Svarbu subalansuoti karvių šėrimą

LŽŪKT informacija

2015-11-05

Karvių produktyvumas apie 60 proc. priklauso nuo tinkamo jų šėrimo. Labai svarbu, kad karvės su pašaru gautų kuo daugiau maisto medžiagų, reikalingų jų gyvybinėms funkcijoms palaikyti, svoriui priauginti, pienui produkuoti ir reprodukcijai.

Buhalterinė apskaita. Horizontali. Straipsnių viduje.

Kiek ir kokių medžiagų karvei reikia per parą, priklauso nuo jos svorio, pieno kiekio, riebumo, amžiaus, laktacijos mėnesio, kūno būklės ir kt.

Karvės savo genetines galimybes gaminti pieną visiškai išnaudoja tik tuo atveju, kai racione yra optimalus kiekis visų maisto medžiagų. Jei paros davinyje ilgesnį laiką trūksta kurių nors medžiagų, organizmo atsargos išsenka, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja produktyvumas, karvė suliesėja. Per gausiai šeriamos karvės nutunka, sumažėja apetitas, pereikvojami pašarai, o pieno gamybos genetinis potencialas iki galo neišryškėja.

Racionaliausiai karvės šeriamos atsižvelgus į nustatytas normas. Toks karvių šėrimas vadinamas normuotu. Pašarų racionų balansavimas yra būtinas pienininkystės ūkyje, o jų koregavimas turi vykti nuolat: pradėjus šerti naujais pašarais (atidarius naujas pašarų saugyklas, nusipirkus įvairių išspaudų ar kitų pašarų), gavus atsakymus apie bandos produktyvumo kontrolės rezultatus. Būtent šie rezultatai rodo, ar tinkamai sudarytas šėrimo racionas.

Ūkyje be specialisto pagalbos sudaryti optimalų maksimalią produkciją ir karvių sveikatą garantuojantį racioną nelengva. Tam reikalingos ne tik techninės priemonės (šėrimo programos), bet ir geras teorinis šio reikalo išmanymas, praktinė patirtis.

Raciono sudėtinės dalys balansuojamos atsižvelgiant į komponentų maistinę vertę: sausąsias medžiagas (SM), žaliuosius riebalus, žaliuosius pelenus, žaliuosius baltymus, ląstelieną, ADF, NDF, mikro, makroelementus ir kt.

Racionus galima sudaryti vienai karvei ar atskiroms jų grupėms, atsižvelgiant į laktacijos periodą.

Reikia grupuoti

Ūkyje rekomenduojama karves grupuoti. Dažniausiai jos skirstomos į 2 grupes: melžiamas ir užtrūkintas, tačiau specialistai rekomenduoja grupuoti bent į 3 grupes: šviežiapienes, t. y. iki 100–120 d., antros laktacijos pusės ir užtrūkintas.

Šviežiapienių karvių šėrimui reikia skirti didžiausią dėmesį. Nustatyta, kad per 100 laktacijos dienų karvės duoda 40–45 proc. viso per laktaciją duodamo pieno. Todėl joms racionai sudaromi iš didelės energinės ir maistinės vertės pašarų. Geriausiai laktacijos pradžioje šerti geros kokybės žoliniais pašarais (žolės ir kukurūzų silosu) ir perdirbamosios pramonės šalutiniais produktais (cukrinių runkelių griežiniais, salyklojais, žlaugtais ir kt.), mišiniu.

Žolės ir kukurūzų siloso mišinio privalumas yra tas, kad racione didėja krakmolo kiekis, daugėja energijos, ląstelienos, būna stabiliai gera mikroorganizmų sudėtis ir mityba didžiajame prieskrandyje.

Šviežiapienių ir labai produktyvių karvių raciono kilograme sausųjų medžiagų turi būti 11,5–12 MJ apykaitos energijos, 16–18 proc. baltymų, 15–17 proc. žaliosios ląstelienos. Laktacijos pabaigoje šioms karvėms reikia 10,75–11,8 MJ apykaitos energijos, 15–16 proc. baltymų ir 26–28 proc. žaliosios ląstelienos.

Taigi karves reikia grupuoti, kad šviežiapienėms nepritrūktų maisto medžiagų, o kitos nebūtų peršertos. Tai svarbu ir jų sveikatai, ir ūkio ekonomikai.

Balansuojant racioną, reikia atsižvelgti į tai, kiek ir kokių pašarų turime, koks šėrimo būdas taikomas ūkyje (kiekvienas pašaras dalijamas atskirai ar sumaišant pašarų dalytuve).

Būtina tirti pašarus

Šeriant galvijus, pagrindinis ir svarbiausias tikslas – optimizuoti virškinimo procesus didžiajame prieskrandyje. Čia iš pašarų gautų angliavandenių, baltymų, nuolat turi susidaryti apie 12 kg organinės biomasės, užtikrinančios gerą primilžį. Raciono pagrindas visuomet turi būti stambieji pašarai. Todėl laktuojančių karvių racionas turi būti sudarytas iš maždaug 60 proc. apėmingų (siloso, šieno, šiaudų) ir 40 proc. koncentruotų (grūdų, išspaudų) pašarų mišinio.

Koncentratų kiekis tikslinamas žinant silosuotų pašarų kokybę. Taigi ją būtina išsitirti, kad žinotume, koks optimalus koncentratų kiekis reikalingas pašaro daviniui subalansuoti. Pvz., jeigu šeriame kokybišku silosu, kurio energijos koncentracija 1 kg sausųjų medžiagų siekia apie 6,5 MJ NEL (neto energija –produktyvioji energija), karvė suėda iki 14 kg sausųjų medžiagų ir gauna apie 90 MJ NEL. Silose esant 5,5 NEL energijos, karvė suėda apie 12 kg SM ir gauna apie 65 MJ NEL energijos. Dėl 25 MJ NEL energijos skirtumo kasdien patiriama apie 7,5 kg pieno nuostolio. Jam kompensuoti papildomai karvei reikia sušerti apie 2–3 kg koncentruotų pašarų (dr. Jurgis Kulpys).

Visi pašarai sudaryti iš 2 komponentų – sausųjų medžiagų (SM) ir vandens. Tai reiškia, kad sudarydami racioną turime įvertinti, kiek karvė fiziškai pajėgs suėsti pašaro SM, ir taip sudėlioti šėrimo racioną, kad jo sausosiose medžiagose būtų pakankamas kiekis visų reikalingų maisto medžiagų.

Priklausomai nuo produktyvumo, fiziologinės būklės (amžiaus, veršingumo, laktacijos stadijos), kūno masės, karvė, per parą gali suėsti 2,5–3,8 proc. sausųjų medžiagų (kartais – ir iki 4,7 proc.). Taigi apie 600 kg sverianti karvė, atsižvelgiant į jos būklę, pajėgi per parą suėsti nuo 15 kg iki 28 kg SM. Kiekvienam litrui pieno pagaminti karvė turi suėsti mažiausiai 0,5 kg pašaro sausųjų medžiagų.

Sausųjų medžiagų (SM) suvartojimas priklauso nuo raciono sudėties, jo visavertiškumo, fizinių-mechaninių savybių. Todėl produktyvioms karvėms skiriami pašarai, kurių svorio vienete (sausosiose medžiagose) yra daugiau energijos ir maisto medžiagų. Mažesnio produktyvumo karvėms galima skirti mažesnės energinės vertės pašarus.

Karvėms reikia energijos

Karvėms reikia energijos gyvybiniams procesams, pieno sintezei, paskutinėmis savaitėmis prieš apsiveršiavimą – vaisiui augti, o jaunoms (pirmos ir antros laktacijos) – kūno masei augti.

Sudarant melžiamų karvių šėrimo racionus dažnai naudojama Vokietijoje sukurta grynosios energijos (neto) laktacijai sistema (NEL). Šioje vertinimo sistemoje pašarų grynoji energija apskaičiuojama pagal planuojamo gauti pieno energijos kiekį. Pašaruose energijos kiekis ir grynosios energijos laktacijai poreikis išreiškiamas megadžiauliais (MJ).

Pašarų ir racionų energinė vertė dažniausiai išreiškiama juose esančiu apykaitos energijos kiekiu. Apykaitos energija – tai pašaro ar raciono bendrosios energijos dalis, kurią gyvulio organizmas gali panaudoti apykaitos proceso metu. Apykaitos energijos karvei reikia 10,75–12 MJ/kg sausųjų medžiagų. Gyvulio organizmui energijos suteikia su pašarais gaunami angliavandeniai, riebalai ir baltymai.

Svarbūs baltymai ir angliavandeniai

Baltymai yra vienos svarbiausių maisto medžiagų. Jie būtini ne tik kaip medžiagų apykaitos komponentas. Iš jų karvių organizme susidaro kūno ir pieno baltymai. Todėl karvių produktyvumas daugiausia priklauso nuo baltymų kiekio racione ir jų biologinės vertės.

Baltymai skirstomi į skaidomus ir neskaidomus karvės prieskrandyje. Jo mikroorganizmai gali suskaidyti nuo 75 iki 95 proc. žolės, siloso, varpinių augalų šieno, miežių, kviečių, rugių, žirnių, pupų grūdų baltymų. Bet šerti karves daug prieskrandyje skaidomų baltymų turinčiu pašaru nėra teisingas sprendimas. Prieskrandžio mikroorganizmai nesugeba pasisavinti viso fermentacijos metu susidariusio amoniako ir paversti jo į mikrobinius baltymus. Racione turi būti tokių baltymingų pašarų, kurių baltymai neskaidomi didžiajame prieskrandyje, kurie nepakitę keliauja į plonąjį žarnyną ir naudojami gyvybiniams procesams palaikyti bei produkcijai gaminti. Taigi 60–65 proc. raciono turi sudaryti baltymai, skylantys didžiajame prieskrandyje, ir 35–40 proc. – neskylantys. Tokių baltymų turi rapsų, sojų išspaudos ir rupiniai. Ar karvei užtenka baltymų, parodo urėjos kiekis piene. Jos norma – nuo 15 ik 30 mg/100 ml pieno. Baltymų trūkumas mažina pieningumą.

Jei piko metu neprimelžiama moksliškai pagrįsto planuoto pieno kiekio, racioną reikia tikrinti baltymų pilnavertiškumo atžvilgiu. Baltymų perteklius neigiamai veikia gyvulio sveikatą, ypač vaisingumą. Laktacijos laikotarpiu baltymai karvių raciono sausosiose medžiagose turi sudaryti nuo 15 iki 19 proc., priklausomai pagal primilžį.

Angliavandeniai yra pagrindinis energijos šaltinis. Iš racione esančių angliavandenių karvės gauna iki 85 proc. reikiamo energijos kiekio. Sudėtingus angliavandenius (ląstelieną, krakmolą ir kt.) didžiajame prieskrandyje mikroorganizmai skaido iki paprastesnių junginių.

Ląstelienos svarba

Tiriant pašarus pagal naująjį Van Soesto detergentinės analizės metodą, nustatomos 3 ląstelienos frakcijos, kurių fizinės ir cheminės savybės skirtingos. Pagal tokią metodiką svarbu ištirti atrajotojų žolinius pašarus, nes juose daug ląstelienos ir sudaro didžiausią raciono dalį. Neutraliais tirpalais išplauta ląsteliena (sutrumpintai žymima NDF) dar vadinama ląstelių sienelės ląsteliena. Kuo labiau subrendę ir vėliau pjaunami augalai, tuo tvirtesnės jų ląstelės sienelės, tuo daugiau yra NDF. Tai vienas iš svarbiausių pieno ir mėsos galvijų žolinių pašarų įvertinimo rodiklių, nes rodo pašaro tūringumą, purumą, apimtį ir gebėjimą pripildyti virškinamąjį traktą. Pagal jos kiekį sprendžiama, kiek gyvulys pajėgs suėsti pašaro sausųjų medžiagų. Kuo daugiau augaluose šios ląstelienos, tuo greičiau pripildomas didysis prieskrandis ir mažiau suėdama pašaro.

Rūgštiniais tirpalais išplautos ląstelienos (sutrumpintai žymima ADF) mažas kiekis – tai pašaro didelės energinės vertės rodiklis. Augalui bręstant, ADF daugėja. NDF ir ADF atrajotojams yra svarbios ir turi būti normuojamos. Jų kiekį ypač reikia kontroliuoti pieningų karvių racionuose. Kadangi esant NDF pertekliui karvės mažiau suėda pašarų, prastėja aprūpinimas energija, maisto medžiagomis, mažėja primilžis. Pernelyg mažas NDF kiekis racione taip pat blogai, nes sutrinka atrajojimas, apetitas, mažėja prieskrandžio turinio pH, pieno riebumas, karvės pradeda šlubuoti, išsivysto acidozė.

Minėtų požymių gali atsirasti ir tuomet, kai NDF yra pakankamai, bet žoliniai pašarai labai susmulkinti. Nustatyta, kad karvių racionų sausojoje medžiagoje turėtų būti ne mažiau kaip 25–26 proc. NDF, 19–21 proc. ADF ir 15–16 proc. žaliosios ląstelienos. Užtrūkusių, mažapienių karvių racionų sausojoje medžiagoje NDF gali būti 32–34 proc., ADF – iki 28 proc., o žaliosios ląstelienos – iki 26–28 procentų. Nustačius žoliniuose pašaruose atskiras ląstelienos frakcijas, galima geriau subalansuoti galvijų ir kitų atrajotojų racionus, išvengti virškinimo ir medžiagų apykaitos sutrikimų ir primelžti daugiau pieno.

Reikia krakmolo ir cukraus

Krakmolas ir cukrus yra svarbūs energijos šaltiniai. Užtrūkusioms veršingoms karvėms krakmolo ir cukraus santykis turi būti 1:1,3, melžiamoms – vidutiniškai 1:1,5. Dėl netinkamo krakmolo ir cukraus santykio racione blogėja žaliosios ląstelienos virškinamumas, mažėja pieno riebumas. Kad prieskrandžių mikroflorai susidarytų palankios sąlygos sintetinti amino ir riebiąsias rūgštis, B grupės vitaminus, turi būti tinkamas cukraus ir baltymų santykis. Užtrūkusių veršingų karvių jis turi būti 0,8:1, melžiamų – 0,8:1,1.

Svarbūs ir riebalai

Iš riebalų organizmas gauna ne tik energijos, bet jų reikia ir normaliai maisto medžiagų apykaitai skatinti. Su riebalais į organizmą patenka juose tirpstantys vitaminai (A, D, E, K). Primelžiant 35 kg ir daugiau pieno, į racioną turi būti terpiami riebalai, nes karvė nepajėgi suėsti tiek pašarų, kad aprūpintų organizmą energijos poreikiu. Pirmas 5 savaites po apsiveršiavimo riebalų reikia dėti 5–6 proc. nuo raciono sausųjų medžiagų. Riebalų turėtų gauti su tipiniais pašarais, 1/3 iš sojų ar rapsų aliejaus, 1/3 su „apsaugotais“ riebalais duodant Ca druskų. Karvėms duodant didesnį riebalų kiekį, patartina 1 proc. didinti Ca ir 0,3 proc. MG mineralų kiekį racione, nes riebalai šias mineralines medžiagas suriša ir mažėja jų pasisavinimas.

Reikalingi mineralai

Karvėms taip pat reikalingos mineralinės medžiagos. Nors jos neturi energinės vertės, yra nepaprastai svarbios, nes dalyvauja visuose gyvulio organizme vykstančiuose apykaitos procesuose. Kad karvės gautų pakankamai visaverčių pašarų, reikia tinkamai subalansuoti mineralines medžiagas ir jų santykį su kitomis medžiagomis: kalcio ir fosforo – 2:1, kalio ir natrio – 5:1. Makroelementų koncentracija 1 kg raciono sausųjų medžiagų turėtų būti tokia: Ca – 5,8–6,5 g, P – 3,6–4,2 g, Mg – 1,5–1,7 g, Na – 1,5–1,6 g, K – 10 g, Cl – 3,5–3,8 gramo.

Normaliai organizmo veiklai reikalingi vitaminai. Karvėms dažniausiai trūksta riebaluose tirpstančių vitaminų A, D, E.

Racione neturėtų būti daugiau kaip 25–30 kg siloso, 25 kg cukrinių runkelių gręžinių. Šieno ir šienainio galima duoti tiek, kiek karvės suėda. Optimali šieno norma per parą – 6–7 kg, šienainio – 10–15 kilogramų.

Jei per parą primelžiama iki 18 kg pieno, 2 kg pieno pagaminti karvėms duodama 0,5 kg koncentratų. Primelžiant 18–32 kg pieno, 1,5 kg pieno pagaminti duodama 0,5 kg koncentratų. Jei primelžiama daugiau kaip 32 kg, 1 kg pieno pagaminti reikia duoti 0,5 kg koncentratų. Įsidėmėtina, kad karvėms iš karto negalima duoti daugiau kaip 3 kg koncentruotų pašarų.

Subalansuotas gyvulių šėrimas – tai grandinė, apimanti procesus nuo kokybiško pašaro paruošimo iki šėrimo technologijos parinkimo. Gerai subalansuotas racionas – tai ne tik racionalus pašarų naudojimas išvengiant nuostolių, bet ir produkcijos savikainos mažinimas.

Dėl racionalaus gyvulių šėrimo visuomet galite konsultuotis su specialistais, pasinaudoti įvairiomis programomis, skaičiuoklėmis, padėsiančiomis subalansuoti gyvulių šėrimą, sudaryti racioną, užtikrinti gyvulių fiziologinius poreikius.