Rugpjūčio 16 d., šeštadienis | 25
Tomas Skurdelis: nuo aštuonių karvių iki modernios pieno fermos
2025-08-04
© Egidijaus Vilkevičiaus nuotr., agroakademija.lt
Tomas Skurdelis iš Degučių (Šilutės r.) – vienas iš tų jaunų ūkininkų, kurie žemės ūkyje mato ne tik iššūkius, bet ir galimybes. Perėmęs šeimos pieno ūkį, šiandien jis jau daugiau nei dešimtmetį plėtoja gyvulininkystės verslą, modernizuoja fermą, investuoja į techniką ir sprendimus, palengvinančius tiek žmonių, tiek gyvulių gyvenimą. Jo ūkis – tai sėkmingo šeimos verslo tęstinumo ir Europos Sąjungos paramos efektyvaus panaudojimo pavyzdys.
Ūkis, užaugintas nuo mažens
Tomas sako, kad ūkio darbai ir technika jį sieja nuo pat vaikystės. „Buvau tas, kuris sakydavo: jums karvės, man traktoriai“, – juokiasi jis. Tačiau, kai keturios seserys pasirinko miestą, ūkis liko Tomui. Jis pradėjo ūkininkauti būdamas 18 metų, o dar anksčiau – vos 16-os – kartu su tėvu remontavo seną tvartą, ruošė jį ateities darbams.
Šiandien ūkyje laikoma apie 60 melžiamų karvių ir tiek pat prieauglio, o bendrai bandoje – daugiau nei šimtas galvijų. Modernioje fermoje įrengtos 76 vietos melžiamoms karvėms, ir Tomo tikslas – visiškai užimti tas vietas. Primilžis, pasak jo, svyruoja priklausomai nuo laikotarpio ir gyvulių būklės, bet gerokai pagerėjo įrengus naują fermą.
Nuo technikos iki šiuolaikinės fermos
Nuo pat pradžių Tomas suprato: be modernios technikos pieno ūkis – sunkiai įveikiamas kelias. „Kai tik atsirado pašarų dalytuvas, situacija kardinaliai pasikeitė. Galėjom naudoti kukurūzus, pašaras tapo visavertis, padidėjo primilžis“, – dalijasi jis. Įgyvendinus žalienų atnaujinimo planus, gyvulių šėrimas tapo ne tik efektyvesnis, bet ir ekonomiškesnis.
Sunkiausi metai – sausringi, kai šienavimas nedavė rezultato. Tai lėmė sprendimą atsisakyti grūdinių kultūrų ir visą žemę skirti pašarams. „Kukurūzų gali nupirkti, bet kai šieno trūksta – tai jau bėda“, – sako Tomas.
ES parama – pagrindas augti
Per ūkininkavimo metus Tomas pasinaudojo trimis paramos projektais pagal Lietuvos kaimo plėtros programą. Nors pirmą kartą į jaunųjų ūkininkų programą nespėjo dėl keleto dienų neatitikimo, vėliau sėkmingai dalyvavo modernizavimo programose.
Traktorius, pašarų ruošimo technika, pieno melžimo aikštelė, srutų šalinimo sistema – tai tik dalis įsigytos įrangos. Vienas projektų siekė net 500 tūkst. eurų. Tomas sako, kad be ES paramos tokių investicijų tiesiog nebūtų įmanoma padaryti: „Net bankas neskolintų tokių sumų, o iš savo lėšų būtų reikėję kelis dešimtmečius kaupti.“
Technologiniai pokyčiai – revoliucija pieno ūkyje
Modernizavimas ūkyje ne tik pagreitino darbus, bet ir pakeitė jų pobūdį. Dabar gyvuliai laikomi palaidi, judėjimo laisvė pagerino jų sveikatą, sumažėjo veterinarinių paslaugų poreikis. Karvės jaučiasi geriau, o žmonės – saugiau: „Nebereikia lįsti po karve su aparatu – viskas vyksta saugiai, greitai ir patogiai.“
Šiuolaikinė įranga reikalauja mokymų, bet gamintojai atvyksta, viską paaiškina. Tomas džiaugiasi: „Su kiekvienu nauju aparatu mokaisi, bet ir darbas tampa malonesnis, spartesnis. Net 100 karvių šiuo metu prižiūrėti lengviau nei anksčiau aštuonias, rankomis melžiamas.“
Jauno ūkininko požiūris – praktinis ir atsakingas
Nors dažnai girdima, kad pieno ūkis – sunkus ir reikalauja nuolatinio įsipareigojimo, Tomas į tai žvelgia realistiškai: „Jeigu nusprendei ūkininkauti – tai paramos baimintis neverta. Su parama tiesiog greičiau pasieki tikslą.“ Jo teigimu, svarbu nebijoti konsultuotis, projektus patikėti profesionalams: „Kai turi gerus projektuotojus, mažiau streso. Jie apskaičiuoja, įvertina – tada ir komisijoms viskas aiškiau.“
Paramos procesas nėra lengvas, bet, anot Tomo, jis duoda realią grąžą. Tiesa, reikia įvertinti visus veiksnius – įsipareigojimus, rizikas, rinkos kainų svyravimus. „Svarbiausia – nesusiplanuoti daugiau, nei gali atlaikyti. Tada ir nervų mažiau, ir viskas vyksta sklandžiau.“
Įsipareigojimai – tai struktūra
Per modernizavimo projektus Tomas įsipareigojo didinti produktyvumą, auginti bandą, gerinti gyvūnų sąlygas. Dabar, kai tikslai pasiekti, jau planuoja įsirengti melžimo robotus, nes fermos patalpos tam pritaikytos. Nors žemės trūksta, tačiau vidinė plėtra, optimizacija ir perėjimas prie efektyvesnių sprendimų – realus būdas augti.
„Esu pasiekęs tokį etapą, kai į ūkį investuota tiek darbo ir lėšų, kad nebegalima pasitraukti – tai jau ne vien verslas, bet ir gyvenimas“, – sako Tomas.
Ateitis priklausys nuo rinkos
Nors žemės ūkyje nuotaikos dažnai priklauso nuo pieno supirkimo kainų, Tomas žiūri į ateitį atsargiai optimistiškai. „Jeigu pieno kainos bus normalios – laikysim. Jei teks dirbti nuostolingai, tada jau reikės spręsti.“ Kol kas planuoja išlaikyti ūkio stabilumą, stebėti rinką, o galbūt ir imtis naujų priemonių – jei tik sąlygos bus palankios.
Tomas Skurdelis – gyvas pavyzdys, kad žemės ūkis Lietuvoje turi ateitį. Nors kelias nėra lengvas, jaunų žmonių rankose su šiuolaikinėmis technologijomis ir ES parama tradicinis pieno ūkis gali būti efektyvus, pelningas ir – svarbiausia – prasmingas.
„Ūkininkavimas – ne darbas nuo aštuonių iki penkių. Tai – gyvenimo būdas, kuriame nėra atostogų, bet yra labai daug prasmės. Jei tiki tuo, ką darai, ir nebijai dirbti – sėkmė anksčiau ar vėliau ateina,“ – tiki Tomas Skurdelis.
Straipsnis iš elektroninio leidinio, kuris parengtas Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybai įgyvendinant projektą „Jaunųjų ūkininkų forumas“. Projektas finansuojamas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Lietuvos kaimo tinklas“.
