• Temos
• Gyvulininkystė

Svarbios bendravimo ir elgesio su karvėmis taisyklės

Laura Jodokienė

Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyresn. gyvulininkystės specialistė

2017-08-11

Jeigu auginate karves, žinote, kaip su jomis elgtis, ar ne? Kad galėtume tinkamai bendrauti su auginamais gyvuliais, reikia žinoti kelis itin svarbius faktus apie jų juslę. Suvokimas, kaip galvijų jutimo organai veikia ir kodėl svarbi komforto zona, padės jums geriau suprasti, kaip bendrauti ir elgtis su gyvuliais, kad jie nejaustų streso.

Kai karvė patiria mažiau streso, jos augimas pagerėja net 3 proc., o pieno primilžis padidėja 1,5 kg per dieną. Karvių ganymo zonos pakeitimas, jų pervarymai ar pakrovimas į sunkvežimį – veiksmai, kuriuos ūkininkas atlieka reguliariai. Tačiau tai ne visada vyksta sklandžiai, ir karvės dažnai patiria streso. Taigi reikia stengtis, kad pervežamos karvės išvengtų sužalojimų, kančių ir būtų saugios.
Dažnai augintojai nori išsiaiškinti, kodėl galvijai nepaklusnūs, agresyvūs. Reikia pasakyti, kad karvių charakteris tik 15 proc. priklauso nuo genetikos, o visą kitą lemia jūsų elgesys su gyvūnu.

Jūs – bandos lyderis

Gyvulys turi jausti, kas yra lyderis. Šūksniai ar kiti agresyvūs veiksmai – netinkamas bendravimo būdas. Karvė – bandos gyvulys, todėl visuomet laikosi prie kitų gentainių. Kitas svarbus biologinis faktas yra tai, kad žmonės yra „medžiotojai“, o galvijai – „grobis“. Karvė visada norės pabėgti, kai jausis per daug suvaržyta. Tai natūrali reakcija, tačiau jūs iš tikrųjų galite ją panaudoti, kai norite perkelti karvę ar bandą į kitą laikymo vietą. Kai pradėsite eiti karvės link, ji trauksis. Svarbiausia viską padaryti ramiai, be staigių judesių, kad karvė neišsigąstų. Tik tuomet, kai su gyvuliais elgsitės švelniai ir ramiai, užsitarnausite jų pagarbą ir užimsite lyderio pozicijas.

Komforto zona

Norint geriau suprasti, kas yra komforto zona, galite įsivaizduoti vietoje gyvulio save. Kiekvienas žmogus taip pat turi tokią zoną, tik mes ją dažniausiai vadiname asmenine erdve. Žmogaus asmeninė erdvė gali būti 15 cm nuo kūno, kai bendrauja su itin artimais žmonėmis, iki 4 m, kai yra tarp nepažįstamų asmenų. Juk tikrai esate patyrę tą nesaugumo ar nepatogumo jausmą, kai nepažįstamas žmogus atsistoja per arti Jūsų. Ką tada darote? Tikriausiai bandote išlaikyti norimą atstumą. Gyvulių komforto zona tokia pati.

Pervarant gyvulius į kitą laikymo vietą, reikėtų laikytis kelių taisyklių. Karvės nori matyti, kas jas varo. Taigi, įsitikinkite, kad karvė gali jus matyti. Ji turi jausti, kad eina laisva valia. „Senasis“ arba žalingas ūkininkų požiūris – kuo greičiau pervaryti karves iš taško A į tašką B, o „naująjį“ galima apibūdinti taip: jei norite tai padaryti greitai, darykite lėtai. Jei norite, kad karvė pradėtų judėti, ji turi jausti tam tikrą „spaudimą“. Karvė jaučia, kai jūs įeinate į jos komforto zoną (1 pav.). Nepatogumo jausmas, kurio karvė nemėgsta ir bandys išvengti, padės jai judėti. Gyvulys bandys išlaikyti atstumą, suteikdama sau vietos eiti norima kryptimi. Šį metodą Jūs turite išbandyti praktiškai ir, žinoma, turėti kantrybės.

Kai Jūs prieisite prie karvės ties jos petimi, ji stovės ramiai, bet jeigu artėsite prie jos iš užpakalio, greičiausiai spirs. Geriausiai prie gyvulio prieiti ties jo kūno viduriu, šiek tiek kampu, kaip parodyta paveikslėlyje. Prie jo eikite lėtai, nedarydami staigių judesių. Gyvulys pajaus, kad įžengėte į jo komforto zoną. Tačiau neprieikite labai arti, nes tada pateksite į kovos zoną. Gyvulys tokiu atveju gali pasielgti neprognozuojamai. Išsigandęs gali bėgti ir pasiekti 52 km/val. greitį, tada jį sustabdyti ir nuraminti itin sunku.

Karvės optimalus ėjimo greitis yra 2,5 km/val. Žmogaus optimalus vaikščiojimo greitis – 4–5 km/val. Tai reiškia, kad karves reikia pervaryti lėtai. Be to, jų reagavimo laikas yra 7 kartus lėtesnis nei žmonių. Todėl pereinant iš šviesios patalpos į tamsią arba atvirkščiai karvė reaguoja lėčiau.

Banda keliauja į kitą ganyklą

Gyvuliai nemėgsta jiems daromo „spaudimo“, todėl visada reikėtų stengsis jo išvengti. Karvei einant su banda, ji seks paskui kitus gyvulius. Todėl galite šiek tiek atsitraukti ir duoti laiko gyvuliui suprasti, kur link juda. Tuomet jūsų gyvuliai nepatirs streso ir patys noriai judės reikiama kryptimi.

Atsargiai! Karvė su veršeliu

Norėdami, kad kelis šimtus kilogramų sverianti karvė judėtų reikiama kryptimi ir tvirtai stovėtų ant visų keturių kojų, turite prie jos atitinkamai prieiti. Pliaukštelėjimas karvei per užpakalį – tas pats, kas paplekšnojimas žmogui per petį, tai ženklas „sustok“. Tačiau ji gali pasielgti atvirkščiai, kai šalia veršelis. Jeigu jūs per greitai ar agresyviai karvę versite eiti norima kryptimi, ji aiškiai tai parodys. Pradžioje palenks galvą, atstatys kaktą (ragus) ir žengs kelis žingsnius į priekį, užimdama kovinę poziciją. Jūs turite būti itin dėmesingi, kad pastebėtumėte šiuos veiksmus. Karvei stovint kovinėje pozicijoje, reikia šiek tiek atsitraukti, tik ne staigiai. Po minutės kitos, bandykite vėl ją varyti į norimą pusę. Jei karvė vėl bus pasiruošusi pulti, atsitraukite dar kartą. Po 3–4 kartų ji nustos ginti pozicijas ir vėl pajudės norima kryptimi (2 pav.)

Jautri klausa

Žmogaus ausimi girdimų garsų dažnio intervalas yra 16–20000 Hz, o galvijų – nuo 23 iki 35000 Hz. Tai reiškia, kad jie girdi tokius pačius žemus tonus, kaip ir mes, tačiau daug jautriau reaguoja į aukštus, todėl gali girdėti net šikšnosparnių skleidžiamą ultragarsą. Griaustinis karvių negąsdina, nes jis žemo tono, tačiau žmogaus riksmas, fejerverkai ir aukšto dažnio garsai jas gąsdina. Todėl tvarte nepatariame jungti radijo, nes karves jo skleidžiamas garsas baugina.

Karvės taip pat supranta ir jaučia, kokios nuotaikos jų prižiūrėtojas. Jei jis susinervinęs ir piktas, pakyla balso tonas, o gyvulys į jį reaguoja.

Tarpusavyje karvės „kalbasi“ kūno kalba. Bandoje dominuojanti karvė visada iškelia galvą aukščiau ir šnairomis žiūri į kitą, perspėdama, kad ji prie jos nesiartintų.

Nosis, liežuvis, akys ir ragai

Karvės nosis yra svarbus organas. Kadangi akys yra galvos šonuose, karvė mato dviejų ir trijų dimensijų matmenis. Tačiau dėl tokios fiziologijos, ji turi net dvi akląsias zonas. Viena – karvės užpakalinėje pusėje, kita – priešais nosį. Ką ėda, karvė 85 % nustato iš kvapo ir tik 15 % – skonio receptoriais.

Įdomu, kad žmogui įeinant į tvartą ar būnant ganykloje, karvė visada į jį pirmiausia pažvelgs kaire akimi. Iš jos informacija keliauja į dešinįjį galvos pusrutulį. Jame esančiose koordinacijos ir budrumo srityse išanalizuojamas gautas dirgiklis. Taip karvė įvertina bet kokį galimą pavojų. Žinant šiuos elgesio aspektus, prie karvių geriausiai eiti iš kairės pusės. Tada jos išlieka ramios, nes gali matyti ir įvertinti artėjančią grėsmę.

Tikslių duomenų apie karvių spalvų skyrimą nėra. Randama informacijos, kad jos skiria žalią, mėlyną, geltoną spalvas. Šios spalvos sutinkamos natūralioje aplinkoje: žalia – žolės spalva, mėlyna – dangaus, o geltona – nuodingų augalų.

Ragai karvėms svarbūs reguliuojant temperatūrą ir ginantis. Jie yra vitaminų ir mineralų saugykla, dezinfekuoja įkvepiamą orą ir turi įtakos virškinimo sistemai. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad beragiai gyvuliai duoda mažiau pieno, jame mažiau baltymų. Taip pat ragai turi įtakos vaisingumui, tačiau reikalingi išsamesni tyrimai, nes apie tai kol kas dar nėra pakankamai žinių.

Žalingi įpročiai

Laižymui – ne! Prižiūrėtojas yra bandos lyderis. Karvės pripažįsta, kad jūs varote bandą ir taip užsitarnaujate jų pagarbą. Tai yra labai svarbu. Jei gyvuliai nejaučia jums pagarbos – jie itin pavojingi. Buliai tampa mirtinu pavojumi. Pagarba pelnoma, jeigu prižiūrėtojas ar ūkio savininkas „auklėja“ savo gyvulius. Neleiskite karvei ar veršeliui savęs laižyti, nes tuomet jūs atsirandate žemesnėje hierarchijos vietoje. Gyvulių „auklėjimas“ prasideda nuo veršelio auginimo. Ypač laižyti savęs negalima leisti buliukams, nes nuo jaunų dienų jie dominuos jūsų atžvilgiu. Žmonėms atrodo miela, kai veršiukas čiulpia pirštus, bet tarp jūsų ir gyvulio atsirandantys santykiai vėliau susiklostys blogai. Veršeliams galima leisti tik prisiglausti ir uostyti jus ar jūsų rankas.

Dar vienas labai žalingas įprotis – glostyti galvijų galvą ir kaktos sritį. Kadangi šioje srityje yra daug raumenų, jie suaktyvinami ir stimuliuojami. Toks galvos glostymas, ypač buliukų, sukelia refleksą ir norą pasistumdyti. Vėliau toks elgesys gali sukelti rimtų problemų, ypač, kai buliai bus vyresni, nes jie taps agresyvūs. Savo gyvulius galite glostyti, tik reikia žinoti kaip. Geriausia glostyti smakrą ar kaklo sritį. Taip pat elgiasi ir karvė su savo veršeliu. Ji niekada nelaižo jo galvos.

Bendravimo su gyvuliu elgesio taisyklių reikia mokytis pamažu. Už kantrybę bus sumokėta – gyvuliai patirs mažiau streso, pagerės jų augimas, padaugės pieno.

Karves sudomino Mobilios laboratorijos autobusiukas

Įdomūs faktai apie karves:

• Karvės pirmiausiai objektus pamato kairiąja akimi.
• Karvė į judesius reaguoją 7 kartus lėčiau nei žmogus.
• Karvės gali pasiekti 52 km/h greitį.
• Jų įprastas judėjimo greitis – 2,5 km/h
• Karvių klausos diapazonas – 23–35000 Hz (žmogaus – 20–20000 Hz).
• Karvių charakterio savybes tik 15 % lemia genetika.
• Karvės skiria spalvas (mato geltoną, mėlyną ir žalią).
• Karvė gali atpažinti daugiau nei 100 kitų karvių. Bandoje jos labai dažnai susiburia į „geriausių draugių“ grupeles.
• Karvė moka lipti laiptais aukštyn, bet ne žemyn.
• Karvė per savo gyvenimą duoda apie 200000 stiklinių pieno.
• Karvės, ėsdamos žolę, paprastai išsirikiuoja viena kryptimi, galvos būna nukreiptos į šiaurę arba pietus. Dažnai pasitaiko, kad beveik visa banda žiūri į vieną pusę. Toks pat elgesys būdingas ir elnių bandoms.
• Karvės kiekvieną dieną ėda maždaug 8 val.
• Karvės nosyje yra tik prakaito liaukos.
• Karvės per parą paprastai miega 7 valandas.

Parengta pagal užsienio spaudoje publikuotus straipsnius.