. Pasikonsultavome su dideliu ūkiu. Jų pripratusios, o mūsų ne. Pakilo somatai, pradėjo viduriuoti. Pratinti reikia palaipsniui. Pavasariop jau įprato, tai 50 proc. kukurūzų galima buvo duoti. Šiemet su pašarais viskas gerai, ir kukurūzų dar pasėjome. Karvikėms pašaro jau turime, o prieaugliui dar reikia, lauksime atolo“, – sako Svetlana.

Ūkininkė pasakoja, kad sodyboje visada yra svečių. Buvo atvažiavę vaikai, kurie karvės nematę. Specialiai paliko vieną trūkinimui, kad galėtų parodyti, kaip melžia. Iš primelžto pieno kokteilį suplakė. Jiems buvo labai įdomu, o kokteiliu gardžiavosi.

Turistinis krepšys visada sudėtas

Anot Svetlanos, nors sodybos aplinka jauki, namuose sunkiau ilsėtis, nes čia mato darbus, kuriuos reikia nudirbti. „Turime mokėti uždaryti duris. Kitiems gal neįdomi gamta, o man – atgaivos šaltinis“, – sako ji.

Aplink sodybą didžiuliai miškai išvaikščioti. Svetlana pasakoja, kad turi Kalėdų ir Velykų taką, kuris tęsiasi 9 kilometrus. Juos įveiki per didžiąsias žiemos ir pavasario šventes jau tapo šeimos tradicija. Visokio amžius artimieji eina stebėdami gamtą, pajuokaudami, įkvėpdami gaivaus oro.

„Per paskutines Kalėdas žygiavo keturiolika. Kai būrys, visi visko prigalvoja. Tikrai linksma. Čia paprasti dalykai ir nieko nekainuoja. Su vyru dažnai išeiname sekmadienį. Užtenka kelių valandų ir pareiname pailsėję. Ypač gera pasėdėti prie ežero, čia tokia ramybė“, – pasakoja moteris.

Mėgstantys poilsį prie ežerų, Svetlana ir Valdas pastebėjo, kad čia poilsiautojų vis daugiau. Pasak Svetlanos, žmonės pasiilgo gamtos, o Lietuva yra gražiausia.

Drauge darbuose ir kelionėse

„Esame apkeliavę daug užsienio šalių. Išlipi iš lėktuvo Lietuvoj ir atrodo, kad net kitaip kvepia. Kai išeisiu į pensiją, nusipirksiu kemperį ir kelis mėnesius važiuosiu po Lietuvą. Pakalbam su vyru, kad užtenka bulvių, druskos, pipirų ir degtukų. Ką pasigausim, tą ir valgysim. Šiemet planuojame į Molėtus prie Baltųjų Lakajų, Labanoro girion. Svajojame apie Zarasus. Tik reikia užpakaliukus pakelti, kiek Lietuvoj yra ko pamatyti. Ir impulsyvūs sprendimai yra puiku. Esame prie jūros nuvykę saulėlydį pamatyt. Tad mano turistinis krepšys visada sudėtas“, – svajonėmis dalinasi Svetlana.

Didžiulė motyvacija gyventi kaime

Jau dešimtmetį Svetlanos ir Valdo ūkio finansinę apskaitą tvarkanti ir su jais bendraujanti Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Telšių r. biuro vadovė Rima Skiotienė sako, kad Svetlanai skirtų medalį už didelį norą gyventi kaime, tokią išskirtinę motyvaciją ir gebėjimą džiaugtis paprastais dalykais.

Svetlana džiaugiasi dešimtmetį trunkančiu bendradarbiavimu su apskaitos konsultante Rima

Su konsultantais taip pat jungia paprastas bendravimas. Svetlana pasidžiaugė, kad papuolė pas Rimutę, kuri pataria, paaiškina, atsiliepia, jei nežinodama paskambina ir atostogų metu. Ūkininkė žino, kad bet kuriuo metu dėl patarimų gali skambinti ir biuro augalininkystės konsultantui Antanui Mažeikai. Šiemet pradėjo bendradarbiauti su darbų saugos konsultantu Mariumi Aksamitausku iš LŽŪKT Raseinių r. biuro.

Svetlanos manymu, būtent paprastume slypi esmė. Penkių atžalų mama jo moko ir savo vaikus. Jauniausias sūnus jau pradėjo ūkininkauti. Vaikai išleidžia tėvus keliauti, pamelžia karves. „Žmonės sako, kad vaikai darbštūs, paprasti. Aš patariu, kad tokie būtų net ir turėdami daug pinigų“, – apie tai, kas svarbu, kalba mama.

„Mes tokie paprasti, neturiu ką papasakoti“, – pokalbio pradžioje Svetlanos pasakyti žodžiai, o išgirdome, kiek daug telpa paprastume.