Veršelių auginimas – investicija, realios naudos duosianti tik po metų, tačiau siekiant užauginti sveiką ir produktyvų veršelį, reikia nepagailėti nei laiko, nei lėšų. Atrodo, lyg ir žinoma, bet vis tik dažnai nepaisoma elementariausių veršelių auginimo taisyklių. Nustatyta, kad gaunamas pieno produkcijos skirtumas tarp karvių, išaugintų iš sveiko ir silpno veršelio, gali būti iki 1500 kg pieno per pirmąsias dvi laktacijas.
Atvestam veršeliui reikia skirti ypatingą dėmesį. Gimę jie neturi imuniteto. Jį įgauna tik gavę krekenų, todėl veršelį jomis būtina pagirdyti per 0,5–1 val. po gimimo. Per pirmąją parą jų turi išgerti apie 20 proc. savo kūno svorio. Antrą dieną šis kiekis gali sumažėti iki 10 proc. kūno svorio.
Krekenos palyginti greitai netenka imunitetą suteikiančių savybių, todėl reikia nepamiršti, kad imunoglobulinų daugiausia turi pirmosios krekenos. Praėjus 24 val. po apsiveršiavimo, karvė gamina tarpinį pieną, kuris nebeturi reikiamo imunoglobulinų kiekio.
Labai svarbu, kad krekenos būtų kokybiškos. Dažniausiai ūkyje jų kokybė nustatoma vizualiai (pagal spalvą, tirštumą), tačiau visiškai pasitikėti tuo nereikėtų. Rekomenduojama krekenų kokybei (imunoglobulinų kiekiui) nustatyti naudoti specialų matuoklį. Kokybiškų krekenų litre yra per 100 g imunoglobulinų. Iš karvės dažniausiai primelžiama iki 8 kg geros kokybės krekenų. Iš kurių primelžiama daugiau (kartais iki 12 l), litre krekenų yra mažiau nei 100 g imunoglobulinų.
Pirmosiomis dienomis veršelių išmatos būna skystos – tai normalu. Daugelis ūkininkų mano, kad veršeliai susirgo pašarine diarėja (viduriavimu), todėl dažnai sumažina krekenų kiekį. Reikėtų nepamiršti, kad veršelio organizme krekenos atskiedžia kietąsias išmatas, todėl iš organizmo jos pašalinamos lengviau. Jei veršelių išmatos antrąją gyvenimo dieną būna kietos, tvirtos – ženklas, kad buvo sugirdyta nepakankamai krekenų.
Siekiant išvengti veršelių viduriavimo, krekenas galima pasterizuoti (žema pasterizacija – 60 °C 30 min.) – sunaikinama daugelį ligų sukėlėjų (patogenų), veršeliai mažiau viduriuoja. Pasterizuotas krekenas galima ir užšaldyti. Kai reikia, palaipsniui atšildyti šiltame vandenyje ir sugirdyti naujagimiui veršeliui. Stiprius, gerai išsivysčiusius veršelius galima girdyti ir prastesnės kokybės krekenomis, t. y. kuriose yra mažiau imunoglobulinų.
Tyrimai rodo, kad ir laikantis veršelių priežiūros rekomendacijų daugiau kaip 60 proc. veršelių įgytas imunitetas būna nepakankamai stiprus.
Nyderlandų ūkininkų patirtis rodo, kad geriausia naujagimius veršelius girdymo krekenomis periodu 2–3 d. laikyti individualiuose gardeliuose su aklinomis pertvaromis. Tai apsaugo juos nuo skersvėjo, infekcinių susirgimų, kuriais veršeliai gali užsikrėsti vienas nuo kito tiesiogiai bendraudami. Po kelių dienų veršeliai perkeliami į grupinius gardelius, kur girdomi pienu ar jo pakaitalais.
Olandų pieno ūkyje tik gimę veršeliai laikomi individualiuose gardeliuose.
Auginant veršelius, daugiausia problemų kyla dėl viduriavimo, kartais veršeliai ir nugaišta. Dažniausia to priežastis – neteisingas šėrimas. Kaip žinia, daugiausia darbo ūkyje būna ryte, o būtent rytinis veršelių šėrimas yra pats svarbiausias, nors jam dažnai skiriama mažiausiai dėmesio. Šią problemą išspręstų automatinis veršelių girdymas: veršelis gertų tuomet, kai išalktų, o mažos, bet vienodo dydžio ir nekintančios temperatūros pašarų porcijos garantuotų stabilų virškinimą visą parą. Girdant tinkamos temperatūros (40–42 °C) pieno pakaitalus, išvengiama virškinimo sutrikimų, viduriavimo, o geros kokybės pieno pakaitalas turi subalansuotą vitaminų, mikro ir makroelementų kiekį. Visa tai užtikrina veršelių sveikatingumą, o tai labai svarbu siekiant kiek įmanoma ekonomiškiau užsiauginti pakaitinę bandą, patiriant kuo mažiau nuostolių.
Be to, veršeliams prižiūrėti skiriama mažiau laiko. Įrodyta, kad automatinė veršelių girdymo sistema gali sutaupyti iki 60 proc. darbo valandų, palyginti su tradiciniais veršelių šėrimo metodais. Norėdami užtikrinti tinkamą veršelių girdymą pieno pakaitalais, apie 50 proc. pieno ūkių Olandijoje naudoja automatines veršelių girdymo sistemas. Lietuvoje ši veršelių auginimo sistema dar tik žengia pirmuosius žingsnius.
Automatinė veršelių girdymo sistema, įrengta viename iš pieno ūkių Olandijoje.
Vis tik veršeliui susirgus pašarine diarėja, nereikėtų jo girdyti pienu ar jo pakaitalu. Vietoje jų pirmą gydymo dieną veršeliui tris kartus per dieną sugirdyti po 2 l šilto vandens su elektrolitais. Jei viduriavimą sukėlė E. coli, galima įmaišyti antibiotikų. Jeigu veršelis geria nenoriai, siekiant jį apsaugoti nuo dehidratacijos, tirpalą rekomenduojama sugirdyti zondu.
Kad gautų energijos, pirmą dieną veršelis naudoja savo kūno riebalus. Antrą dieną girdoma du kartus po 2 l šilto vandens su elektrolitais ir vieną kartą 2 l pieno ar kokybiško jo pakaitalo. Trečią dieną sugirdoma viena porcija vandens ir dvi porcijos po 2 l pieno ar jo pakaitalo.
Nusilpę, viduriuojantys, žemos kūno temperatūros, negalintys stovėti veršeliai dažniausiai būna praradę nemažai skysčių, todėl rekomenduojama jiems pastatyti lašelinę, skysčius sulašinant į veną kateteriu. Naudojamo tirpalo rūšis priklauso nuo veršelio amžiaus. Vyresniųjų organizmo skysčių atstatymui naudojami tirpalai su aukšta osmosine verte (į sudėtį įeina elektrolitai, laktoserumas ir kt.). Po lašelinės veršeliai turi būti pagirdomi nedideliu kiekiu pienu ar jo pakaitalu, kad organizme atsistatytų energija.
Olandijoje atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei pusę viduriavimų sukelia kriptosporidijos (28 proc.), rotovirusas (18 proc.), E. coli (3 proc.), koronavirusas (3 proc.). Lietuvoje veršeliai dažniausia viduriuoja nuo rotoviruso ir koronaviruso (30–40 proc.), E. coli (apie 25 proc.), kriptosporidijos (apie 25 proc.), klostridijos (apie 10 proc.).
Jei pirmą savaitę veršeliai viduriuoja vandeningomis, geltonos spalvos išmatomis, tikėtina, kad viduriavimo sukėlėja – E. coli infekcija. Veršelių, susirgusių antrą ar trečią savaitę, viduriavimo priežastis – rotovirusas, koronavirusas ar kriptosporidijos.
Kriptosporidijos – tai pirmuonys, o ne bakterijos ar virusai, kaip dažnai manoma. Tyrimais nustatyta, kad šį pirmuonį turi apie 20 proc. visų sveikų karvių, kurios šių patogenų „kiaušinėlius“ (oocistas) išskiria su išmatomis veršiavimosi metu. Jauni veršeliai „kiaušinėlius“ gauna iš aplinkos. Jei šių patogenų aplinkoje yra didelė koncentracija ar veršelio imunitetas yra silpnas, jie suserga diarėja.
Oocistos atsparios beveik visoms dezinfekcinėms medžiagoms, todėl prieš naudojant veršelių gardelius juos būtina labai gerai išvalyti ir leisti išdžiūti. Plaunant gardelius, niekada nenaudoti aukšto spaudimo srovės, kadangi smulkūs vandens lašeliai (migla) su patogenais nusės ant sveikų karvių. Veršelių prižiūrėtojai taip pat yra šios ligos pernešėjai, todėl rekomenduojama avalynę, aprangą, kaip ir šėrimui naudojamą inventorių, ne tik dezinfekuoti, bet ir pakeisti naujais, ypač po didesnio viduriavimo protrūkio.
Kai tik veršeliai pasiekia 12–15 proc. suaugusiojo masės ir gali suėsti mažiausiai 1 kg koncentratų per dieną, jų nebereikia girdyti pienu ar jo pakaitalais. Kad veršeliai nepatirtų streso, nereikėtų pirmąją savaitę jų pervaryti į kitas patalpas ar gardus. Daugelis veršelių netenka kūno svorio būtent šiuo periodu ir gali susirgti pneumonija. Vėliau iš pneumonija persirgusių veršelių išaugintos karvės per pirmąsias dvi laktacijas pagamins 2000 kg pieno mažiau nei veršeliai, kurie augo sveiki. Veršeliai, laikomi grupiniuose garduose lauke, turi turėti užuovėją ir minkštas sausas guolyklas.
Taigi sveikas ir guvus veršelis šiandien – pieninga karvė ateityje.