• Temos
• Gyvulininkystė

Tvarkingas mėšlo laikymas – švari aplinka, nauda dirvožemiui ir ūkiui

Dr. Virginijus Feiza

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centras

2021-01-18

Neteisingas kraikinio mėšlo laikymas – dažnas vaizdas mūsų laukuose

Lietuvai įgyvendinant Žaliąjį Europos Sąjungos kursą, didelis dėmesys bus skiriamas aplikos taršos, augalams reikalingų maisto medžiagų nuostolių, oro, dirvožemio bei vandens užterštumo mažinimui. Dirvožemio organinės medžiagos didinimas, ŠESD dujų emisijos mažinimas bus vieni kertinių ES Žaliojo kurso uždavinių.

Dirvožemio humusas sudaro pagrindinę dirvožemio organinės medžiagos dalį. Jis yra ne tik maisto medžiagų šaltinis augalams, bet gerina dirvožemio struktūringumą, mažina drėgmės garavimą iš dirvožemio bei cheminių elementų išsiplovimą į gruntinius ar drenažo vandenis.

Humusingų dirvožemių turime ne tiek ir daug

LAMMC ATL mokslo darbuotojų 2015 metais išleistoje monografijoje „Inovatyvūs dirvotyros ir agrochemijos mokslo sprendimai“ pateikiami duomenys, jog beveik trys ketvirtadaliai (73,8 %) šalies laukų mineralinių dirvožemių yra mažo (32,9 %) ir vidutinio (40,9 %) humusingumo. Humusingų dirvožemių yra 17,7 %, didelio humusingumo – 7,2 %, o labai mažo humusingumo – 1,3 %. Humusingiausios yra Vidurio Lietuvos dirvos. Čia labai mažo ir mažo humusingumo dirvožemių yra 0,2 %, o didelio ir labai didelio – 32,9 %. Daugiausia yra vidutinio humusingumo plotų, kurie užima 47 %. Vakarų Lietuvoje labai mažo ir mažo humusingumo dirvožemių yra daugiau nei trečdalis, atitinkamai 1,5 % ir 33 %, humusingų – 27 %, o vidutinio humusingumo – 38,5 %. Skurdžiausi humusu dirvožemiai yra yra Rytų Lietuvoje. Čia vyrauja labai mažo ir mažo humusingumo dirvožemiai (atitinkamai 7,5 % ir 66,0 %), vidutinio humusingumo yra 19,0 %, humusingų – 4,0 %, labai humusingų – 3,5 % tirto ploto. Lygumose vyraujančiuose balkšvažemiuose, išplautžemiuose bei rudžemiuose humuso yra vidutiniškai 2,5–2,9 %, aukštesnėse vietose ir kalvose esančiuose dirvožemiuose jo kiekis nesiekia 2 %. Mažiausiai humuso yra eroduotuose dirvožemiuose – 0,6–1,4 %.

Organinės trąšos – vertingos, tik turi būti teisingai laikomos

Organinės trąšos skatina humuso formavimąsi bei yra svarbus maisto medžiagų šaltinis augalų augimui. Tačiau organinės trąšos (ypač mėšlas) bus vertinga trąša tik tuomet, jeigu jos bus teisingai laikomos kol pateks į dirvą. Deja, dauguma atvejų mėšlo laikymas Lietuvoje dar nėra tinkamas. Nemažai gyvulininkystės ūkių, neturėdami mėšlidžių, arba turėdami jas, bet per mažos talpos laikomų gyvulių skaičiui, ne augalų vegetacijos metu mėšlą veža į laukus ir ten jį laiko krūvose. Tačiau tik pavieniai ūkiai mėšlą krauna į rietuves laukuose, stengdamiesi minimalizuoti azoto ir kitų mėšle esančių medžiagų nutekėjimą. Dauguma ūkių tokios praktikos netaiko. Priekabos išverčiamos netvarkingai, mėšlas pilamas krūva prie krūvos, jos neuždengiamos.

Pažymėtina, jog mėšlas negali būti pilamas lauke tiesiai ant dirvos. Jo laikinam kaupimui iki jo paskleidimo reikalinga įrengti paklotę, kuri sumažina srutų nutekėjimą į dirvožemį ir vandenį. Labai svarbu ir krūvą tinkamai uždengti, kad būtų sumažintas kritulių patekimas į mėšlo krūvą bei azoto ir kitų lakių medžiagų garavimas į atmosferą.

Mėšlo vežimą į laukus ir krovimą į rietuves mūsų dienomis vargu ar galime vadinti ekonomiškai naudingu. Darbo sąnaudų bei transportavimo išlaidų požiūriu – tai tikrai nenaudinga. Be to, jau dveji metai iš eilės, kai Lietuvoje nėra dirvos įšalo per visą žiemą. Drėgnos ir neįšalusios dirvos suvažinėjimas neišvengiamai lemia dirvų suslėgimą. Be to, dirva aplink mėšlo krūvas bus išvažinėjama traktoriui / krovikliui manevruojant bei kraunant jį į mėšlo kratytuvus pavasarį.

Taip pat būtina paminėti ir augalų maistinių medžiagų praradimus, kurie neišvengiami taikant šią praktiką. Per šešis mėnesius iš vienos melžiamos karvės gaunamo kraikinio mėšlo kaupe slegiantis mėšlui ir dėl kritulių vandens gali susidaryti iki 4,2 m³ srutų (iš vienos mėsinės karvės su veršeliu – iki 3 m³). Šios srutos turi būti arba surenkamos į rezervuarą arba sugeriamos specialaus sluoksnio, kitaip šis kiekis bus nuplautas į dirvą ir užterš aplinką bei vandenis. Tokiose srutose sausųjų medžiagų kiekis gali būti 0,4–2,5 %, bendrojo azoto – 0,7–2 kg/t, bendrojo fosforo – 0,02–0,16 kg/t, kalio – 0,7–3,5 kg/t.

Naujo dokumento svarba

2020 m. pabaigoje bendru LR ŽŪM ir AM ministrų įsakymu buvo patvirtintas naujas mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašas, kuris pakeitė2005 m. liepos 14 d. įsakymą Nr. D1-367/3D-342 „Dėl Mėšlo ir srutų tvarkymo aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“.

Rengiant Gerosios žemės ūkio praktikos kodeksą (2018–2019 m.), šio dokumento dar nebuvo, tad, girdint diskusijas žemdirbių visuomenėje dėl šio nutarimo, norime trumpai aptarti naujo teisinio dokumento atsiradimo priežastis ir aplinkosauginę bei agronominę svarbą. Šis įsakymas įsigalioja nuo 2021 m. lapkričio 15 d.

Kas svarbiausia naujuose reikalavimuose?

Tirštąjį mėšlą laikant laukuose, laikomasi šių reikalavimų:

• vieta laukuose mėšlui laikyti parenkama, kad tirštojo mėšlo rietuvės neapsemtų paviršiniai vandenys (liūčių, potvynių metu), ne arčiau kaip 100 m nuo gyvenamosios ir (ar) visuomeninės paskirties pastatų. Kai laikymo vieta įrengiama arčiau kaip 800 m iki gyvenamosios ir (ar) visuomeninės paskirties pastatų, mėšlo kaupas turi būti uždengtas Aprašo 5 punkte nurodytomis priemonėmis;
• Vieta parenkama ne arčiau kaip 20 m nuo karstinių smegduobių, melioracijos griovių ir įrenginių (paviršinio vandens nuleistuvų ir latakų). Potvynių grėsmės teritorijose, paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose, požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonose, šiaurės Lietuvos karstiniame regione turi būti laikomasi specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, nustatytų Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme;
• Ruošiant vietą tirštajam mėšlui laikyti, pirmiausia ant dirvos paviršiaus formuojamas durpių arba smulkintų šiaudų pasluoksnis srutoms ar skysčiams iš mėšlo sugerti. Šis pasluoksnis visu perimetru turi būti platesnis už mėšlo rietuvę, aiškiai matomas. Laikymo vieta turi būti apjuosta ne žemesniu kaip 30 cm aukščio žemės pylimu. Pylimas įrengiamas, kad visą mėšlo saugojimo laikotarpį srutos neištekėtų už jo ribų;
• Rietuvėse mėšlas laikomas ne ilgiau kaip 6 mėnesius.
• Jeigu planuojama tirštąjį mėšlą laikyti tręšiamajame lauke ne ilgiau kaip 2 savaites, nei pasluoksnio, nei pylimo nereikia.

Apibendrindami pateiktą informaciją, konstatuojame, kad Gerosios žemės ūkio praktikos požiūriu, mėšlo laikymas rietuvėse atvirame lauke gali būti naudojamas kaip laikina priemonė, bet ne išeitis iš padėties. Žinant, kad Lietuvoje vyraujančių moreninės kilmės dirvožemių derlingumas priklauso nuo organinės medžiagos kiekio ir yra vienas su kitu tiesiogiai susiję, praturtini mūsų dirvas kokybiška organine medžiaga turi būti ir pačių žemdirbių interesas. Ateityje šis poreikis tik augs.

Bendraautoriai: Saulius Jasius (LR ŽŪM), Arvydas Povilaitis (VDU ŽŪA), Kristina Narvidienė (LŽŪKT), Vytautas Ribikauskas (LSMU Veterinarijos akademija)