• Temos
• Gyvulininkystė

Triušių tyko daug pavojų

„Ūkininko patarėjo“ informacija

2022-01-13

© LŽŪKT nuotr.

„Atjunkius triušiukus, reikėtų į kitą narvą perkelti ne juos, o patelę – jų mamą. Jaunikliai nepatirs streso, todėl bus atsparesni ligoms“, – dalydamasis triušių auginimo subtiliais patarimais, teigia Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos (LKŽTAD) pirmininkas dr. Artūras Stimbirys (nuotr.).

Pakonsultuos

Pašnekovas patvirtina, kad triušius auginti nelengva. Labiausiai – dėl juos atakuojančių ligų. „Dauguma žmonių nustoja auginti triušius, nes negeba užkirsti kelio jų ligoms, – sako A. Stimbirys, o susidūrusiesiems su triušių auginimo sunkumais pataria nenuleisti rankų. – Patirties, kaip juos auginti, galima pasisemti kreipiantis į šalies triušių augintojų asociacijas. Jų nariai – geranoriški žmonės: pakonsultuos. Bėda, kad kai kurie triušių augintojai patirties dažniausiai semiasi internete. Jame patarimais neretai dalijasi žmonės, kurie neturi tokios patirties.“

Be LKŽTAD, šalyje dar veikia Triušių augintojų bei Lietuvos veislinių triušių augintojų asociacijos. A. Stimbirys pataria žmonėms, kurie neturi triušių auginimo patirties, tačiau nori jų užsiauginti daug, pernelyg plačiai neužsimoti: „Pradėkite triušius auginti, įsigiję tik kelis. Jei seksis, bandą plėskite.“

Karščiai – pražūtingi

Pasak A. Stimbirio, triušiams šaltis geriau nei karštis. Jiems, ypač jaunikliams, karštis pragaištingas. Todėl triušius reikėtų veisti anksti pavasarį, kad jaunikliai iki vasaros karščių spėtų sustiprėti, o juos suskiepyti prieš pasirodant uodams – pagrindiniams pavojingos užkrečiamosios ligos miksomatozės platintojams.

Geriausia, kad triušiukai gimtų kovą, balandį. Tada pateles reikėtų kergti vasarį, kovą. Mat jų nėštumas trunka mėnesį. Gegužės mėnesį patelėms, kurios atsivedė triušiukų, jau galima duoti šviežios žolės: ji didina pieningumą. Dėl šios priežasties jaunikliai greičiau augs ir bus stipresni. Be to, į triušių racioną įtraukta šviežia žolė sumažina pašarų savikainą. Tačiau nevertėtų piktnaudžiauti šviežia, ypač rasota žole, juolab, kai šeriami jaunikliai.

Per karščių laikotarpį – birželį, liepą, rugpjūtį – nepatartina veisti triušių. Vertėtų šį laikotarpį pralaukti ir antrąkart juos veisti rudeniop.

Žiemą atvestiems triušiukams labai svarbu, kad patelės būtų rūpestingos, prisipeštų pakankamai pūkų, gerai susuktų lizdus ir į juos sudėtų triušiukus taip, kad jie nesušaltų. Tačiau esant labai žemai aplinkos temperatūrai, gali nepadėti ir minėtos priemonės.

Žinoma, mūriniai ar mediniai tvartai vėsesni. Juose karščio įtaka triušiams mažesnė, nei laikomiems lauke. Tad tokiuose tvartuose triušiukai gali gimti ir vasarą, pateles sukergiant ir dažniau nei 2 kartus per metus. Dažniau nei 4 kartus per metus kergiamos patelės nuvargs.

Nerizikuoti

Laikyti triušius lauke – privalumas. Mat dėl geresnės narvų ventiliacijos mažesnė ligų tikimybė. Be abejo, lauke laikomiems triušiams rizika pasigauti uodų ir mašalų platinamą miksomatozę didesnė, nei laikomiems uždaroje patalpoje, kurioje langų ar durų vietoje įdėti specialūs tinkleliai, kabo lipnios juostos – šių kraujasiurbių gaudyklės. Vis dėlto nė vienu atveju – ir kai triušiai lauke, ir kai tvarte – neverta rizikuoti, tikintis, kad jie išvengs miksomatozės ir hemoraginės septicemijos (maro), jei nebus nuo šių ligų paskiepyti.

„Būtina triušius vakcinuoti bent nuo dviejų užkrečiamųjų ligų – miksomatozės ir maro. Nevakcinuoti gali susirgti ir masiškai gaišti“, – pabrėžia mokslininkas. Yra įvairių nuomonių, kada geriausia skiepyti triušius. A. Stimbirys pataria 1,5 mėnesio triušiukus skiepyti vienvalente vakcina nuo miksomatozės. Po mėnesio vakcinavimą pakartoti, tačiau jau dvivalente vakcina: nuo miksomatozės ir maro. Po pusmečio vėl skiepyti nuo šių ligų.

Gauna startą

„Daugelis triušių augintojų galvoja, kad kombinuotas pašaras šiems gyvūnams – blogis. Netiesa. Kokybiško kombinuotojo pašaro reikėtų duoti patelei, kai ji atsiveda triušiukų ir kai jie pradeda ėsti. Svarbu šio pašaro duoti ir atjunkytiems triušiukams, kad geriau augtų. Kai jaunikliams sukanka 3–4 mėnesiai, galima neduoti kombinuotojo pašaro, nes jie bus gavę puikų startą toliau augti. Juk į kombinuotuosius pašarus įdėta baltymingų ingredientų, vitaminų, mineralinių medžiagų bei kokcidiostatikų“, – aiškina A. Stimbirys, atkreipdamas dėmesį, kad vieni kombinuotieji pašarai skirti suaugusiems triušiams, kiti – jaunikliams.

Vienuose kombinuotuose pašaruose daugiau proteinų (baltymų), kituose – mažiau. Vienuose – didesnė preparato kokcidiostatiko koncentracija, kituose – mažesnė arba jo net nėra.

Suaugę triušiai kokcidioze neserga, todėl juos šerti kombinuotu pašaru, kuriame yra kokcidiostatikų, nėra tikslinga. Triušiukai, ėsdami kombinuotą pašarą, kuriame per daug proteinų, suviduriuoja. Atjunkytiems triušiukams reikėtų duoti specialų kombinuotą pašarą: jame mažiau proteinų.

Kaitalioti

Pasak A. Stimbirio, triušiams skirtų kombinuotų pašarų sudėtyje esantis preparatas kokcidiostatikas skirtas kokcidiozės profilaktikai. Visi triušiai turi kokcidijų – parazitinių pirmuonių. Tačiau ne visi suserga kokcidioze. Ši liga ištinka triušius, kurie silpno imuniteto arba laikomi blogomis higienos sąlygomis, arba patiria stresą. Gyvūnai pradeda viduriuoti. Dažnai kokcidioze sergančio gyvūno žarnos išsipučia, ir jis nugaišta.

Svarbu kaitalioti triušiams duodamus kombinuotuosius pašarus. Nekaitaliojant gyvūnų organizmas pripras prie to pateis kokcidiostatiko, išsivystys pirmuonių atsparumas, todėl šis preparatas jų negelbės. Likus tam tikram laikui iki triušis bus skerdžiamas, nereikėtų jo šerti kombinuotu pašaru, kuriame yra kokcidiostatikų, kad organizmas išsivalytų nuo šių vaistų likučių. Tasai laikas priklauso nuo vaisto rūšies. Triušiai gali būti skerdžiami tik praėjus nustatytam laikotarpiui nuo paskutinio kokcidiostatiko ar kito vaisto naudojimo.

Kombinuotais pašarais šeriami triušiai užauga per 4 mėn., o šienu, žole, grūdais, šakniavaisiais – per 5–6 mėn. Suaugusių triušių neverta šerti kombinuotu pašaru, kuriame yra kokcidiostatikų, ne tik dėl didelės auginimo savikainos. Toks pašaras, ilgai vartojamas, pažeidžia gyvūnų kepenis. Rinkoje yra kitų pašarų, skirtų suaugusiems triušiams.

Šienauti dalgiu

Pašnekovas, atsakydamas į amžinu tapusį klausimą, ar galima triušiams duoti ką tik nupjautos žolės, aiškina: „Žalia žolė nėra blogis – jos galima duoti. Tik svarbu nupjautą žolę paskleisti plonu sluoksniu, kad nesukaistų. Ji, sudėta į krūvą, sukaista ir kenkia triušiams. Jei žolė labai baltyminga (daug dobilų ar liucernų), geriau rasotos neduoti triušiams, kad nesusirgtų. Ją, plonu sluoksniu paskleistą, reikėtų pavytinti, tik tada duoti.“

Geriausia žolę triušiams pjauti dalgiu. Šienauta trimeriu, žoliapjove arba diskine šienapjove bus žemėta, todėl kenks jiems. Sezono metu žolė ir šienas turėtų sudaryti triušių raciono pagrindą. Toks pašaras natūralus, be to, gerina virškinimą, nes jame daug ląstelienos. Patelės, kurios gauna žolės, būna pieningesnės, nei ja nemintančios.

Pašalusi netinka

Nevalia triušiams duoti ką tik nupjautos pašalusios žolės. Taip pat geriau neduoti vėlyvo rudens šlapios žolės. „Triušiai ėda augalus, kurių kiti gyvūnai neėda, pavyzdžiui, balandas, topinambų stiebus, medžių šakeles, kiečius. Jie gerina virškinimą. Ėda ir aitriuosius vėdrynus. Jei šie auga drėgnose vietose, ten geriau nepjauti žolės. Suaugusiems triušiams žali vėdrynai nepakenks, bet jaunikliai gali nuo jų susirgti ir nugaišti. Išdžiūvę vėdrynai jiems nepavojingi“, – moko A. Stimbirys.

Pasak jo, nevalia pamiršti, kad triušiai – graužikai. Jiems būtina ką nors graužti, kad nusitrintų ir neperaugtų dantys. Triušiai, negavę šakelių, mediniame narve išgrauš skyles. Kai neturės ką graužti metaliniame narve, išilgės dantys, jais negalės normaliai paėsti – gerai nesukramtys pašaro. Svarbu staiga nepakeisti triušių pašaro. Prie kitų pašarų būtina juos pratinti palaipsniui, kad virškinimo bakterijos spėtų prisitaikyti prie naujovių.

Paveldi stambumą

„Veislinių triušių augintojai laiko grynaveislius triušius dėl jiems būdingų savybių, pavyzdžiui, spalvos, išvaizdos, svorio, skerdenos išeigos. Triušių bandai pagerinti derėtų įsigyti tinkamą veislinį patiną. Jis dažnai pagerina laikomų triušių kokybę. Tačiau laikantiesiems triušius mėsai patartina kryžminti dviejų skirtingų veislių triušius. Tada gaunamas heterozės efektas. Tinkamai parinkus triušių veislių poras, prieauglis bus gausesnis, atsparesnis ligoms, greičiau užaugs ir subręs, jų mėsos išeiga bus didesnė, nei sukryžmintų tos pačios veislės“, – aiškina A. Stimbirys ir pabrėžia, jog teigiamas poveikis bus pastebimas tik pirmos kartos mišrūnams. Veislei jie nepaliekami.

Geriausias rezultatas pasiekiamas kryžminant Naujosios Zelandijos veislės patiną ir Kalifornijos veislės patelę. Jų palikuoniai paveldi iš tėčio stambumą ir augimo greitį, o patelė būna pieninga, gerai juos prižiūri.

Prastesnis rezultatas – kai kryžminamas Kalifornijos veislės patinas su Naujosios Zelandijos veislės patele. Ji linkusi greitai nutukti, mažiau pieninga, todėl prieauglis auga lėčiau.

Įdėti riebalų

A. Stimbirys savo augintinius Kalifornijos bei reksų veislių triušius daugiausia šeria žole ir šienu. Duoda ir morkų, runkelių, grūdų, taip pat – šalto spaudimo linų sėmenų bei kanapių išspaudų. Pasak jo, dėl išspaudose esančių omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių triušiena būna kokybiškesnė, sveikesnė. Karšto spaudimo aliejinių augalų išspaudos greitai apkarsta, todėl gali tapti pavojingos triušiams.

„Triušiena – viena geriausių ir sveikatai palankiausių mėsų: joje daug baltymų mažai riebalų, cholesterolio, vitaminų. Ne visi moka iš jos pagaminti skanių patiekalų. Pavyzdžiui, be riebalų (lašinukų ar grietinės, sviesto) ir daržovių troškinta triušiena bus sausa kaip vištienos krūtinėlė“, – teigia mokslininkas.

Jis pataria orkaitėje kepti triušieną, įdėtą į specialią rankovę. Tada neišgaruoja drėgmė, mėsa būna skanesnė. „Kiti triušieną marinuoja baltajame vyne parą. Paskui kepa orkaitėje paprastai – neįdėtą į rankovę“, – skanių artėjančių švenčių su gardžiai paruošta triušiena linki A. Stimbirys.

ŪP korespondentė Jolanta Kažemėkaitytė